Nauji serialai – „Tapti Karlu Lagerfeldu“
Paryžiaus naktinio klubo įvairiaspalvėse neoninėse šviesose, skambant „Rolling Stones“ dainai „Satisfaction“, vyriškis raudonais ilgaauliais batais patraukia ambicingo jauno dendžio Jacques’o de Baschero dėmesį. Jo vardas? Karlas Lagerfeldas, chameleoniškas dizaineris, vienu metu dirbantis keleriems mados namams ir apibūdinantis save „paruoštos nešioti mados komersantu“. Netrukus jo veidas bus žinomas visame pasaulyje, tačiau 8-ajame dešimtmetyje, kai vyksta neseniai pasirodžiusio serialo „Tapti Karlu Lagerfeldu“ („Becoming Karl Lagerfeld“, sumanymo autoriai Isaure Pisani-Ferry, Jennifer Have ir Raphaëlle Bacqué, Prancūzija, „Disney+“) veiksmas, 2019 m. miręs „kaizeris“ nerišo plaukų į kaselę ir nenešiojo tamsių akinių.
Krėsle prie televizoriaus
Lietuva geba stebinti. Štai viena konservatorių politikė nustebino savo „žmogiška klaida“. Taip ir nesupratau, kokia klaida būtų nežmogiška, bet ne tai svarbiausia. Nustebino, kad moralinį nevalyvumą galima vadinti klaida. Štai LRT tinklalapyje skaitau, kad viena žurnalistė susituokė su mylimuoju. O jei būtų susituokusi su nekenčiamuoju? Ar sužinotume? Važiuojant iš Vilniaus galima pamatyti reklamą, kuri žada „orgazmo investicijas“, – apie tokias iki šiol negirdėjau. Stebina nuolat tyru ir nekaltu patriotizmu besidžiaugiantis Kaunas, susirengęs statyti paminklą komunistui Brazauskui. Paguosti gali tik tame pačiame Kaune pamatyta iškaba: „Laidojimo paslaugos visą parą“.
Nauji filmai – „Hit Man“
„Samdomus žudikus išgalvojo populiarioji kultūra“, – dar filmo „Hit Man“ (rež. Richard Linklater, JAV, 2023) pradžioje konstatuoja pagrindinis herojus Geris Džonsonas (Glen Powell). Tuoj pat prieš žiūrovo akis prabėga begalė filmų ištraukų – nuo film noir klasikos iki „Reikalų Briugėje“. Visus juos vienija samdomo žudiko personažas. Žudikai gali būti visokie – romantiški paslaptingieji, nevykėliai, beveidžiai. Tačiau visi jie tarnauja žiūrovo fantazijai – lūkesčiui, kad prireikus atsiras žmogus, galintis atkeršyti tam, kuris įskaudino. Klausimas, kodėl visuomenė taip nori tikėti susikurtu samdomo žudiko mitu, tampa atspirties tašku ir režisieriui Richardui Linklateriui.
Pamąstymai po „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų
Nepaisant nuo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų scenos kelis kartus pasikartojusių palaikymo patikinimų LGBT+ bendruomenei, krikdemų politikai gana jaukiai sėdėjo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje (susidarė įspūdis, kad tai kažkokie specialūs TS-LKD partijos apdovanojimai ar partijos elito suvažiavimas, kuriame net žemės ūkio ministras dalyvavo). Deja, nė vienas iš jų nepasirodė prieš dieną vykusiose „Pride“ eitynėse. Renginio operatoriai elgėsi pagal vadovėlį ir skambant Gretos Grinevičiūtės, Marijos Kavtaradzės ar Aistės Stonytės kalboms neatsuko kameros į premjerę, kuriai pritrūko lyderystės ir kuri nemaža dalimi yra atsakinga už tai, kad vis dar gyvename balanos gadynėje, visa queer bendruomenė yra įstrigusi ties vienu partnerystės klausimu ir negalime judėti į priekį (apie translyčių žmonių teises apskritai bijoma net užsiminti).
Krėsle prie televizoriaus
Prancūzų režisierė ir aktorė Maïwenn mano, kad „menininkai – tai prieinami politikai“, kurie formuoja visuomenės nuomonę, nes „kai mes matome, kaip kalba politikas, mažai ką suprantame“, bet „kai kalba menininkai, tai suprantama visiems“. Gal taip ir yra, bet kažkodėl neįsivaizduoju, kad lietuvių politikus būtų galima išversti į meno kalbą, juolab kad po pastarųjų rinkimų ir gausių vieno naujo Europos Parlamento nario Evangelijos citatų gali pasirodyti, jog atsidūrei psichodeliško „siaubiako“ filmavimo aikštelėje.
Prieš prasidedant svarbiausiai ir didžiausiai Tarptautinei antikorupcijos konferencijai (IACC 2024) visuomenė taip pat kviečiama susiburti – svarbu, kad diskusijos jautriais klausimais vyktų skirtingais formatais ir įvairiose auditorijose. Birželio 16–19 dienomis „Skalvijos“ kino centre vyks dokumentinių filmų festivalis „Films4Transparency“. Programoje – žurnalistų, aktyvistų, teisininkų ir kampanijų dalyvių darbai ir istorijos, drąsa ir atkaklumas atskleidžiant kleptokratijų, ekstraktyvizmo ir organizuoto nusikalstamumo pasaulius.
Birželio 9 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) koncertų salėje įvyko iškilminga, jubiliejinė, 15-oji „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonija, kurios metų geriausiems kino kūrėjams buvo išdalinta 21 statulėlė ir 1 specialusis apdovanojimas. Daugiausiai „Sidabrinių gervių“ atiteko režisierės Marijos Kavtaradzės filmo „Tu man nieko neprimeni“ bei Deimanto Narkevičiaus filmo „Čiulbanti siela“ komandoms.
Verta prisiminti
Kuo gali būti patrauklus filmas, rodantis žmogų, kuris sėdi virš popieriaus lapo arba baksnoja klaviatūrą? Ir vis dėlto rašytojai žavi kino kūrėjus. Ne tik todėl, kad jie kuria istorijas, kuriomis maitinasi kinas. Pirmiausia todėl, kad šiuolaikiniame pasaulyje jie puikiai atitinka kino mėgstamą hiperjautraus pašaliečio, nepritapėlio vaidmenį. Taip pat jų gyvenimo istorijos gali būti tokios pat spalvingos, tragiškos ir jaudinančios kaip ir jų knygos.
Nauji filmai – „Rašytojas“
Kai kuriems žmonėms laimė džiaugtis lemtingais susitikimais ir pokalbiais nusišypso kelis kartus gyvenime. Taip nutiko Dimai (Jamie Day) ir Kostui (Bruce Ross), susitikusiems šaltame, bet jaukiame Niujorke, praėjus trisdešimčiai metų po skausmingo (tuo metu atrodė – neišvengiamo) išsiskyrimo. Naujausiame Romo Zabarausko filme „Rašytojas“ (Lietuva, JAV, Vokietija, 2024) susipina jausmai – ilgesys bei meilė – ir žmogiškiausios problemos: tapatumas, politika, socialinė realybė. Zabarauskas įtaigiai ir jautriai „audžia“ filmą, kuriame atsiskleidžia įvairūs gyvenimo kompleksiškumo niuansai.
Dar kartą apie filmą „Furioza: Pašėlusio Makso saga“
1979 m. George’as Milleris už kelis šimtus tūkstančių dolerių sukūrė didžiulės sėkmės sulaukusį filmą „Pašėlęs Maksas“ („Mad Max“). Surinkęs per 100 milijonų JAV dolerių, jis kuriam laikui tapo pelningiausiu kūriniu kino istorijoje. Neturėtų stebinti, kad po dvejų metų pasirodė antroji dalis „Pašėlęs Maksas 2: Keliaujantis karys“ („Mad Max 2: The Road Warrior“, 1981), o dar po ketverių išleistas ir trečiasis filmas „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ („Mad Max Beyond Thunderdome“, 1985). Kaip ir įprasta seniems, didelę gerbėjų bazę turintiems filmams, ši franšizė sulaukė naujų, jau nūdien sukurtų dalių.