Balandžio 2-ąją, Pasaulinę autizmo supratimo dieną, Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pakvies į specialiuosius seansus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Marijampolėje, Panevėžyje, Tauragėje ir Gargžduose šiltai ir šviesiai paminėti autizmo temą. Kanų kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas ir Europos žiūrovų širdis pavergęs Izraelio režisieriaus Niro Bergmano filmas „Štai ir mes“ vos porai dienų sugrįžta į kino teatrus, įsimintinais mylinčio tėvo ir sūnaus portretais atskleisdamas netikėtą ir viltingą žvilgsnį į gyvenimą su kitokiu ir autizmo spektro sutrikimą.
Projektas „Kylantis kinas: nauja Europietiško kino ambasadorių karta“ nuo lapkričio mėnesio kvietė žiūrovus atrasti geriausius klasikinius bei pripažinimą jau užsitarnavusius šiuolaikinius filmus, kuriuos pristatė kino kritikas ir istorikas Gediminas Jankauskas. Greta šių seansų grupė jaunųjų filmų entuziastų dalyvavo specialiuose susitikimuose su kino bei medijų specialistais. Projektui beveik pasiekus finišo tiesiąją vadeles į savo rankas perima užsiėmimų dalyviai.
Lietuvos kino teatruose nuo kovo 30 d. bus galima išvysti Manto Kvedaravičiaus dokumentinį filmą „Mariupolis 2“, tapusį dar vienu rusijos nusikaltimų žmoniškumui liudijimu. Tai – nefiltruotas karo dokumentas, skirtas atminti Manto ir kitų kare žuvusiųjų gyvenimus. Filmas bus rodomas daugiau nei dešimtyje šalies miestų.
Studentas nusprendžia atsiriboti nuo šiuolaikinio pasaulio – be tikslo vaikštinėja tuščiomis Paryžiaus gatvėmis arba laiką leidžia savo kambaryje. Tampa žmogumi, kuris miega. Taip būtų galima pradėti pasakojimą apie Georges’o Pereco romaną ir to paties pavadinimo eksperimentinę dramą „Žmogus, kuris miega“ („Un homme qui dort“, 1974). Vienas gražiausių 8-ojo dešimtmečio prancūzų filmų nuo balandžio 2 d. bus rodomas „Skalvijos“ kino centro Kino klasikos vakaruose.
Šiemet ne vienam žiūrovui FoMO (angl. fear of missing out arba „baimė praleisti“) reiškinį sukėlęs Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ turi gerų žinių: žiūrimiausi festivalio filmai trumpam dar lieka Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kino teatrų repertuaruose, o dar 9 miestuose – Alytuje, Marijampolėje, Ukmergėje, Gargžduose, Utenoje, Varėnoje, Tauragėje, Šilutėje ir Anykščiuose – nuo kovo 27 d. bus rodomi pirmą kartą.
11 dienų į kiną kvietęs ir ypatingus efektus dovanojęs Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ pasiekė finišo tiesiąją: sekmadienio vakarą organizatoriai paskelbė geriausius konkursinių programų ir daugiausiai žiūrovų simpatijų pelniusius filmus bei pakvietė ypatingai premjerai – buvo parodytas festivalio metu baigtas dokumentinis filmas „Laiškas Ukrainai“.
Pokalbis su Nerijumi Mileriumi
Nerijus Milerius dėsto kino filosofijos, estetikos, kultūros filosofijos ir kitas disciplinas VU Filosofijos fakultete. Yra kolektyvinių monografijų „Kinas ir filosofija“ (2013), „Everyday Representations of War in Late Modernity“ (2022) sudarytojas ir bendraautoris. Parašė monografijas „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ (2013), „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ (2018). Tačiau jį domina ne tik teorinė kino pusė. Milerius yra vaidybinės juostos „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2019) scenarijaus bendraautoris, daugelio filmų scenarijaus konsultantas. Kartu su Audriumi Mickevičiumi sukūrė dokumentinį filmą „Pavyzdingas elgesys“ (2019), kuris laimėjo prestižinį Tarptautinio Leipcigo dokumentinio kino festivalio „Auksinio balandžio“ apdovanojimą.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Park Chan-wookas sugrįžo į kiną po šešerių metų pertraukos. „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja, 2022) iš tų filmų, kurių meistriškumas užima kvapą, į kuriuos pasinerti taip pat malonu, kaip į rūką, nutrinantį žemės ir jūros, tikrovės ir fantazijos ribas. Dar didesnį malonumą sukelia filmo gliaudymas, jam jau pasibaigus. „Meto išeiti“ vaizdų audinyje svarbu viskas – kiekviena detalė, spalva, ornamentas ar lietus senoje šventykloje. Mintyse pradedi tęsti režisieriaus punktyru pažymėtas jų trajektorijas, bandai suprasti jūros ir kalnų, nemigos ir slaptų troškimų, melo ir tiesos priešpriešas.
Krėsle prie televizoriaus
2002-ieji, Tony Blairo valdymo laikai. Airė Filomena Li (Judi Dench) nusprendžia susirasti seniai prarastą sūnų. Kai būdama paauglė tapo nėščia, šeima „susiteršusią“ dukterį atidavė į vienuolyną. Ten ji patyrė daug pažeminimo, o kai pagimdė sūnų, vienuolės atidavė jį įvaikinti „padoresniems žmonėms“. Filomenai pavyko ištrūkti iš vienuolyno, ji nugyveno dorą gyvenimą ir nuolat ieškojo sūnaus. Per penkiasdešimtąjį jo gimtadienį Filomena nusprendžia nutraukti vienuolių sulaužytus moterų likimus gaubusią tylą. Viena jaučiasi bejėgė, bet jai padės žurnalistas Martinas (Steve Coogan). Jis ką tik prarado darbą Blairo vyriausybėje ir bando išvengti jį tykančios depresijos. Kartu jie išsirengia ieškoti Filomenos sūnaus.
Lietuvoje devintus metus veikianti pelno mokesčio lengvata filmų gamybai vėl muša sėkmės rekordus. Pernai ženkliai augo kino gamybai skirtos įmonių investicijos bei lengvata pasinaudojusių kino projektų skaičius.