Gruodžio 16 d. 17 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje jau aštuonioliktą kartą bus paskelbtas Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausią Sąjungos narių sukurtą kinematografijos kūrinį (kūrybinį darbą).
Iškilmių metu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus taip pat paskelbs savo apdovanojimą „Pėda, palikta Lietuvos kino istorijoje“, jau aštuntus metus skiriamą žymiausiems Lietuvos kino meno kūrėjams.
Kam šiemet įteikti Kinematografininkų sąjungos apdovanojimą, sprendė komisija, kurioje – penki kino profesionalai: kino kritikė Rūta Birštonaitė, kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, kino režisierius Valdas Jakniūnas (komisijos pirmininkas), kino režisierė Ramunė Rakauskaitė ir kino operatorius Viktoras Radzevičius.
Krėsle prie televizoriaus
1973 m. JAV kino teatruose pasirodė komedija „Amerikos grafičiai“ (LRT Kultūra, 10 d. 21 val.). Tai buvo antrasis jauno režisieriaus George’o Lucaso filmas – nostalgiškas prisiminimas apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Ameriką, dar prieš karo Vietname pradžią ir prezidento Johno Kennedy nužudymą. Veiksmas perkelia į mažą Kalifornijos miestelį, 1962-uosius ir rodo kelių jo paauglių „paskutinę vaikystės vasarą“, tiksliau, vieną naktį, kai susikerta personažų keliai. Styvas myli Kurto seserį. Kurtas bando rasti gatvėje pamatytą gražuolę. Jų draugas lenktynininkas Džonas lieka vienas su trylikamete Kerol, kuri užsispyrė likti su nauju pažįstamu. Automobiliais jie klaidžioja po miesto gatves, tarsi laukdami, kada išauš suaugusio gyvenimo rytas.
Šis mažo biudžeto (775 tūkstančiai dolerių) filmas, kurį prodiusavo kitas jaunas ir daug vilčių teikiantis režisierius Francis Fordas Coppola, sulaukė net penkių „Oskaro“ nominacijų ir „Auksinio gaublio“. Jame atsispindi jauno režisieriaus susižavėjimas europietišku kinu ir Federico Fellini. Filme vaidino tada mažai kam žinomi Richardas Dreyfussas, Harrisonas Fordas, Ronas Howardas, jie dar tik išgarsės. Tačiau labiausiai išgarsės Lucasas, netrukus tapsiantis iki šiol trunkančių „Žvaigždžių karų“ kūrėju. Tačiau ir „Amerikos grafičiai“ neliko pamiršti – jais ne vienus metus sekė ir mėgdžiojo kiti jaunimo komedijų kūrėjai, todėl dabar net sunku pajusti Lucaso novatoriškumą ir filmo „kultiškumą“.
Trumposios kino recenzijos
Pamenu, pykau, kad britas Davidas Yates’as paskutines „Hario Poterio“ dalis pavertė eiline prėska juoda koše, kurią vieni pateisino tuo, jog, suprask, Haris bręsta, todėl ir filmai turi darytis rimtesni, tamsesni, su daugiau siaubo elementų, labiau „suaugėliški“, bet šiaip ar taip, aišku viena – su šiuo režisieriumi pasikeitė poteriados estetika, kurią jis ir toliau sėkmingai daugina mažojo burtininko priešistorėje „Fantastiniai gyvūnai...“, – pasakoje apie amžiną gėrio ir blogio kovą, kurioje gėriui atstovauja iš Stepheno Hawkingo vaidmens vis dar neišsivaduojantis Eddie Redmayne’as su palyda, o blogiui – Colinas Farrellas, nelabai susigaudantis, kaip jis čia atsidūrė ir pagal kokias taisykles reikia žaisti, taip pat kylanti žvaigždė Ezra Milleris, apie kurio kevinišką žvilgsnį, tikiu, dar bus progų pakalbėti ir ateityje.
Prieš du mėnesius pasaulis atsisveikino su lenkų kino klasiku Andrzejumi Wajda. Per pusšimtį kūrybos metų Wajda sulaukė gerbėjų visame pasaulyje, jo filmai turėjo įtakos ne vienai kino režisierių kartai. Wajdos filmais žavėjosi Martinas Scorsese, F.F. Coppola, Andrejus Tarkovskis ir daugybė kitų. Romanas Polanskis yra pavadinęs Wajdą drąsos ir laisvės simboliu.
Wajdos filmus ir visą Lenkų kino mokyklos judėjimą įkvėpė audringa Lenkijos istorija. Filmuose analizuojama prieštaringa pokario Lenkijos dabartis ir praeitis, kartu gilinamasi ir į vidinį žmogaus pasaulį, jo pasirinkimo dramą.
„Adrzejus Wajda nebijojo paliesti tokių svarbių temų, kaip Varšuvos sukilimas ir jo tragedija, nepakeliami išgyvenimai, patirti komunistų laikais, Katynės košmaras. Jis buvo lenkų kino legenda ir vienas svarbiausių kino kūrėjų pasaulyje. Wajdos filmai universalūs ir suprantami visiems: jie apie gyvenimą, tikras problemas, tikrus iššūkius. Lenkų kinas jau niekada nebus toks pats be Wajdos“, – sako Lenkų instituto direktorius Marcinas Łapczyńskis.
Festivalis „Kino pavasaris“ į 2017-uosius žengia su vienu iš būsimos programos filmu. Naujųjų metų išvakarėse įvyks vieninteliai filmo „Ole Ole Ole Rolling Stones“ (rež. Paul Dugdale) šventiniai seansai. Tai rokenrolu ir neribota laisve pulsuojantis kelio filmas. Jis pasakoja apie kiek daugiau nei prieš pusmetį įvykusį legendinės grupės „The Rolling Stones“ koncertinį turą po Pietų Ameriką, kurį vainikavo pasirodymas Kuboje.
„Šį filmą pirmiausia rekomenduočiau tiems muzikos fanams, kurie augo Sovietų Sąjungoje – jie supras kubiečių euforiją, kai į šalį atvyksta muzikos grupė, kuri daugelį metų buvo uždrausta. „The Rolling Stones“ niekada nebuvo politiški, bet jų koncertas Kuboje neabejotinai tapo politiniu gestu, žyminčiu šiltėjančius santykius tarp Kubos ir Vakarų šalių. Kita vertus, žiūrėti į šį filmą tik per politinę prizmę nebūtų teisinga. Jame tiesiog rodoma viena ryškiausių visų laikų roko grupių, grojanti viename gražiausių pasaulio kraštų. Geras pabėgimas nuo lietuviško gruodžio“, – sako filmą jau matęs žurnalistas Karolis Vyšniauskas.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Apie dešimčių tūkstančių į nelaisvę paimtų lenkų karininkų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pradžioje nužudė sovietų saugumas, likimą lenkų kino klasikas Andrzejus Wajda papasakojo filme „Katynė“ (2007). Režisieriaus tėvas taip pat buvo nužudytas Katynėje. Šis sovietų nusikaltimas ilgai buvo nutylimas, apie jį atvirai prabilta tik žlugus Sovietų Sąjungai. Apie Katynės žudynes bus ir britų filmas „Paskutinis liudininkas“ („The Last Witness“), kurio filmavimas prasidėjo lapkričio pradžioje. Filmas pasakos apie žurnalistą, kuris tiria Katynės nusikaltimą. Režisierius Piotras Szkopiakas iki šiol kūrė tik britų serialus. „Paskutinis liudininkas“ – jo pilno metražo debiutas. Pasak „Screen Daily“, režisieriaus senelis taip pat buvo tarp nužudytųjų Katynėje.
Pagrindinius vaidmenis „Paskutiniame liudininke“ kuria Alexas Pettyferas, iki šiol vaidinęs tik filmuose paaugliams ir pigiose meilės istorijose, vienas geriausių šių dienų lenkų aktorių Robertas Więckiewiczius ir anglų kino legenda Michaelas Gambonas.
Krėsle prie televizoriaus
Politikai skirtos lietuviškų televizijų laidos vis atrajoja rinkimus ir naujos vyriausybės sudarymą. Atrodo, kad būsimi ministrai stovi prie konvejerio: tą patį vakarą juos galima pamatyti atsakinėjant į Indrės Makaraitytės, Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės ir kitų laidų bei laidelių vedėjų klausimus. Šie pakviestiesiems negaili ironijos ar net atsainumo, bet sumanyti kaip provokuojantys vedėjų klausimai atsitrenkia lyg žirniai į sieną ir tada supranti, kad nei viena, nei kita pusė tragiškai neturi humoro jausmo.
Kita vertus, ne tik politikai, bet ir humoras – tai nacionalinė problema. Užtenka pasižiūrėti bet kurią humoro laidą (išskyrus „Dviračio žinias“), kad suprastum – vadinamieji humoristai, kaip ir garsieji politologai peliukai, pirmiausia demonstruoja savo vyrišką ego. Todėl jie niekuo nesiskiria nuo politikų ar politologų. Panašius vyriškius, kuriems jų lytis yra svarbus privalumas, kad ir naująjį rusą Steveną Seagalą, beveik kasdien gali pamatyti televizijos ekrane, todėl šįkart siūlau filmus, apdainuojančius moteris – silpnas ir stiprias, juokingas ir gražias, neprimenančias mūsų televizijų „divų“.
Pokalbis su prancūzų režisiere Anne Fontaine
Kino festivalyje „Šeršėliafam“ bei „Pasakos“ internetiniame kino teatre galima pasižiūrėti prancūzų režisierės Anne Fontaine filmą „Nekaltosios“ („Les Innocentes“, Prancūzija, Lenkija, 2016). Lietuvoje šios režisierės, scenaristės, aktorės ir šokėjos kūryba geriausia žinoma iš filmų „Coco prieš Chanel“ („Coco Chanel“, 2009) bei „Dvi motinos“ („Adore“, 2013). Fontaine filmuose rodomas moterų pasaulis, sudėtingi herojų motyvai, paslaptys ir susižavėjimai. Režisierė gimė Liuksemburge muzikos dėstytojo ir dailininkės šeimoje, vaikystę praleido Portugalijoje. Jaunystėje ji svajojo apie šokėjos karjerą. Svajonė ir atvedė Fontaine į kiną. Pateikiame lenkų kritikų Januszo Wróblewskio ir Piotro Czerkawskio pokalbių su režisiere fragmentus.
Stanley’io Doneno ir Gene’o Kelly miuziklas „Dainuojantys lietuje“ („Singin’ in the Rain“, 1952) – vienas geriausių ir mėgstamiausių visų laikų miuziklų. Šio klasikinio filmo seansai gruodžio sekmadieniais vyks „Skalvijos“ kino centre (gruodžio 31 d. – specialus šventinis seansas), filmą galės pasižiūrėti Utenos („Taurapilis“, gruodžio 5 d.) ir Klaipėdos („Kultūros fabrike“, gruodžio 8 d.) kino mėgėjai.
1952 m. pasirodęs filmas – tai kupina fantazijos 3-iojo dešimtmečio Holivudo satyra, pasakojanti, koks sunkus buvo perėjimas prie garsinio kino. Veiksmas prasideda 1927-aisiais, kai nebylus kinas artėja į pabaigą. Kino žvaigždė ir žiūrovių numylėtinis Donas Lokvudas (Gene Kelly) yra šlovės viršūnėje. Už tai jis daugiausia turi būti dėkingas ekrano partnerei Linai Lamont (Jean Hagen). Tačiau labai aukštu ir kniaukiančiu balsu apdovanota Lina negali prisitaikyti prie garsinio kino. Studijos „Monumental Pictures“ vadovai nusprendžia dubliuoti žvaigždę. Linos dublere tampa debiutantė Keti (Debbie Reynolds) – atsitiktinė Dono pažįstama. Talentingos merginos pasirodymas filmavimo aikštelėje sukelia Linos nepasitenkinimą. Ji pradeda regzti intrigas prieš Keti...
Tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“ kartu su kuratore Shama Khanna kviečia į filmų „Cilaos“ (rež. Camilo Restrepo, Prancūzija, 2016, 12 min.) ir „Öndivatbemutató“ (rež. Tibor Hajas, Vengrija, 1976, 14 min.) peržiūrą bei diskusiją, kuri įvyks Skalvijos kino centre gruodžio 10 d. 18 val.