Pagal užsienio žiniasklaidą
Aleksandras Sokurovas kurs neįprastą filmą apie Antrąjį pasaulinį karą. Pasak režisieriaus asistentės ir koprodiuserės Alionos Šumakovos, tai bus vaidybinis filmas, sumontuotas iš istorinės kino kronikos, todėl atskiroms scenoms sukurti teks „tempti“ trumpas kronikos atkarpas. Tam bus pasitelkta speciali kompiuterinė grafika ir specialieji efektai. Pasak Šumakovos, „tai filmas-fantazija, apmąstymas apie tai, kas įvyko. Filmo veikėjai – Hitleris, Mussolini, Stalinas ir Churchillis – susitinka anapusiniame pasaulyje. Pamiršę, kas jiems atsitiko, jie dalijasi mintimis, kaip matė vienus ar kitus įvykius, atvedusius prie pasaulinio konflikto.“ Personažų monologai ir dialogai vyks už kadro. Projekte dalyvauja Rusijos kino archyvas „Gosfilmofond“ ir vieną didžiausių kino kronikos archyvų turintis italų „Instituto Luce“.
Straipsnyje „Sight & Sound“ Alexander Jacoby supažindina su dešimt ryškiausių japonų kino „aukso amžiaus“ aktorių. „Jeigu norite ką nors pasakyti apie Japoniją, turite sutelkti dėmesį į moterį“, – sakė aktorė Hidari Sachiko. Daugelis kanoninių japonų filmų – tai moterų patirčių studijos, ypač pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Šiuo laikotarpiu kurtų filmų grožis ir subtilumas daugiausia priklausė nuo puikių aktorių, kurių sodrūs, niuansų kupini vaidmenys padėjo atskleisti, ką reiškė būti moterimi dramatiškų socialinių transformacijų akivaizdoje. Kaip teigia kino istorikai Josephas Andersonas ir Donaldas Richie, japonų kinas – tai vyrų režisierių kinas, tačiau jį nulėmė filmuose vaidinusių aktorių asmenybės, jos buvo kūrėjos ir interpretuotojos. Juk neįmanoma galvoti apie Yasujiro Ozu kiną neprisimenant švelnios Setsuko Haros šypsenos, arba apie Mikio Naruse kiną be Hideko Takamine trapaus ryžto ir emocinio gylio. Net viską kontroliuoti filmavimo aikštelėje mėgęs režisierius Kenji Mizoguchi apie aktores Isuzu Yamada ir Kinuyo Tanaka yra sakęs, kad nebuvo jokios prasmės bent kiek koreguoti jų vaidybą. Jis tegalėjo pritarti moterų vaidybos stiliui ir rasti tinkamą ritmą jų judesiams.
Autoriai: Neringa Kažukauskaitė, Gediminas Kukta, Santa Lingevičiūtė, Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė, Ieva Tumanovičiūtė, Mantė Valiūnaitė, Linas Vildžiūnas, Ilona Vitkauskaitė
Krėsle prie televizoriaus
Ne tik artėjame prie Naujųjų metų, bet ir sparčiai žengiame į naujuosius viduramžius. Politikai ir socialinių tinklų isterikai ar televizijos laidų vedėjai jau mojuoja iš ten ir kviečia spartinti žingsnį. Atrodo, kad vienintelis būdas apsisaugoti – atsiriboti nuo jų visais įmanomais būdais, bet žinau, kad tai nepadės. Ką tik baigiau skaityti Timothy Snyderio knygą „Apie tironiją. Dvidešimt XX amžiaus pamokų“. Istorikas primena Hannah Arendt mintį, kad totalitarizmo pagrindas – ne valstybės galia, bet skirtumo tarp asmeninio ir viešo gyvenimo nutrynimas. Totalitarizmas naikina skirtumą tarp privataus ir viešo ne tik norėdamas pavergti individą, bet ir siekdamas nukreipti visuomenės dėmesį nuo normalios politikos link sąmokslo teorijų. Viduramžiais tokios teorijos visada klesti.
Trumpos kino recenzijos
Į filmą ėjau premjeros vakarą ir tai buvo nuostabu. Prie bilietų kasos rikiavosi merginos su princesės Lėjos šukuosenomis. Prie spragėsių laukė baltu šturmuotojo kostiumu vilkintis mažametis. Fojė žaisliniais švytinčiais kardais kovojo tėvas ir du vaikai. Į salę žengė džedajus su apsiaustu. Užgesus šviesoms, kažkas šūktelėjo: „Luke Skywalker, come back!“ („Lukai, Skaivokeri, sugrįžk!“) Filmo metu, blogiečiams gaunant į kaulus, salė pratrūkdavo ploti. Po seanso būrelis draugų aptarinėjo ledines lapes ir mėlyną pieną duodančias filmo būtybes ir pokalbyje jas vadino tikraisiais vardais. Maždaug šešerių metų gerbėjas mamai išsakė pastabą, kad filme per daug nuspėjamų siužeto posūkių, o vaikinas merginai piktinosi, kad, girdi, ši dalis nelabai tikroviška.
Trumpiausią metų dieną – gruodžio 21-ąją – Europos kino bendruomenė švenčia Tarptautinę trumpametražių filmų dieną. Prancūzijoje 2012 metais gimusi šventė siūlo atkreipti dėmesį į trumpuosius filmus, pasidžiaugti režisierių laimėjimais ir kartu žiūrėti gerą kiną. Lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ šia proga žiūrovams parengė tris specialiąsias filmų programas, kurias bus galima pasižiūrėti Vilniaus kino teatruose „Pasaka“ ir „Skalvija“ bei per televizijos kanalą LRT Kultūra.
„Džiaugiamės, kad šiemet prisijungėme prie tarptautinės iniciatyvos „Short Film Day“, kasmet vykstančios daugiau nei penkiolikoje Europos šalių. Tądien trumpuosius filmus rodo ir populiarina Europos televizijos, kino teatrai, interneto platformos. Šiemet tai vyks ir Lietuvoje. Džiaugiamės, kad dviejų valandų lietuviškų filmų programa bus rodoma per nacionalinę televiziją, – sako lietuviškų trumpųjų filmų sklaida užsienyje besirūpinančios ir tęstinius kino projektus vykdančios agentūros „Lithuanian Shorts“ vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Praėjusią savaitę skelbėme „Cahiers du cinema“ ir „Sight and Sound“ geriausių 2017 m. filmų sąrašus. Paskutiniais metais juos sudarinėja ir JAV dienraščių bei žurnalų kritikai. Šįkart skelbiame „The New Yorker“ kritiko Richardo Brody ir „The New York Times“ kritikų Manohlos Dargis bei A.O. Scotto geriausių šių metų filmų sąrašų pirmuosius dešimtukus.
Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai
Kalėdinį „Kiną“ visada pradedu nuo žurnalo autorių atsakymų į redakcijos klausimą. Šįkart jų buvo klausiama, kokį filmą pasiimtų su savimi į negyvenamą salą. Pasirinkti filmai tokie įvairūs, kad iš atsakymų taip pat galima susidaryti įspūdį apie žmones, kurių rašinius skaitysime naujame žurnale. Tarkime, yra tokių, kuriems vieno filmo būtų negana, todėl pasiimtų net serialą, kiti akivaizdžiai minimalistai. Pavydžiu ir vieniems, ir kitiems, bet man negyvenama sala dažnai tampa senoji sofa. Niekaip neprisimenu, kas savo sofą pavadino tėvyne, bet su tuo žmogumi visiškai sutinku. Juolab kad tėvynė dabar taip pat gali lengvai tapti negyvenama sala.
Krėsle prie televizoriaus
Dono McKellaro filmo „Didžioji afera“ (LRT, 16 d. 23.20) moto skamba visai aktualiai: „120 prisiekusių melagių reikia gero daktaro“. Filmas perkels į Kanados pajūrio užkampį. Mažam miesteliui būtinai reikia gydytojo, antraip čia nebus leista atidaryti naftos atliekų perdirbimo fabriko. O jei nebus fabriko, gyvenimas buvusiame žvejų miestelyje, kur uždrausta žūklė, visai sustos. Jau ir dabar čia driekiasi eilės prie pašalpų, gyventojai vagia elektrą, dūsta nuo tinginiavimo. Todėl Miurėjus Frenčas (Brendan Gleeson) darys viską, kad miestelį pamiltų mėnesiui čia „ištremtas“ gražuoliukas gydytojas Polas (Taylor Kitsch). Šūkis „Suviliok daktarą!“ paskatins ne tik rengti jam fantastiškai sėkmingą žvejybą, bet ir apvalyti miestą, perdažyti namus, uždegti lemputes prieplaukoje... Be abejo, „Didžioji afera“ – socialinė komedija, tai tas žanras, kurio niekad nesiima nei lietuvių režisieriai, nei lietuvių politikai, ypač Vilniaus meras.
Nauji filmai – „Stebuklas“, „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“
Kunigams lietuvių kine nesiseka. Šios profesijos žmonės sovietiniuose filmuose buvo „buržuazinių nacionalistų“ ir nacių pakalikai, veidmainiai, komiški personažai ir net niekšai. Regis, niekas nepasikeitė ir dabar. Tado Vidmanto filme „Trys milijonai eurų“ kunigas elgiasi kaip reketininkas, o Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“ (studija „In Script“, Lietuva, Lenkija, Bulgarija, 2017) Dievo tarno tylėjimas atveda prie katastrofiškų pasekmių. Iš pradžių Danielio Olbrychskio sodriai lietuviškai suvaidintas moralizuojantis kunigas atrodo nesvarbus personažas, tačiau pačioje filmo pabaigoje jis atlieka Deus ex machina funkciją ir sudėlioja visus gana padriko siužeto taškus. Be to, ironiškas pavadinimas nepasiteisintų, jei į filmo veiksmą nebūtų įpainiotas kunigas ir nekaltas prasidėjimas. Nors joks stebuklas ir neįvyksta, nei tiesiogine, nei perkeltine prasme. Yra tik „Stebuklas“ – dar vienas debiutinis filmas, daug pasakantis apie jaunų lietuvių kino kūrėjų ambicijas.