7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Rengėjų inf.

Juozapo Miliūno pastelės darbų paroda „Tylos garsai“

 

 

2015 m. kovo 3 d. (antradienį) 17 val.

LDS Galerijoje ARKA atidaroma

 

Juozapo Miliūno

Pastelės darbų paroda

„Tylos garsai“

 

Paroda veiks iki kovo 21 d.  

 

Parodos plakatas
Parodos plakatas
Rengėjų inf.

5-oji Lietuvos kaligrafijos ir rašto meno paroda

 

2015 m. kovo 3 d. (antradienį) 17.30 val.

LDS Galerijoje ARKA atidaroma

 

5-oji Lietuvos kaligrafijos ir rašto meno paroda,

skirta Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo ir

lietuviškos spaudos atgavimo 110-osioms metinėms

 

Paroda veiks iki kovo 21 d.

 

Parodos plakatas
Parodos plakatas
Rengėjų inf.

paroda „Žydiškojo Vilniaus įvaizdžių topografija“

 

Kovo 4 d. 19 val. Vilniaus miesto rotušėje bus atidaryta keliaujanti šiuolaikinės lietuvių tapybos ir fotografijos paroda „Žydiškojo Vilniaus įvaizdžių topografija“, parengta LR kultūros atašato Vokietijoje,  Moses–Mendelssohno Europos žydų studijų centro (Potsdamas) bei Dailininkų sąjungos galerijos (Vilnius). Parodoje, kurios atidarymo po Vilniaus laukia Berlynas, Kapstadtas, Tel Avivas ir kiti miestai, dalyvauja žinomi lietuvių menininkai. Kiekvienoje šalyje, kurioje paroda bus eksponuojama, į ekspoziciją bus įtraukiami tenykščių, litvakiškas šaknis turinčių kūrėjų darbai.  

Raimondas Savickas, „Pasimatymas senamiestyje“. 2014 m.
Raimondas Savickas, „Pasimatymas senamiestyje“. 2014 m.
Rengėjų inf.

Lino Jusionio tapybos paroda

 

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) kovo 6 d. 18 val. atidaroma Lino Jusionio tapybos paroda „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks“. Po atidarymo vyks ekskursija po parodą su autoriumi.  

Linas Jusionis, „Žymėjimas“.
Linas Jusionis, „Žymėjimas“.
Tomas Pabedinskas

Tiesiai į dangų

In memoriam Algimantas Kezys (1928–2015)

Prieš keletą metų teko susitikti su žymiu fotografu ir lietuviu išeivijos veikėju Algimantu Keziu Čikagoje, o tiksliau – šalia šio miesto esančiame Stiknių kaime. Taip Čikagos priemiestį Stickney Village, kuriame gyveno, lietuviškai vadino pats fotografas. Šių metų vasario 23 d. sužinojome, kad ilgas ir turiningas A. Kezio gyvenimas nutrūko. Tačiau šios žinios sukeltas liūdesys buvo šviesus – su kolegomis fotografais čia, Lietuvoje, dalinomės tik šiltais atsiminimais apie A. Kezį, tarsi jis vis dar būtų tarp mūsų.

 
Tie, kuriems teko nors trumpai bendrauti su vienu ryškiausių lietuvių fotografų, prisimena jo atvirą asmenybę, gebėjimą beveik vaikiškai džiaugtis aplink esančiais žmonėmis ir nesureikšminti savo veiklos bei kūrybos, kuri pelnė autoriui tarptautinį pripažinimą. Tokius įspūdžius atmintyje ir širdyje šiandien tikriausiai nešiojasi daugybė žmonių, kuriuos A. Kezys sutiko aktyviai dalyvaudamas išeivijos kultūriniame gyvenime bei lankydamasis Lietuvoje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vakarus, 1950 m. A. Kezys atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur įstojo į Jėzuitų ordiną ir vėliau buvo įšventintas kunigu. Tačiau A. Kezio veikla lietuvių bendruomenėje neapsiribojo dvasininko pareigomis. Fotografas Čikagoje įsteigė Lietuvių fotoarchyvą, Amerikos lietuvių bibliotekos leidyklą, vadovavo Jaunimo centrui, miesto centre veikusiai galerijai, rengė joje lietuvių bei kitų tautybių menininkų parodas, leido fotografijos albumus bei knygas apie lietuvių išeiviją.

Algimantas Kezys. T. Pabedinsko nuotr.
Algimantas Kezys. T. Pabedinsko nuotr.
Algimantas Kezys, „Alexanderio Calderio „Stabili“, Čikaga. 1982 m.
Algimantas Kezys, „Alexanderio Calderio „Stabili“, Čikaga. 1982 m.
Daiva Citvarienė

Bendruomenė ir atmintis šiuolaikiniame mene

Dainiaus Liškevičiaus projektas „Ramybė“

Viena svarbiausių temų, iškylančių daugelyje bendruomenėmis paremtų meno projektų – bendruomenių istorija arba atmintis. Prie tokios temos reikšmės neabejotinai prisideda tai, kad XX a. pabaiga, kaip, beje, ir XIX a. pabaiga, buvo paženklinta atminties krizės: šiuolaikinės visuomenės kaltinamos tuo, kad „nepagydomai serga amnezija“, neturi „gyvos atminties“, istorinio sąmoningumo ir t.t. Kita vertus, jos apibūdinamos kaip kenčiančios nuo „atminties apsėdimo“, išgyvenančios muziejų maniją, minėjimų epidemiją ir aistrą paveldui.
 
Anot kai kurių atminties tyrinėtojų, šios viešo ir privataus memorializavimo strategijos liudija apie šiuolaikinės visuomenės išgyvenamą užmaršties baimę. Kita vertus, šiandieninės atminties kultūros skatina naujos istorijos rašymą – kaip teigia prancūzų istorikas Pierre’as Nora, atmintis naujo žavesio ir svarbos įgavo kaip „nuskriaustųjų, įžeistųjų ir nelaimingųjų revanšas, kaip istorija tų, kurie neturėjo teisės į Istoriją“.
 
Daugelis autorių sako, kad atmintis praturtina pilietinę visuomenę, ugdo mūsų demokratinę teisę į tiesą. Atmintis, prisidedanti prie savimonės kūrimo, leidžia mums naujai įvertinti savo galimybes, skatina savarankiškai veikti. Be to, atmintis, suprantama kaip tai, kas perduodama iš praeities dabarčiai, yra esminė bet kokio kolektyvo funkcionavimui, nes kiekvienai grupei reikia kolektyvinės savimonės. Ši atminties ir tradicijos grandinė leidžia visuomenėms eiti į priekį, save reprodukuoti, o kartu ir keistis.

Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ fragmentas – kooperatyvo „Ramybė“ pirmininkas su žmona. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ fragmentas – kooperatyvo „Ramybė“ pirmininkas su žmona. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ fragmentas – daugiabučio fotografija. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ fragmentas – daugiabučio fotografija. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ fragmentas – kadras iš videofilmo. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ fragmentas – kadras iš videofilmo. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ instaliacija KUMU (Talinas). 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ instaliacija KUMU (Talinas). 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ instaliacijos KUMU (Talinas) fragmentas. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ instaliacijos KUMU (Talinas) fragmentas. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ instaliacijos Nacionalinėje dailės galerijoje fragmentas. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Dainius Liškevičius, projekto „Ramybė“ instaliacijos Nacionalinėje dailės galerijoje fragmentas. 2014 m. Autoriaus nuotr.
Jurij Dobriakov

Fotografinių atvaizdų skaitymo pradžiamokslis

Virginijaus Kinčinaičio „Fotoregos pratimai“ kaip duomenų bazė

Virginijus Kinčinaitis. Fotoregos pratimai. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos Fotografijos fondas, 2014.
 
Dėstydamas įvairius su vizualine kultūra susijusius dalykus taikomųjų kūrybinių specialybių praktikams susiduriu su vis tuo pačiu klausimu. Kaip paskatinti tuos santykinai gausiausius vaizdo kūrimo ir kitokių technologijų vartotojus (o kartu ir apskritai didžiąją dalį technologizuotos visuomenės narių) ne tik „rašyti“, bet ir skaityti atvaizdus? Technologijų, ypač fotografinių, šiandien išmokstama visiškai intuityviai, „bandymų ir klaidų“ (angl. trial and error) būdu, neskaitant visų tų teorinių tekstų, kuriais jos apaugo per savo raidos istoriją. Fotografijos refleksija ir vizualinis raštingumas tampa uždaryti savotiškame literati, „pašvęstųjų“ gete. Kasdienis atvaizdų kūrimas ir jo apmąstymas – du skirtingi, dažnai nesusisiekiantys ir nesusikalbantys pasauliai.
 
Virginijaus Kinčinaičio tekstų rinktinė „Fotoregos pratimai“ yra vienas galimų būdų kalbėti apie fotografijos kultūrą tai „nerefleksyviajai“ auditorijai. Tai nėra fotografijos filosofijos ar teorijos knyga, greičiau nustebimų įvairių fotografijos formų akivaizdoje dokumentas, ir tuo ji galėtų būti artima daugeliui su fotografija susiduriančių žmonių. Kaip Agnė Narušytė atkreipė dėmesį per knygos pristatymą, Kinčinaitis yra ne tiek teoretikas, kiek rašytojas – kaip ir Susan Sontag, su kurios chrestomatine knyga „Apie fotografiją“ jo leidinį pirmiausia norisi lyginti. Kinčinaičio kalbėjimas yra labai poetiškas, nors kartu ir blaiviai kritiškas. Akivaizdu, kad su fotografija jį sieja didžiąją dalį gyvenimo trunkantis romanas, nors iki galo jos apžavams jis niekada nepasiduoda.

Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis
Virginijaus Kinčinaičio knygos „Fotoregos pratimai“ viršelis
Agnė Narušytė

Gidas karo piligrimams

Paroda „Konfliktas. Laikas. Fotografija“ Londone

Kalbos apie karą primena būseną prieš dvidešimt ketverius metus. Tada, vaikščiodami palei barikadas, irgi svarstėme: gelbės mus pasaulis ar ne? O kodėl turėtų? – pagalvojau Londone, „Tate Modern“ galerijoje žiūrėdama parodą „Konfliktas. Laikas. Fotografija“ („Conflict. Time. Photography“). Priešingai nei tikėjausi, Lietuva ten yra. Tačiau tai, kaip ji yra, verčia manyti, kad būtume ramiai paaukoti.
 
Paroda sukonstruota neįprastai. Vietoje karų istorijos randi pasakojimą apie užmarštį ir mėginimus ją įveikti. Konfliktų pasekmes liudijančios fotografijos sugrupuotos ne pagal įvykio vietą ir laiką, o pagal laiko atstumą, skiriantį įvykį ir „jo“ fotografavimo momentą. Todėl skirtingų laikotarpių konfliktai atsiduria vienas šalia kito ir tampa abstrakcija. Abstraktus istorijos laikas, priešingai, virsta konkrečiu išgyvenimu. Pradėjęs beveik tame taške, kai kažkas baisaus atsitiko, žiūrovas vedamas per žmonijos kartas tolyn – kad stebėtų ir kolektyvinėje, ir savo atmintyje pamažu vėstantį traumos prisiminimą. Pirmoje salėje ji ar jis mato po bombos sprogimo į dangų kylančius dūmus Afganistane (Luc Delahaye), atominį debesį virš Hirosimos (Toshio Fukada) ir sustingusį Vietname kontūzyto JAV jūrų pėstininko žvilgsnį (Don McCullin). Paskui mato po kelių dienų ištuštėjusius miestus bombų išdaužytomis sienomis, po kelių mėnesių – jau nebekruvinus griuvėsius, po kelerių metų – nusikaltėlių paliktas kankinimo vietas, po šešiolikos metų – statomą Berlyno sieną, po kelių dešimtmečių – tik atsitiktines karo fosilijas, kol pasiekia šimtmetį. Supratusi parodos logiką iš anksto spėliojau, kurie konfliktai bus fotografuojami po 100 metų: Amerikos pilietinis ar Krymo karas, o gal Paryžiaus komuna? Ne. Tai – Pirmasis pasaulinis karas, kurio jubiliejui ir skirta paroda. 2014 m. McCullino nufotografuotas Somos mūšio laukas – tik tuščias peizažas su keliu į begalybę. Tuomet dingtelėjo – Pirmasis pasaulinis karas tarsi tektoninis istorijos lūžis iš tiesų nušlavė senąją Europos kultūrą. Todėl jų karai – nebe mūsų karai, XIX amžiuje mums nebėra ką prisiminti.

Toshio Fukada, „Branduolinio sprogimo grybas – mažiau nei dvidešimt minučių po sprogimo“. 1945 m.
Toshio Fukada, „Branduolinio sprogimo grybas – mažiau nei dvidešimt minučių po sprogimo“. 1945 m.
Luc Delahaye, „JAV bombarduoja Talibano pozicijas“, Afganistanas. 2001 m.
Luc Delahaye, „JAV bombarduoja Talibano pozicijas“, Afganistanas. 2001 m.
Don McCullin, „Kontūzytas JAV jūrų desantininkas Vietname, Huê“. 1968 m.
Don McCullin, „Kontūzytas JAV jūrų desantininkas Vietname, Huê“. 1968 m.
Simon Norfolk, „Afganistanas: Chronotopija“. 2001 – 2002 m.
Simon Norfolk, „Afganistanas: Chronotopija“. 2001 – 2002 m.
Matsumoto Eiichi, „Kareivio šešėlis, likęs ant Nagasakio karinio štabo medinės sienos (Minami-Yamate machi, 4,5 km nuo sprogimo vietos)“. 1945 m.
Matsumoto Eiichi, „Kareivio šešėlis, likęs ant Nagasakio karinio štabo medinės sienos (Minami-Yamate machi, 4,5 km nuo sprogimo vietos)“. 1945 m.
Jules Andrieu, „Karo nelaimės: Miesto viešbutis, pokylių salė“. 1871 m.
Jules Andrieu, „Karo nelaimės: Miesto viešbutis, pokylių salė“. 1871 m.
Pierre Anthony-Thouret, „Reimsas po karo“. 1927 m.
Pierre Anthony-Thouret, „Reimsas po karo“. 1927 m.
Sophie Ristelhueber, „Faktas“. 1992 m.
Sophie Ristelhueber, „Faktas“. 1992 m.
Rengėjų inf.

Marijos Griniuk paroda „The Edge/Riba“

 

Vasario 26 d., 18 val. Keramikos muziejuje Kaune (Rotušės a. 15) bus atidaryta Danijoje gyvenančios lietuvių menininkės Marijos Griniuk paroda „The Edge/Riba“. Tai kviestinis įvairių sričių Lietuvos ir Danijos menininkus jungiantis bendras projektas, į Keramikos muziejų Kaune atkeliausiantis iš Kunstahal Aarhus (Danija), kur buvo eksponuotas 2014 m.

Marijos Griniuk objektas
Marijos Griniuk objektas
Rengėjų inf.

Klaipėdoje – Alfonso Budvyčio fotografijų paroda

 

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) kovo 6 d. 18 val. atidaroma Lietuvos fotomenininko Alfonso Budvyčio (1949–2003) fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“. Po atidarymo vyks ekskursija po parodą su kuratore Danguole Ruškiene.

Alfonso Budvyčio fotografija, 9-asis dešimtmetis
Alfonso Budvyčio fotografija, 9-asis dešimtmetis
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas