Lietuvos dailės muziejus gegužės 21 d., ketvirtadienį, 16 val. kviečia į Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24) atidaromą parodą „Vitoldas Bialynickis-Birulia: poetinio peizažo meistras“. Ši žymaus baltarusių dailininko tapybos paroda atkeliavo iš Baltarusijos Respublikos nacionalinio dailės muziejaus ir Vilniuje veiks iki rugsėjo 13 d. Lankytojams rodoma per 40 dailininko darbų.
Tapybos paroda LDS galerijoje „Arka“
2015 m. gegužės 22 d. – birželio 13 d.
„De l’eau est passée sous les ponts - A lot of water passed under the bridge“ – tai žodžiai, pasiekę mus laiške iš kolegos menininko Isidore Krapo (tikroji pavardė – Hubert Becheau) iš Bordo (Prancūzija). Tai ir buvo impulsas surengti mūsų trijų parodą, pavadinimu „Vanduo po tiltu“. Žodis „tiltas“ tapo koncepto ašimi šiai tapybos parodai. Simboliška, kad susipažinome 1997 m. Nidos plenere, kurio intencija – tęsti „Die Brücke“ menininkų grupės tradicijas. Nida tada buvo vadinta „Kuršių nerijos Barbizonu“. 2015 m. sueina 110 metų nuo „Die Brücke“grupės susikūrimo Drezdene. Pats pavadinimas grupės nariams įprasmino jungtį tarp praeities tradicijos ir ateities naujovių. Jie žavėjosi prancūzų fovistų kūryba. 1908 m. Berlyne vyko Henri’o Matisse’o darbų paroda.
Gegužės 21 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma menininkės Evelinos Paukštytės kūrybos paroda „Kosmosas ir ašaros“. Paroda vyks iki birželio 13 d.
Autorė taip pristato savo parodą: „Ilgokai ieškojau savo kūrybos apibūdinimo, tai yra kokio karkaso, kuris geriausiai atspindėtų mano idėjas, vaizdus. Mąsčiau, kas man turi įtakos, kas mane veikia. Humoras, ironija, nesąmonės, popkultūra, dabarties realijos – tai centrinės ašys, apie kurias mąstydama leidžiuosi į kūrybos horizontus. Mano kuriami darbai – tarsi absurdo miniatiūros: kiekvienas turi atskirą istoriją, ironijos užtaisą ir prasmę. Mėgstu absurdišką humorą, keistas istorijas, kurios inspiruoja sukurti vienokį ar kitokį darbą. Pačiai įdomu, kaip žaidžia pasąmonė su vaizdiniais. Kartais nustembu. Kartais pavyksta, kartais ne. Gyvenimas labai įdomus, o įdomus gyvenimas visada įkvepia.
M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune veikia švedų menininko Ingvaro Staffanso paroda „Po 25 metų“.
Kai prieš dvidešimt penkerius metus I. Staffans atvyko rengti parodos M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune, visai nesitikėjo tokio susidomėjimo ir be galo pozityvios reakcijos. Tai jį maloniai stebino, ir aišku, kodėl – buvo pirmasis menininkas iš Vakarų, nepabijojęs susikrauti savo paveikslų ant senuko „Volvo“ stogo, persikelti iš Stokholmo į Taliną, nelegaliai pravažiuoti muitines ir atsirasti Kaune.
Lietuvos dailės muziejus gegužės 6 d., trečiadienį, 16 val. kviečia į Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaromą parodą „Alfonsas Dargis: vaizduotės užrašai“. Paroda surengta iš Lietuvos dailės muziejaus, Mažeikių muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejus bei Lietuvos išeivijos dailės fondo rinkinių ir išsamiai pristato žymaus lietuvių išeivijos dailininko, tapytojo, grafiko ir scenografo Alfonso Dargio kūrybą. Paroda Vilniuje veiks iki birželio 21 d., o rudeniop bus perkelta į dailininko gimtinę ir eksponuojama LDM partnerio Mažeikių muziejaus ekspozicinėse erdvėse.
Erwino Wurmo parodos Vilniuje


Iš dailės pasaulio
Indų kilmės Londone gyvenantis labai žymus ir prancūzų mėgstamas skulptorius Anishas Kapooras teigia, kad „šen bei ten išdėlioti objektus nieko nereiškia. Aš siekiau sugriaut pusiausvyrą ir prisikviesti chaosą. Ir tuo pat metu išsaugoti vientisumą su istorine aplinka, o tai ir sudėtingiausia.“ Gal abstrakčios išvaizdos skulptūra „Gašlus kampelis“ („Dirty Corner“) Versalio soduose vargu ar sukeltų daug nerimo, ypač Prancūzijoje, tačiau neformalus pavadinimas („Karalienės putė“) suteikė progą žodinėms kovoms. Diskutuojama, ar skulptūra turi panašumo į vaginą, ar į karalienės vaginą, ar čia turime galvoti apie po giljotina gyvenimą baigusią Mariją Antuanetę? Dešinieji respublikonai purkštauja, o dienraštis „Le Parisien“ („Paryžietis“) Kapoorą apibūdiną kaip genialų provokatorių.
Pokalbis su Aiste Kisarauskaite apie Vinco Kisarausko parodą „Pasisveikinimas su laiku“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Dažnai studentai, Dailės akademijoje per peržiūras pristatydami savo darbus, teigia, kad idėjų sėmėsi iš vaikystės patirčių. O ši paroda – visa iš vaikystės, tuo labiau kad tada svajojau būti archeologe. Dingusių objektų paieška, rekonstravimo malonumas man tebėra svarbus ir dabar. Taigi, greičiausiai pirminis impulsas – noras geriau pažinti aną laiką, o dar viena nuostabia patirtimi tapo galimybė tai daryti kartu su žiūrovais, už ką esu nepaprastai dėkinga Nacionalinei dailės galerijai. Ir juk taip įdomu pratrynus legendos ar mito sluoksnį pajusti buvus gyvą žmogų! Tarkim, dažnai pagalvoju, ką patyrė atvykusi į Lietuvą jauna turtinga gražuolė italė karalienė Bona arba kaip gyveno fotografas Virgilijus Šonta. Mano tėtis – Kisarauskas mirė gerokai per anksti, man taip ir negavus realios galimybės jį pažinti ne iš vaikystės, bet iš suaugusio žmogaus pozicijų, tad ši paroda – dar vienas bandymas ne tik sukurti laiko mašiną, bet ir suprasti, pajusti, įveikti tas sienas, skiriančias mus vienus nuo kitų.








Iš dailės pasaulio
Apsilankius senutėje Venecijos bienalėje, kur sklando susidomėjimas muziejaus idėja, madingų meno vėjų galima važiuoti į Stambulą, kur rugsėjo 5 – lapkričio 1 dienomis kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev kvies gilintis į tai, kas masiškai tyrinėta praėjusioje Venecijos bienalėje – nematomas bangas, vibracijas, gylius, sluoksnius ir kitus moksliškai ir mistiškai skambančius dalykus parodoje „Sūrus vanduo: minties formų teorija“ („Saltwater: a Theory of Thought Forms“). Parodoje dalyvaus daugiau kaip penkiasdešimt menininkų ir nemenininkų. Anotacijoje minimi vandenyno tyrinėtojai, neurologai. Projektas bus išplitęs mieste ir žada brėžti poetines ir politines, regimas ir neregimas koordinates netikėtose vietose. Carolyn Christov-Bakargiev meno pasauliui yra žinoma pirmiausia kaip kuratorė dirbusi prie kas dveji metai vykstančios parodos „dOCUMENTA (13)“ su tema „Žlugimas ir atkūrimas“ rodyta pačiose netikėčiausiose ir įvairiausiose Kaselio vietose. Daugiau apie Stambulo bienalę.
Kristinos Stančienės pokalbis su Jonu Vaitiekūnu apie tris VDA tapybos katedros absolventes
Tai, kas matosi, t.y. kas nutapyta, atrodo per paprasta, kad būtų tiesa. Bet klasta ar apgaule to taip pat nepavadinsi. Čia mes matome užsimerkusį merginos veidą tarsi po vandeniu, peizažą su aukštu gaivališku dangumi ir raudona žeme, kelis „paprastus“ natiurmortus. Dramatiškiau atrodo tik „kraujuojanti ranka“. Bet gal ir tai yra sąmoningai klaidinanti dramos imitacija? Tikroji drama slypi kažkur anapus? Surizikuosiu klysti, pasivadinau vieną kitą paveikslą savo pavadinimais. Taip trys natiurmortai gavo vieną pavadinimą: „pusryčiai Entuziastų plente“. Visą ciklą pasivadinau „Imperijos likučiai“, „Atlantida“ ar panašiai... Dar stebina atlikimo profesionalumas, t.y. tai, kas norėta atvaizduoti, dera su autorės gebėjimu tai padaryti tiksliai ir be vargo, be techninių nesklandumų. Žiūrovui leidžiama suprasti, kad tai apgaulės, iliuzijų, nepasakymo iki galo tema, teikianti estetinį pasitenkinimą, nes yra įvaizdinta kokybiška tapybos kalba. Vaizduojami natiurmortuose daiktai (indai) yra etnografiniai, nutylint laikotarpį. Peizažuose rodomi dangūs ir žemės galimai turi konkrečias platumas ir ilgumas, bet žiūrovas paliekamas be „GPS“. Darbų koloritas aiškiai turi konkrečios, bet išnykusios ir nežinomos spalvinės kalbos tarmės požymių. Žodžiu, kažkur kažkada, Prano Juozapo imperijos pakrašty...







