Krėsle prie televizoriaus
Likus kelioms valandoms iki Michaelo Wolffo knygos „Ugnis ir įniršis: Trumpo Baltųjų rūmų viduje“ pasirodymo amerikiečių karikatūristas Benas Wardas savo tviterio paskyroje įdėjo neva tris trumpas knygos citatas. Viena jų buvo apie kanalą su gorilomis, kurį esą nuolat žiūri JAV prezidentas. Neva jau pirmąją naktį Baltuosiuose rūmuose Donaldas Trumpas pasiskundė, kad televizorius nerodo „Kanalo su gorilomis“. Tada jo bendradarbiai ir paleido specialiai prezidentui skirtą kanalą, kuriame rodomi dokumentiniai kadrai su gorilomis. Akivaizdu, kad tekstas tviteryje buvo ne iš knygos, tačiau daugelis patikėjo karikatūristo pokštu. Klientai net užpylė „Netflix“ skambučiais su klausimais, ar jie turi „kanalą su gorilomis“, o leidinys „Vice“ nusprendė įgyvendinti Wardo pokštą ir „Periscope“ pradėjo transliaciją, skirtą beždžionėms. Tai dar viena puiki iliustracija, kokiame pasaulyje gyvename.
Armando Ianucci apie „Stalino mirtį“
Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti britų režisieriaus Armando Iannucci politinė satyra „Stalino mirtis“ („The Death of Stalin“, Prancūzija, D. Britanija, 2017). Pasaulinė filmo premjera įvyko Toronto kino festivalyje. Jis sukurtas prancūzų komikso apie politines intrigas po Stalino mirties motyvais. Komikso autoriai – Fabienas Nury ir Thierry Robinas. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Steve’as Buscemi (Nikita Chruščiovas), Olga Kurilenko (Marija Judina), Andrea Riseborough (Svetlana Stalina), Jasonas Isaacsas (Georgijus Žukovas), Rupertas Friendas (Vasilijus Stalinas), Jeffrey’is Tamboras (Georgijus Malenkovas), Michaelas Palinas (Viačeslavas Molotovas), Simonas Russellas Bealas (Lavrentijus Berija), Dermotas Crowley’s (Lazaris Kaganovičius), Adrianas McLoughlinas (Josifas Stalinas). Pateikiame interviu su režisieriumi, išspausdinto žurnale daily.afisha.ru, fragmentus.
Nauji filmai – „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“
Klystate manydami, kad esu mazochistė ir todėl žiūriu vadinamuosius komercinius lietuvių filmus. Suprasite patys, jei, tarkime, sekmadienio dieną atsidūrę „Akropolyje“ negausite bilieto į naują lietuvišką komediją. Vargais negalais įsigiję bilietą į kitą seansą, pamatysite įvairaus amžiaus lietuvių (filmai rodomi be jokių subtitrų kitomis kalbomis) aklinai pripildytą salę. Išgirdę jų nuoširdų juoką ir pamatę laimingus veidus, suvoksite, kad šių filmų kūrėjai tikrai žino šį tą apie Lietuvą, ko nežinome mes. Man regis, būtent tokiuose filmuose formuluojama nauja Lietuvos kultūrinės tapatybės vizija ir yra įdomiausia.
Trumpos kino recenzijos
Lietuvių platintojų pateiktame filmo pristatyme rašoma, jog Molly „pokerio turnyruose įveikdavo net sunkiausius varžovus ir kaskart namo grįždavo kišenę papildžiusi dar keliais milijonais dolerių“. Jei tekstą rengęs žmogus prieš tai būtų matęs filmą, jis, aišku, būtų supratęs, jog parašė visišką nesąmonę. Filmo veikėja nė karto nesėda prie pokerio stalo kaip lošėja, nelaiko rankose kortų ir neblefuoja. Ji yra ta, kuri organizuoja lošimus, ieško naujų turtuolių, o juos sukvietusi prie vieno stalo milijonų vertės azartišką spektaklį stebi tik iš šalies, jei reikia, timptelėdama tinkamą virvutę.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Pirmadienio paryčiais (mūsų laiku) baigėsi iškilminga „Auksinių gaublių“ apdovanojimų ceremonija. Ji vyko 75 kartą. „Auksinius gaublius“ skiria 90 Holivude akredituotų užsienio žurnalistų. Ši ceremonija dar vadinama „Oskarų“ repeticija, tačiau nuo „Oskarų“ skiriasi tuo, kad filmai ir aktorių vaidmenys skirstomi ir dramatiškus ir komiškus.
Sausio 12 d. į Lietuvos kino teatrus atkeliauja jaudinantis filmas „Močiute, Guten Tag!“. Dokumentinio kelio filmo režisierės seserys Jūratė ir Vilma Samulionytės, lydimos kamerų, ryžosi pažinti savo močiutės vokietės nutylėtą gyvenimo istoriją. Kelionė atskleidė, kiek daug net patys artimiausi žmonės nežino apie savo šeimos narius.
Įkvėptos šios patirties, seserys Samulionytės klausia, gal metas pasikalbėti ir į naująjį savo filmą ypač skatina atvykti anūkus su močiutėmis, pabūti drauge, po filmo pasikalbėti. Juolab kad kūrėjų iniciatyva atlikta apklausa atskleidė, jog beveik pusė vyresnių nei penkiasdešimties didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų kine nebuvo daugiau nei dešimt metų.
Krėsle prie televizoriaus
Šventės vargina. Jos reikalauja džiaugtis viskuo, net nesibaigiančiu lietumi, daug valgyti ir klausytis sveikinimų. Ypač rėžia ausį lietuvių politikų žodžiai. Žiūriu į juos ir suprantu, koks siaubas būtų atsidurti kartu prie vieno šventinio stalo. Bet juk kažkas to neišvengia. Galiu įsivaizduoti, kokios liūdnos jų šventės, todėl ir nesiskundžiu. Tačiau lietuvių sugebėjimas sujungti krikščionybę, pagonybę ir kinų zodiako ženklus negali nestebinti: „Panoramos“ reportaže iš Katedros aikštės tautiečiai laukia Naujųjų, bet kalba apie šuns metus ir nuoširdžiai tiki, kad šie gyvūnai atneš jiems laimę. Mes su šuneliu per Kalėdas ir ypač per Naujuosius jaučiamės lyg gyvendami ties fronto linija – nuolat griaudėja fejerverkai ir petardos. Tai prastas fonas net atmintinai žinomiems filmams, kuriuos paprastai rodo per šventes. Bet griausmai greitai baigsis, visi ir viskas sugrįš į savo vietas ir bus galima sau leisti ramiai pasižiūrėti gerą filmą.
Sausio 18–20 dienomis į kino sales vilniečius kvies Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis. Šiemet žiūrovai bus pasitinkami ne tik įprastu šūkiu „Trumpi, bet filmai“, bet ir jį lydinčiu „Trumpas, bet festivalis“. Nacionalinėje konkursinėje programoje varžysis vienuolika jaunųjų Lietuvos kino kūrėjų darbų, pernakt bus rodomi ryškiausi pastarųjų metų filmai iš viso pasaulio, mažieji kino mylėtojai žiūrės nuotaikingus filmukus, o netikrų naujienų (fake news ) ir abejojimo valdžia bangą analizuos specialioji filmų programa „Pasitikėk manim“.
„Dvyliktus metus organizuodami renginį susidūrėme su finansiniais iššūkiais, todėl šįkart pakviesime į vienuoliktąjį su puse festivalį. Gavus perpus mažesnį finansavimą, festivalis vyks tik Vilniuje, bus perpus trumpesnis – truks parą su puse. Nepaisant to, rodysime itin aktualią, dabartčiai atliepiančią ir todėl kiekvienam svarbią filmų programą,“ – teigia festivalio meno vadovė Marija Razgutė.
Šarūno Barto filmas Ukrainos kino kontekste
Prieš pat Naujuosius šiuolaikiniam menui ir literatūrai skirtame tinklalapyje colta.ru pasirodė Vasilijaus Koreckio ukrainiečių kino apžvalga. Kritikas pradeda straipsnį teiginiu, kad jam asmeniškai pagrindiniu metų atradimu tapo naujasis ukrainiečių kinas. Aptardamas penkis pernykščius filmus, Koreckis išskyrė Šarūno Barto „Šerkšną“, pažymėdamas, kad svarbiausią Ukrainos metų filmą sukūrė lietuvių režisierius. Pateikiame „Šerkšnui“ skirtą straipsnio dalį.
Restauruotas Sergejaus Paradžanovo šedevras Vilniuje
Nuo sausio 5 d. sekmadienio vakarais pirmąkart Lietuvoje „Skalvija“ rodys originalią Sergejaus Paradžanovo filmo „Granato spalva“ („Nran guyne“, kitas filmo pavadinimas „Sajat Nova“, 1969) versiją. Iš studijoje „Armenfilm“ ir Rusijos kino archyve „Gosfilmofond“ išlikusios medžiagos filmą atkūrė ir restauravo Bolonijos sinemateka bei fondas „L’Immagine Ritrovata“.