7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Živilė Pipinytė

Nuspėjami žaidimai

Nauji filmai – „Lošėjas“

Filmo „Lošėjas“ (Lietuva, Latvija, 2013) kūrėjai – režisierius Ignas Jonynas ir scenaristas Kristupas Sabolius – ėmėsi iki šiol lietuvių vaidybiniame kine beveik neliestos, bet itin aktualios temos: kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Nežinau, kodėl jos iki šiol bijo lietuvių rašytojai ir filosofai bei kitokie menininkai, nors suvokti lietuviškos transformacijos ypatybes, mano galva, – vienintelė galimybė pradėti iš esmės kurti naują valstybę, apie kurią paskutiniu metu tiek daug kalbama. Transformacijos temą galima užčiuopti paskutiniuose Šarūno Barto filmuose, bet specifiški režisieriaus personažai neleidžia perteikti visų su ja susijusių problemų.
 
Šiuo požiūriu „Lošėjo“ personažai – medikai, kurie priversti kovoti ne tik už pacientų, bet ir už savo išgyvenimą, parinkti tiksliai. Vienos svarbiausių profesijos žmonės filme rodomi kaip marginalai – jų kalba, reakcijos, pasilinksminimai nelabai skiriasi nuo uosto darbininkų, kurie prisidės prie gydytojo Vincento (Vytautas Kaniušonis) sugalvoto lošimo iš žmonių gyvybių. Visuotinis nuskurdimas palietė ir dažnai šiuolaikiniame kine transgresiją atskleidžiantį uostamiestį, kuriame vyksta filmo veiksmas. Paramedikams nuolat tenka susidurti su prostitutėmis, įtartinais jų klientais, desperatais, savižudžiais. Normalumo sąvoka šiame ekstremaliame pasaulyje, kurio svaigulį nuolat pabrėžia į visas puses besisukanti isteriška Jano Egličio kamera, neegzistuoja, tad Vincento sugalvotą lošimą galima būtų pateisinti.

„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Lošėjas“
LKC inf.

Lietuvos kino paveldas grįžta valstybei

 

Lietuvos kino centras pasirašė susitarimus su UAB „Lietuvos kino studija“ dėl turtinių autorių teisių ir gretutinių teisių į nacionalinius filmus ir audiovizualinius kūrinius, sukurtus nuo 1940-ųjų iki 2004-ųjų, perėmimo.
 
Valstybei perduotos 81 animacinio, 849 dokumentinių, 80 vaidybinių, 185 užsakomųjų filmų bei kino metraščių „Tarybų Lietuva“ ir „Lietuvos kronika“ autorių ir gretutinės teisės. Taip pat perduotos 1409 audiovizualinių kūrinių laikmenos, šiuo metu saugomos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos archyve.
 
Visų kūrinių, kurių teisės turimos, sąrašą bus galima rasti Lietuvos kino centro interneto svetainėje, o dėl teisės rodyti ar kitaip juos naudoti nuo šiol reikia kreiptis į LKC.

Rengėjų inf.

Devintieji „Vilniaus kino šortai“: 55 trumpi filmai iš 27 šalių

 

„Trumpos kino formos pradėjo kino istoriją ir šiandien neketina užleisti išskirtinės vietos pasaulio kino žemėlapyje“, – sako Marija Razgutė, viena iš Tarptautinio trumpų filmų festivalio „Vilniaus kino šortai“ organizatorių. Spalio 9 d. prasidėsiančio festivalio šūkis šiemet aiškiai ir be jokių kompromisų teigia: „Trumpi, bet filmai“.
 
Per devynerius metus „Vilniaus kino šortai“ užsiaugino ištikimų žiūrovų, kurie vertina ir domisi trumpametražiu kinu. Festivalis sulaukia ir didelio tarptautinio dėmesio, svečių iš Suomijos, Izraelio, Graikijos, Rumunijos, Nyderlandų, Danijos, Lenkijos, Bulgarijos.

„Meilės žaidimai“
„Meilės žaidimai“
Rengėjų inf.

Tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis: mažųjų herojų keliais

 

Spalio 10–19 d. Vilniuje vyks devintasis tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis. Jo rengėjai jauniesiems žiūrovams pristatys 14 naujausių, pasaulyje pripažintų filmų jaunimui iš 12 šalių. Šiųmetinio kino festivalio akiratyje – herojai. Ne išgalvoti kaip Žmogus Voras ar Haris Poteris, bet tikrieji – kiekvieną dieną augantys, maištaujantys ir atkakliai siekiantys to, kuo tiki jų širdys. Vaikų ir jaunimo filmų festivalio organizatoriai stebi, kuo gyvena šiandieninio pasaulio vaikai ir kokie jiems tenka iššūkiai. Rodydami išskirtines kino istorijas, rengėjai siekia pramušti ne(susi)kalbėjimo sieną ir sukurti intriguojančią diskusijų tarp vaikų, tėvų, mokytojų ir visų suaugusiųjų atmosferą.
 

„Taina – Amazonės legenda“
„Taina – Amazonės legenda“
„7md“ inf.

Didelės ir mažos paslaptys

Tarptautinio Kauno kino festivalio akcentai

Svarbiausi šiųmetinio, jau 8-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio akcentai – Kanų kino festivalio apdovanojimus pelnę filmai ir vengrų kino klasiko Miklóso Jancsó (1921–2014) retrospektyva.
„Auksine palmės šakele“ apdovanotas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmas „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) rodo centrinėje Anatolijoje gyvenančio buvusio aktoriaus ir jo šeimos dramą. „Žiemos miegas“ trunka per tris valandas ir iš tikrųjų yra didis herojaus monologas. Tačiau žiūrovams tos trys valandos nenusibos, jie pasijus taip, tarsi būtų perskaitę Antono Čechovo apsakymą. Režisierius ir pats neslepia, kad penkerius metus, kol rengėsi filmui, jie su žmona daug skaitė ir analizavo ne tik Čechovą, bet ir kitus rusų rašytojus, tarp jų Fiodorą Dostojevskį.

 

„Sudie kalbai“
„Sudie kalbai“
„Vivian Maier atradimas“
„Vivian Maier atradimas“
Jonas Ūbis

Kas atneša laimę

Krėsle prie televizoriaus

Nemėgstu primityviųjų lietuvių liberalų. Ne tik todėl, kad dėl valdžios jie pasirengę atsigulti po bet kuo. Liberalams vertybės – tik konkrečios, todėl įvairiuose televizijos šou, regis, nuolat diskutuojama apie valstybę, bet pamirštama, kad iki konkrečių buitinių funkcijų tenkinimo redukuotas tokios valstybės piliečio suvokimas veda į visuomenės liumpenizavimą (kurį, beje, stebime ne tik televizijoje). Todėl politikai laidose dažniausiai diskutuoja apie tai, kas geriau valdo valstybę, „žvaigždės“ įprastai „dvasingai“ postringauja apie savo antrą galą. Kiekvienam savo. Vienintelis juos jungiantis dalykas, regis, yra saviveikla. Ji dabar – lietuvių televizijų pagrindas: kiekviename kanale kas nors šoka, dainuoja, čiuožia, žaidžia proto žaidimus ir verda.
Kažkurį savaitgalį pabandžiau išgyventi be interneto ir pagaliau pažiūrėti televizorių. Prisipažinsiu, buvau sukrėstas. Ryte „perbėgau“ savo kabelinės televizijos kanalus. Beveik visi rodė kulinarines laidas. Maistą gamino visi, kas tik netingi, – lietuviai, rusai, europiečiai ir kitų žemynų gyventojai. Menininkai ir „popsininkai“, virėjai ir apsišaukėliai. Toks įspūdis, kad pasaulis ilgai badavo ir dabar negali atsigrožėti maistu, įvairiausiomis jo variacijomis ir kombinacijomis. Maisto gaminimas ir pas mus jau tapo aukščiausia saviraiškos forma, menu, privalomu provincialios „žvaigždės“ atributu. Nustebino tik viena – kodėl Andrius Mamontovas savaitgalio rytą dar nestovi prie plytos, nors ir jis sugeba užduoti kulinarinį klausimą: „Virti ar kepti?“

 

„Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“
„Nepaprastai garsiai ir neįtikėtinai arti“
„Turistas“
„Turistas“
„Apgaulinga aistra“
„Apgaulinga aistra“
Živilė Pipinytė

Kinas žiūrovams

39-ojo Gdynės kino festivalio laureatai

Penkios festivalio dienos – ir daug, ir mažai. Jų užteko pažiūrėti visą konkursinę programą ir po kelis skirtingų retrospektyvų filmus, bet pristigo „atstumtųjų salonui“ – naujai „Kitokio žvilgsnio“ programai, Lenkų kino meno instituto (PISF) metinių apdovanojimų teikimo ceremonijai, kurioje prizas buvo įteiktas „Radio znad Wilii“ žurnalistei Renatai Butkiewicz (ji pirmoji tokio įvertinimo sulaukusi Lietuvos atstovė), naujų knygų pristatymams bei įvairioms kūrybinėms dirbtuvėms. Jose buvo mokoma, kaip profesionaliai vertinti scenarijų, suvokti žiūrovų poreikius ir kitokių naudingų dalykų. Konkursiniai Gdynės filmai šiemet, regis, taip pat stengėsi patenkinti žiūrovų poreikius, bent jau vieną iš jų – matyti kokybišką žanrinį nacionalinį kiną. Tarptautinis žiuri, kuriam vadovavo režisierius Ryszardas Bugajskis, taip pat apėjo itin sudėtingos meninės kalbos, kelių aukštų asociacijų ir, mano galva, originaliausius konkursinius filmus – Grzegorzo Królikiewicziaus „Kaimynus“ („Sąsiady“) ir Lecho Majewskio „Onirica – Šuns laukas“ („Onirica – Psie pole“).
Retai būna, kad žiuri vertinimai sulauktų tokio palaikymo kaip šiemet, nes svarbiausią festivalio apdovanojimą – „Auksinius liūtus“ – pelnęs Łukaszo Palkowskio filmas „Dievai“ („Bogowie“) sulaukė ir ilgiausių žiūrovų ovacijų, ir kritikų prizo, ir daugiausia oficialių festivalio apdovanojimų (už geriausią vyro vaidmenį, scenarijų, scenografiją, grimą).

„Dievai“
„Dievai“
„Jack Strong“
„Jack Strong“
„Pilietis“
„Pilietis“
„Miestas 44“
„Miestas 44“
„Scanoramos“ inf.

„Scanorama“ kvies svarstyti apie europietišką įvairovę

 

Turtinga kultūra, socialiniai kirčiai, karo realijos, savitas Šiaurės ir Vidurio Europos šalių humoras – tokį paveikslą žiūrovų vaizduotėje sutelks lapkričio 6 dieną prasidėsiantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Festivalio komanda daugiau nei pusmetį formavo programą, kurios filmus rinkosi iš svarbiausių senojo žemyno festivalių – Kanų, Berlyno, Roterdamo, Karlovi Varų, Geteborgo, Linco „Crossing Europe“ ir Haugesiundo.

„Tūkstantį kartų labanakt“
„Tūkstantį kartų labanakt“
„Skalvijos“ inf.

Svajojantiems dirbti kine – praktiniai kino kursai „Skalvijoje“

 

Pastaraisiais metais Lietuvos kino rinkai pradėjo stigti kino profesionalų. Pasak Nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovų, labiausiai stinga kostiumų ir filmo dailininkų, režisieriaus asistentų, aikštelės vadybininkų, aikštelės asistentų. Todėl asociacija kartu su „Skalvijos“ kino centru pradeda rengti praktinius kursus būsimiems kino profesionalams. Jau spalio pradžioje „Skalvijoje“ prasidės dveji kursai, skirti pramokti filmo aikštelės vadybininko (Location Manager) ir filmo dailininko (Art Direcor) amato. Labiausiai motyvuotus kursų lankytojus žadama kviesti dirbti į realias filmavimo aikšteles.

„Skalvijos“ archyvo nuotr.
„Skalvijos“ archyvo nuotr.
„Skalvijos“ inf.

Kūrybinėse VDFF dirbtuvėse – „surežisuota dokumentika“

 

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis laukia žiūrovų ne tik filmų seansuose, bet ir specialiuose renginiuose. Penktadienį, rugsėjo 26 d., į dirbtuves apie „surežisuotą dokumentiką“ kviečia vienas ryškiausių šiuolaikinių Danijos dokumentininkų Jonas Bangas Carlsenas. Festivalyje bus parodytas naujausias jo filmas „Tikslus smurto kiekis“.

Jon Bang Carlsen
Jon Bang Carlsen
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas