Krėsle prie televizoriaus
Marielle Heller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (TV1, 9 d. 23.05) nėra tipiškas biografinis filmas, nuo kurių, regis, visi pavargo. Užuot pasakojusi apie JAV populiarios laidos vaikams vedėją Fredą Rogersą (1928–2003), žmogų iš kūno ir kraujo, režisierė pasakoja apie reiškinį, koks buvo žiūrovų pamėgtas ponas Rogersas, ir apie jo įtaką, na, jei ne pasauliui, tai bent laidos žiūrovams. Heller yra sakiusi, kad jos metodas – „bandyti kalbėti apie tai, apie ką žmonėms kalbėti nepatogu“.
„Kūrybinio kelio pradžioje išties būname maksimalistai“, – prisipažįsta geriausiam studento darbui „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuoti režisieriai. Anot jų, pirmuosius filmus neretai lydi baimė suklysti, o jaunus kūrėjus šiandien labiausiai išskiria temų ir stilių įvairovė. Apdovanojimams artėjant – atviras žvilgsnis į jaunosios kartos kiną.
Nauji filmai – „Furioza: Pašėlusio Makso saga“
George’o Millerio gerbėjai naujo „Pašėlusio Makso“ laukia labiau nei „Kopos“, „Žvaigždžių karų“ ar net Bondo kartu sudėjus. Juos labai suprantu net aš. Pirmasis „Pašėlęs Maksas“ pasirodė dar 1979 metais. Po filmo premjeros pasipylė kritiški straipsniai, esą tai nyki amerikietiškų veiksmo filmų imitacija. Tačiau, anot filmo šalininkų, plačius Australijos horizontus ir greitkelius Milleris pavertė postapokaliptiniu antiutopiniu pasauliu be jokių specialiųjų efektų. Kartu prasidėjo ir viena populiariausių „Pašėlusio Makso“ istorijų.
Krėsle prie televizoriaus
Vasarą svarbiausia yra orų prognozė. Nors ja pasitiki tik labai naivūs žmonės, vis dėlto tai kasdienio ritualo dalis. Įdomu klausytis gyvų ir tikrų sinoptikų, bet televizijoje egzistuoja ir vyrai bei moterys, stovintys veidu į mus žemėlapio fone ir iškilmingai skaitantys televizijos suflerį. Jie įsitempę, bijo pajudėti, mediniais rankų judesiais kartais brūkšteli virtualų žemėlapį. Negyva kalba, tvarkingi kostiumai ir gilios iškirptės – ne profesionalų, o įsivaizduojamų idealių lietuvių atributai, tad kiekvienąkart suabejoju, ar tik jų nesugeneravo dirbtinis intelektas.
Laukiant „Sidabrinės gervės 2024“ apdovanojimų ceremonijos, kelionę po Lietuvą pradeda vasaros kino festivalis „Sidabrinės gervės naktys“. Kino seansai po atviru dangumi šiais metais sveikinsis iš 12 miestų, o jų metu žiūrovams planuojama padovanoti beveik pusšimtį nemokamų lietuviškų filmų peržiūrų. Pirmasis susitikimas įvyks jau gegužės 30 dieną, Lietuvos kultūros sostinės titulą švenčiančiuose Kaišiadoryse.
77-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Kasmet „Auksinės palmės šakelės“ paskelbimas sulaukia įvairių reakcijų ir nuomonių. Įsiplieskia diskusijos, ar žiuri tikrai įvertino tą, kuris buvo stipriausias, originaliausias, vertingiausias. Pernai nusivyliau, kai „Interesų zona“ liko antra, o pagrindinis prizas buvo įteiktas „Kryčio anatomijai“, nes Jonathano Glazerio filmas atrodo visa galva originalesnis ir svarbesnis. Suprantu, kad tai subjektyvi nuomonė. Tačiau šiais metais Gretos Gerwig vadovaujamos žiuri sprendimas apdovanoti Seano Bakerio filmą „Anora“ sukėlė daugiau nei subjektyvų nusivylimą. Šis sprendimas nuliūdino politiniu nejautrumu mūsų regionui, karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai nepaisymu.
Park Chan-wookas apie „Šalininką“
Neseniai pasirodęs Park Chan-wooko ir Dono McKellaro serialas „Šalininkas“ („The Sympathizer“, JAV, Pietų Korėja, Kanada, 2024, HBO) sukurtas pagal 2015 m. Pulitzerio premija apdovanotą Viet Thanh Nguyeno romaną tuo pačiu pavadinimu. Autorius, derindamas juodosios komedijos, dramos, šnipų trilerio ir politinės satyros elementus, aprašė vietnamiečių emigrantų, kurie buvo priversti bėgti iš Pietų Vietnamo po komunistų pergalės, gyvenimą Los Andžele 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje. Pagrindinė serialo tema – istorijos beprotybė ir bandymai šioje beprotybėje patirti bendruomeniškumo jausmą.
Po ketverių metų pertraukos Kanų kino festivalyje, sparčiausiai augantiems Europos prodiuseriams skirtoje programoje „Producers on the Move“, skambėjo ir Lietuvos vardas. Jai atstovavo prodiuserė ir režisierė Giedrė Žickytė, kuri šiemet buvo atrinkta vienintelė iš Baltijos šalių kandidatų.
Kino teatruose šiuo metu rodomame Linos Lyte Plioplytės filme „Mėnesinės“ apie menstruacijas kalbama išsamiai ir nuotaikingai. Tad šis edukacinis filmas gali tapti puikia priežastimi pradėti arba pagilinti pokalbius su vaikais – moksleiviams rengiamos specialios filmo peržiūros su režisiere. Gydytoja ir lytiškumo ugdymo ekspertė Rusnė Kirtiklytė atkreipia dėmesį – jei suaugusieji informacijos nesuteiks patys, vaikai ją vis tiek susiras, tik nebūtinai iš patikimų šaltinių.
„Mama, tėti, žiūrėk, aš – filmo titruose!“ – neužilgo kino teatre galės sušukti du vaikai, atrinkti įgarsinti lietuvių režisierės Urtės Oettinger animacinį filmą „BFF“. Kūrėjai skelbia retai pasitaikančią galimybę įsitraukti į filmo kūrimo procesą ir dalyvauti personažų balsų atrankoje. Konkurse dalyvauti labai paprasta – jo dalyviams reikės įgarsinti kelias personažų emocijas ir dvi frazes: „Puikiai padirbėjom“ ir „Nešam kudašių! Opa!“.