Mintys apie „Viskas iškart ir visur“
Praūžė 95-ieji Amerikos kino akademijos apdovanojimai, „Oskarų“ statulėlės, kurių tikslas kaip ir kasmet – parodyti, ką kino industrija šiuo metu vertina, bei tuo pačiu metu įsteigti performatyvų vertės kriterijų (statulėlių skaičius = filmo kokybė), išdalintos. Šį kartą kultūrinėje padangėje įsiviešpatavo filmas „Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“, rež. Daniel Kwan, Daniel Scheinert, 2022), laimėjęs netgi septyniose kategorijose, tarp jų ir geriausio metų filmo. Tai absurdo tragikomedija apie visų įmanomų pasaulių (pirmiausia filosofo G.W. Leibnizo idėja, kuri šiuo metu popkultūroje cirkuliuoja komiksų išpopuliarinto multivisatos termino pavidalu) hipotezės nihilistines prielaidas – pasaulių begalybė lemia prasmės reliatyvizmą.
Lietuvos kino centras skyrė papildomą finansavimą 15-ai tęstinės filmo gamybos statusą turintiems projektams. Iš viso šiems projektams papildomai buvo skirta 196 527 eurų suma.
Man svarbiausia, kad pasaulis sužinotų, kas nutiko Mariupoliui ir Mariupolio gyventojams. Todėl dieną naktį galite man skambinti, jei tik reikės informacijos. Esame benamiai, nuogi ir basi. Tie vyrai, kurie nekovoja, o pabėgo iš šalies... Jiems kada nors bus siaubingai gėda. Baimės jausmas visų žmonių skirtingas. Ir vyrai baimę gali jausti stipriau nei moterys. Moterys privalo nepalūžti, o joms šiame kare teko didžiausia našta: iš šito pragaro jos turi gelbėti savo šeimas. Šeima privalo išgyventi. Po to jau bus metas galvoti, kaip iš naujo kurti namus ir grįžti į normalų gyvenimą. Mes, ko gero, stipresnės už vyrus. Šis karas slegia moteriškus pečius – taip, kaip Ania ant rankų išnešė Mantą iš to pragaro, taip ir pergalę kare daugiausia lems moterys, ne todėl, kad kovoja fronte – nors kovoja ir ten, – bet dėl to, kad visa kita užgriuvo jų pečius. Kol vyrai kovos lauke, jos privalo būti stiprios. Galbūt kautis su ginklu rankoje net paprasčiau, nei stengtis išgyventi kasdienybę. Tiesiog stengtis išgyventi.
Reikšmingiausias trumpo kino renginys Lietuvoje – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – kviečia kino kūrėjus registruoti naujus filmus nacionaliniam ir tarptautiniam konkursui. Septynioliktus metus skaičiuojantis festivalis vyks 2024 m. sausio 17–23 d. Lietuvos kino teatruose ir namų kino platformose.
Krėsle prie televizoriaus
Retas nėra girdėjęs garsiosios Jeano-Luco Godard’o frazės „Kinas – tai tiesa dvidešimt keturi kadrai per sekundę“. Iš tikrųjų ją ištarė Godard’o filmo „Mažasis kareivis“ (LRT Plius, 8 d. 21 val.) veikėjas Briuno. Šį filmą Godard’as nufilmavo iškart po „Iki paskutinio atodūsio“ – 1960-aisiais, bet įsikišus cenzūrai ekranuose jis pasirodė tik po trejų metų, todėl svarbu suvokti politinį „Mažojo kareivio“ kontekstą. Nuo 6-ojo dešimtmečio vidurio iki 1962 m. Prancūzija kariavo nepriklausomybės siekiančiame Alžyre, kuris oficialiai buvo šalies dalis, tad formaliai tai buvo pilietinis karas.
Nauji filmai – „Po saulės“
Debiutinis škotų režisierės Charlotte Wells filmas „Po saulės“ („Aftersun“, D. Britanija, JAV, 2022) – tai asmeninės patirties inspiruota istorija apie vienuolikmetės Sofi (Frankie Corio) atostogas saulėtoje Turkijoje su tėčiu (Paul Mescal). Filme matome, kaip retai susitinkantys tėvas ir dukra kartu leidžia laiką po ilgo nesimatymo. Klausomės jų pokalbių ar laukiame momento, kada šnekos prisipildo išraiškingos tylos. Filmo naratyvą kartkartėmis sutrikdo simboliniai statiški kadrai, kuriuose matoma nusigręžusi ir trapi tėvo figūra, arba pulsuojantys sapniški reivo, kuriame siurrealistiškai susitinka užaugusi Sofi ir praeityje įstrigęs jos tėtis, fragmentai. Šie įsiterpiantys epizodai tarsi užpildo protagonistės prisiminimų spragas, o kartais gal net pačiai veikėjai paaiškina tai, ko anuomet per atostogas ji dar nebuvo pajėgi suprasti.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Oficialiai „Kino pavasarį“ užbaigė „Laiškas Ukrainai“ – lietuvių autorių filmas, pasakojantis apie paramą Lietuvoje atsidūrusiems ukrainiečiams ir tiems, kas kariauja. Man tai geriausias šių metų festivalio lietuviškas filmas – subtilus, rodantis žmonių solidarumą, apsieinantis be primityvių lozungų ir net karą savireklamai išnaudojančių žiniasklaidos personažų, siūlantis pamatyti tuos, kurie nuoširdžiai padeda kitiems ir prisideda prie Ukrainos pergalės.
Lietuviškos „Kino pavasario“ premjeros
Šįmet „Kino pavasaris“ pristatė tikrai nemažai lietuviškų premjerų. Tačiau pasitvirtino sena patarlė apie kiekį ir kokybę. Tarp rodytų ilgametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų – net keturi debiutai. Ryškėja stipriausi balsai – Austėjos Urbaitės, kuri sėkmingai perėjo nuo trumpo metro prie ilgo, ir Vytauto Katkaus, kurio ilgametražio debiuto visi nekantriai laukiame.
Krėsle prie televizoriaus
Balandžio 1 d. 21.15 LRT Plius pradeda rodyti Jeano-Luco Godard’o filmų retrospektyvą. Pradeda ją ilgametražiu Godard’o debiutu „Iki paskutinio atodūsio“ (1959), kuris tapo prancūzų Naujosios bangos simboliu, epochiniu, etapiniu ir dar visokio svarbumo filmu – naujosios estetikos manifestu. Mačiau jį gal dešimt, o gal ir dvidešimt kartų ne todėl, kad, tarkime, negalėčiau be jo gyventi. Tiesiog kiekvienąkart, kai norėdavau prisiminti ar pasitikslinti kokią nors detalę, negalėdavau sustoti, nes sunku atitraukti akis nuo visiškai laisvo kino, kuriame yra maištininko istorija, meilės romanas, policininkai, išdavystė ir troškimas patirti laimę. Juolab kad filmai turi savybę keistis kartu su tavimi.
Toronte, Kanadoje, vyksiantis dokumentinių filmų festivalis „Hot Docs“ paskelbė jubiliejinę programą – „The Changing Face of Europe“ konkurse šiemet varžysis lietuvių režisierės Elenos Kairytės filmas „Roberta“. Didžiausias Šiaurės Amerikoje ir vienas reikšmingiausių pasaulyje dokumentinio kino festivalių debiutinį režisierės kūrinį šiai konkursinei programai atrinko kartu su tarptautiniu tinklu „European Film Promotion“.