7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Agnė Narušytė

Vandenys ir stiklas

In memoriam Algirdas Dovydėnas (1944–2015)

Sužinojusi, kad profesoriaus Algirdo Dovydėno niekada nebesutiksiu Vilniaus dailės akademijos koridoriuose, internete susiradau Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus dokumentinį filmą „Stiklo magija“ (1995). Mat, prieš rašant, dar reikėjo pasikalbėti – kad ir per švytinčią ekrano pertvarą. Kaip ir daugelio kasdien matomų žmonių, jo iš tikrųjų nepažinojau, nors Dovydėnas VDA dėstė nuo 1990 metų, nuo 2003 m. buvo Monumentaliosios dailės katedros vedėjas, o 2005–2011 m. – Vaizduojamosios ir taikomosios dailės fakulteto dekanas, nuo 1999 m. rengė tarptautinius vitražo simpoziumus „1 + 1“ (1 mokytojas + 1 studentas). Žinoma, paminėjus jo pavardę, atmintyje nesunkiai iškildavo veidas, papuoštas tankiais, į viršų užriestais antakiais. Sveikindavomės. Bet pasikalbėti trukdė su vitražu nesusiję mano reikalai.
 
Taigi belieka klausytis, ką jis kalba ekrane. Pasakoja apie kūrybos procesą – kaip, gavęs užsakymą vitražui, įsigilina į pastato funkciją, erdvės tektoniką, mėnesį kamuojasi ieškodamas sprendimo, o paskui lėtai mėgaujasi tobulindamas kūrinį. Bet, sako menininkas, šitaip būnant vienam, išsikrauna akumuliatoriai. Dovydėnui energijos šaltiniu tapo buriavimas. Bekraštis vandenynas, bangos, audra pakrauna – gera prarasti pusiausvyrą. Daugelis mėgsta tai įsivaizduoti, apie tai skaityti, bet mažai kas ryžtųsi kartu su grupele panašių plaukti per Atlantą. Dovydėnas tai padarė – 1989 m. su jachta „Dailė“ nuplaukė į Niujorką ir atgal. Plauki, likimas neša, ir supranti, „mažiukas koks esi iš tikrųjų, ant to burbulo po žvaigždėm, po galaktikom. O kai pamatai Amerikos krantą, taip gaila pasidaro...“

Algirdas Dovydėnas. L. Parulskio nuotr.
Algirdas Dovydėnas. L. Parulskio nuotr.
Algirdas Dovydėnas, vitražas sanatorijai „Lietuva“ Druskininkuose, architektas Arūnas Paslaitis, fragmentas. 1976–1977 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas sanatorijai „Lietuva“ Druskininkuose, architektas Arūnas Paslaitis, fragmentas. 1976–1977 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas „Žaliajai“ vaistinei Klaipėdoje, architektas Zigmas Rutkauskas, fragmentas. 1979 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas „Žaliajai“ vaistinei Klaipėdoje, architektas Zigmas Rutkauskas, fragmentas. 1979 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas „Miestas prie jūros“ Komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriui (dab. UAB „Klaipėdos komprojektas“), architektas Žvaigždras Drėma, fragmentas. 1984 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas „Miestas prie jūros“ Komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriui (dab. UAB „Klaipėdos komprojektas“), architektas Žvaigždras Drėma, fragmentas. 1984 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas Rainių Kančios koplyčiai, Rainiai, Telšių r., architektas Algirdas Žebrauskas (pagal Jono Virako projektą) , fragmentas. 1991–1994 m.
Algirdas Dovydėnas, vitražas Rainių Kančios koplyčiai, Rainiai, Telšių r., architektas Algirdas Žebrauskas (pagal Jono Virako projektą) , fragmentas. 1991–1994 m.
Algirdas Dovydėnas, „Kryžiaus kelio stotys“, Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia, Nida, architektai Ričardas Krištapavičius, Algimantas Zaviša, fragmentas. 2006–2008 m.
Algirdas Dovydėnas, „Kryžiaus kelio stotys“, Švč. Mergelės Marijos krikščionių pagalbos bažnyčia, Nida, architektai Ričardas Krištapavičius, Algimantas Zaviša, fragmentas. 2006–2008 m.
Julija Fomina

Tiriant bendrą praeitį

Baltijos šalių paviljonai 56-oje Venecijos bienalėje

56-oje Venecijos bienalėje Baltijos šalys pristato šiuolaikinių menininkų projektus, skirtingais būdais mezgančius ryšius su sovietine praeitimi. Žiūrint formaliai, sovietinė šių šalių istorija pasibaigė 1990 ir 1991 metais po nepriklausomybės paskelbimo, o jau 1999-aisiais jos tapo Venecijos šiuolaikinio meno forumo dalyviais. Nuo to laiko jų nacionaliniuose paviljonuose jau buvo rodyti projektai apie probleminį sovietinį paveldą, pavyzdžiui, estų menininkės Kristinos Norman „Po karo“ („After the War“) 2009 m. ar Nomedos ir Gedimino Urbonų „Villa Lituania“ 2007-aisiais. Pastarasis buvo pažymėtas bienalės žiuri už įžvalgų paviljono sampratos ir tautinio identiteto tyrimą, atliktą su subtiliu humoru ir įtraukiantį žiūrovus į intriguojantį pasakojimą. Į kokias istorijas Baltijos šalių menininkai kviečia įsitraukti šį kartą, kokius naujus žvilgsnius į bendrą praeitį siūlo? Kaip jų parodose konstruojamas praeities santykis su šiandiena ir kokiais būdais ji integruojama į globalų šiuolaikinio meno diskursą?

Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Įvykių chronologija. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Įvykių chronologija. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Instaliacija „Ložė“, 2013-2015m. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Jaanus Samma, „Netinkamas darbui. Pasakojimas apie pirmininką“, Malipiero rūmai, Venecija. 2015 m. Instaliacija „Ložė“, 2013-2015m. Reimo Võsa-Tangsoo nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. A. Valiaugos nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos vaizdas. A. Valiaugos nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos detalė. A. Valiaugos nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, Zenobio rūmai, Venecija. 2015 m. Ekspozicijos detalė. A. Valiaugos nuotr.
Deima Žuklytė

Pastabos apie pasakas

Mariaus Jonučio paroda ,,Pasakos“ galerijoje „Meno niša“

Gal tikrai, kaip sakė menotyrininkė Agnė Narušytė, menas tėra pretekstas norinčiajam rašyti? (Pokalbis su Evaldu Jansu). Šiandien – graži, saulėta diena, atrodo, tik sėsk ant dviračio ir mink lauk iš miesto. Tačiau mane ji paveikia keistai: norisi lindėti prie kompiuterio ir rašyti, rašyti. Pretekstu tam man tampa Mariaus Jonučio paroda ,,Pasakos“, tradiciškai pavasarį vykstanti galerijoje „Meno niša“.
 
Jonutis priklauso tiems dailininkams, kuriuos norėtųsi vadinti dailininkais-filosofais – paišančiais ir rašančiais, savo originalias mintis skelbiančiais eseistikos knygose, o kartais ir poezijoje. Menininkas knygų išleido net tris (leidykla „Tyto alba“): poezijos rinktinę „Mėlyna žalia“ (2008), žaismingas esė ,,Kirminas paukštis“ (2009) ir pasakas ,,Slibinas Jurgis ir kitos istorijos“ (2010). Taigi pasakų tema visai natūraliai išplaukia iš rašytinės menininko kūrybos.
 
Parodoje eksponuojami Jonučio reljefai, nedrąsiai bandantys užkariauti erdvę išsiskleidusiais sparnais ar palmėmis su mečetėmis. Pasakos čia suprantamos pačia plačiausia prasme – tarp undinėlės ir Raudonkepuraitės vietą randa ir Vilniaus įkūrimo legenda („Gedimino sapnas“), ne kartą Jonučio vaizduotas Adomo ir Ievos motyvas (,,Apie obuolį“), taip pat ir Čiurlionio kūrybos replika („Karalių pasaka“). Į didelį kvadratinį kūrinių formatą sėkmingai telpa istorijų siužeto vingiai, papasakojami pasitelkiant simultaninę kompoziciją – greta vaizduojami skirtingu metu atsitikę įvykiai tvarkingai sudedami į jiems skirtas lentynėles tiesiogine šio žodžio prasme.

Marius Jonutis, „Gedimino sapnas“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Marius Jonutis, „Gedimino sapnas“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Marius Jonutis, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Marius Jonutis, Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Marius Jonutis, M.K. Čiurlionio „Karalių pasaka“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Marius Jonutis, M.K. Čiurlionio „Karalių pasaka“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Marius Jonutis, „Skraidantis kilimas“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Marius Jonutis, „Skraidantis kilimas“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Marius Jonutis, „1001 naktis“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Marius Jonutis, „1001 naktis“. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Mariaus Jonučio parodos fragmentas. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Mariaus Jonučio parodos fragmentas. 2015 m. D. Žuklytės nuotr.
Ieva Baublytė

Piešiniai yra viskas, apie ką aš kalbu

Cornelios Gurlitt piešinių paroda Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre

Tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, vykstantis nuo 2007 m., kasmet į kino sales sukviečia vis daugiau žiūrovų. O jei kas nors paklaustų, pavyzdžiui, kur Vilniuje ieškoti nepatogaus vaizduojamojo meno, pirmiausia nurodyčiau ne Šiuolaikinio meno centrą ar Nacionalinę dailės galeriją, o Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą. Kaip tik šiuo metu jame veikia nauja paroda „Cornelia Gurlitt: širdies kelionė. Vilnius vokiečių ekspresionistės akimis 1915–1917 m.“
 
Nors visos Tolerancijos centro ekspozicijos daugiau ar mažiau nepatogios dėl konteksto (sakydama „nepatogios“ turiu galvoje: paveikios, netikėtos, sukrečiančios), nauja paroda išsiskiria praverdama dar vienas Vilniaus kultūrinės atminties duris. Iki pat 2008 m. Cornelios Gurlitt (1890–1919), dabar vadinamos viena talentingiausių vokiečių ekspresionisčių, meno pasaulyje tarsi nė nebuvo, kol Vokietijos meno galerijos „Kunsthaus Desiree“ savininkas Hubertas Portzas aptiko žymaus vokiečių ekspresionisto Konrado Felixmüllerio 1917 m. Dresdene pieštą portretą „Gailestingoji sesuo Cornelia Gurlitt“. Toliau tyrinėjant šios menininkės biografiją, 2012 m. jam pavyko surinkti 16 Vilniuje sukurtų kūrinių kolekciją, ją sudaro litografijos ir piešiniai. Ilgai nesvarstęs H. Portzas nusprendė juos padovanoti vienam iš Vilniaus muziejų ir pasirinko Tolerancijos centrą dėl menininkės glaudžių ryšių su tuometiniais Vilniaus žydais.

Cornelia Gurlitt, be pavadinimo. Litografija. Dedikuota: Hansui. Signatūra: Eitl Vilnius’17. ©VVGŽM
Cornelia Gurlitt, be pavadinimo. Litografija. Dedikuota: Hansui. Signatūra: Eitl Vilnius’17. ©VVGŽM
Cornelia Gurlitt, be pavadinimo. Litografija. 1917 m. ©VVGŽM
Cornelia Gurlitt, be pavadinimo. Litografija. 1917 m. ©VVGŽM
Cornelia Gurlitt, be pavadinimo. Litografija. 1917 m. ©VVGŽM
Cornelia Gurlitt, be pavadinimo. Litografija. 1917 m. ©VVGŽM
Be pavadinimo. Litografija. Dedikuota: Hansui . Signatūra: Eitl’17. ©VVGŽM
Be pavadinimo. Litografija. Dedikuota: Hansui . Signatūra: Eitl’17. ©VVGŽM
Cornelia Gurlitt, „Jūs, kurios naktimis išeinate į gatves“. Litografija. 1917 m. ©VVGŽM
Cornelia Gurlitt, „Jūs, kurios naktimis išeinate į gatves“. Litografija. 1917 m. ©VVGŽM
„7md“ inf.

Uždarytas paviljonas, Fridos augalai ir pretendentai į prizą

Iš dailės pasaulio

Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje Islandijai atstovaujantis projektas „Mečetė“, įkurtas buvusioje Gailestingosios Mergelės Marijos bažnyčioje (Santa Maria della Misericordia, Campo de l’Abazia), buvo uždarytas gegužės 22 dieną, paveikęs vos porą savaičių. Bažnyčią laikinai veikiančia mečete pasiūlė paversti šveicarų menininkas Christophas Büchelis kartu su Islandijos ir Venecijos musulmonų bendruomenėmis. Kūrėjų tikslas buvo „atkreipti dėmesį į poveikį, kurį sukelia pažeidžiamos visuomenės dalies politinis atskyrimas ir institucionalizavimas. Taip pat sukurti platformą dialogui apie skirtingas kultūrines pozicijas.“
 
Miesto valdžia oficialia uždarymo priežastimi įvardina saugumo reikalavimų nesilaikymą, neva į patalpą sueina gerokai daugiau žmonių, nei numatyta pastato plane. Taip pat teigiama, kad leidimas buvo išduotas tik parodos instaliacijai, o ne mečetei. Projekto rengėjai turi teisę per 60 dienų kreiptis į Veneto regiono aukščiausią teismą.
 
„Mečetės“ organizatoriai išreiškė ne tik nusivylimą tuo, jog bienalė, regis, nebėra laisvos minties raiškos vieta, bet ir pasigedo palaikymo. Bienalė nesiėmė jokių priemonių, kad projektas būtų išsaugotas, neišreiškė pozicijos, todėl sulaukė daug kritikos kaip institucija, kuri leidžia Venecijos miestui spręsti, kas yra menas.

Islandijos paviljonas, Venecija
Islandijos paviljonas, Venecija
Frida Kahlo, Autoportretas su dygliu ir kolibriu
Frida Kahlo, Autoportretas su dygliu ir kolibriu
Nicole Wermers, instaliacijos „Infrastruktur“ vaizdas. 2015 m.
Nicole Wermers, instaliacijos „Infrastruktur“ vaizdas. 2015 m.
Agnė Narušytė

Jau galima skristi

Kitos temos Venecijos bienalėje

 

Karlo Marxo „Kapitalas“ yra pagrindinis šiųmetės Venecijos bienalės motyvas. Bet politika dvisluoksnė – tik pagaląsti kalbos kirviai „už“ ir „prieš“. Visa kita lieka už borto. Todėl anas mano straipsnis skambėjo kaip neišvengiamo pralaimėjimo kapitalui mantra (7 meno dienos, 2015 05 15). Tačiau tai – tik putos patirčių jūros paviršiuje. Tokius banalius palyginimus įperša pati Venecija, kur žmonės protestuoja ne prieš gėjų paradus, bet prieš didžiuosius laivus. Ir protestas ten atrodo kaip spalvingas meno performansas.
 
Į vandeninius apmąstymus pastūmėjo ir specialiu paminėjimu pažymėta Joan Jonas, kurios instaliacija „Jie ateina pas mus be žodžių“ užpildo JAV paviljoną kaip skystis. Įėjęs iškart panyri į susapnuotą tikrovę. Vaikai laksto tarp didžiulių korių ir žaidžia bites užsikasdami jų blizgančiais geltonais kūnais. Menininkės balsas pasakoja pusiau mitinės, pusiau šeimyninės patirties sagą, kai gamtoje dar gyvena dvasios, vaikai gali apkabinti žuvis, o seni žaislai tuoj prakalbės. Šito sklandymo virš trūkinėjančios tikrovės netrikdo net amžinos žiūrovų fotosesijos centriniame veidrodžių kambaryje, kurio sienas tirpdo raibuliai, atsispindintys nuo kandeliabro kabučių. Nors Joan Jonas pasisako prieš gamtos naikinimą, ji nemoralizuoja. Ji atgaivina pasakas, nardina tave į svajas ir užkrečia noru priešintis bukam išnaudojimui stipriau nei politiniai šūkiai.

Joan Jonas (JAV), „Jie ateina pas mus be žodžių“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Joan Jonas (JAV), „Jie ateina pas mus be žodžių“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Céleste Boursier-Mougenot (Prancūzija), „Revoliucijos“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Céleste Boursier-Mougenot (Prancūzija), „Revoliucijos“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
IC-98 (Patrik Söderlund, Visa Suonpää, Suomija), „Valandos, metai, eonai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
IC-98 (Patrik Söderlund, Visa Suonpää, Suomija), „Valandos, metai, eonai“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, instaliacija Zenobio rūmuose. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Muziejus“, instaliacija Zenobio rūmuose. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Fiona Hall (Australija), „Laikas ne ta kryptimi“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Fiona Hall (Australija), „Laikas ne ta kryptimi“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Maria Papadimitriou (Graikija), „Kodėl žiūrime į gyvūnus?“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Maria Papadimitriou (Graikija), „Kodėl žiūrime į gyvūnus?“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Nicola Samori, ekspozicijos fragmentas Italijos paviljone. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Nicola Samori, ekspozicijos fragmentas Italijos paviljone. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Vanessa Beecroft (Italija), „Vaiduokliška kūno dalis“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Vanessa Beecroft (Italija), „Vaiduokliška kūno dalis“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Kristina Stančienė

Asmeninis-visuotinis pasakojimas

Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Glossos“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Išgirdusi tuomet dar būsimos naujausių Eglės Vertelkaitės darbų parodos pavadinimą, pirmiausia pagalvojau, kad šis garsų sąskambis kažkuo panašus į harmoninio, virštoninio giedojimo, kai garsas kuriamas rezonuojant iškvepiamą orą, šūksnį. Šis žodis skambėjo ir tarsi paslaptingas šnabždesys aidžioje erdvėje, kurio mistinis poveikis, rodos, stiprėja ir stiprėja jį kartojant, ar kažkokio užkeikimo garsas, galbūt – dėl duslių priebalsių sąskambių... Pamatyta parodos ekspozicija ir pačios Vertelkaitės komentarai atvėrė ir visai kitus jos mąstymo principus, perteikiamus ne tiek subjektyvios akustinės patirties, kiek racionalia logikos, sąvokų ir jų junginių kalba. Be to, juk menininkė čia ir „vaizduoja“ archyvus, katalogus, sąvokų ir reiškinių rinkinius. Tačiau mistinių sutapimų, metafizinių poteksčių čia taip pat apstu. Toks yra šios menininkės būdas, kūrybos pasaulėvaizdis – asmeniška čia yra ir visuotina, mokslas ir mistika, ezoterika ir logika tarpsta greta. Ne veltui siūlydama bičiuliams, kolegoms tarsi kortą iš kaladės išsitraukti autorinį rankų darbo parodos kvietimą, ji paslaptingai šypsodamasi aiškino, kad pagal kamputyje įspaustą numerį nesunkiai rastų jo atitikmenį parodoje pateikiamame fotografijų archyve. Taigi tariamas atsitiktinumas gali būti laikomas pranašyste, pasąmonine, neartikuliuota trauka konkrečiam vaizdui...

Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
Eglė Vertelkaitė, parodos „Glossos“ fragmentas. 2015 m. E. Vertelkaitės nuotr.
„7md“ inf.

Moore’as, vėlyvas pripažinimas ir ukrainiečių „okupacija“

Iš dailės pasaulio

Nuo gegužės 22 iki liepos 11 d. Londone, „Waddington Custot Gallery“, parodoje „Rodenas, Brancusi, Moore: skulptoriaus akimis“ („Rodin, Brancusi, Moore: Through the Sculptor’s Lens“) pirmą kartą viešai bus rodomos neįgyvendintų Henry Moore’o skulptūrų, jau neegzistuojančių molinių eskizų, nuotraukos. Britų dailininkas 1957 m. pristatė apie dvidešimt kūrinių UNESCO rengiamam skulptūros konkursui, vienas jų įgyvendintas ir tapo neatskiriamu Paryžiaus peizažo elementu (nuo 1958 prie UNESCO pastato). Šios paties autoriaus atliktos nuotraukos siūlo ne tik įžengti į „garsaus skulptoriaus kūrybos virtuvę“, bet ir mintyse pasiginčyti su tuometinės komisijos atrankos kriterijais. Prieš porą metų aukcione nuotraukas įsigijęs Davidas Grobas sako, jog būtų pasirinkęs motinos su vaiku skulptūrinę kompoziciją. Įdomu ar jis susipažinęs su vaikų psichologiją tyrinėjančios psichoterapeutės Alice Miller Mooro skulptūrų interpretacija, kur aptakiose skulptūrose su mažomis, neišreikštomis galvomis ji atpažįsta skulptoriaus vaikystės matymo perspektyvą ir patirtį – valdingos ir ligotos motinos nugaros tepimą vaistais.

Henry Moore, „Motina ir vaikas priešais sieną“. 1957 m.
Henry Moore, „Motina ir vaikas priešais sieną“. 1957 m.
Faith Ringgold, „Wake and Resurection of the Bicentennial Negro“. 1976 m.
Faith Ringgold, „Wake and Resurection of the Bicentennial Negro“. 1976 m.
„On Vacation“ Rusijos paviljone, Venecijos bienalėje protestuoja prieš Ukrainos okupaciją. A. Ruban nuotr.
„On Vacation“ Rusijos paviljone, Venecijos bienalėje protestuoja prieš Ukrainos okupaciją. A. Ruban nuotr.
Rengėjų inf.

Linos Jakubauskaitės ir Broniaus Duobos parodos

 

Gegužės 7 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 (įėjimas iš Didžiosios g. 19), Vilnius) pradeda 2015 metų sezoną. Pirmajame renginyje bus pristatytos Linos Jakubauskaitės ir Broniaus Duobos personalinės parodos.

Lina Jakubauskaitė, iš serijos „12“
Lina Jakubauskaitė, iš serijos „12“
Rengėjų inf.

Paroda „Popper Nr.10 / Virš žemės“

 

LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“ (Malonioji g. 6, Vilnius) parodos „Popper Nr.10 / Virš žemės“ atidarymas 2015 m. gegužės 8 d. 18 val.

 

Paroda veikia 2015 m. gegužės 8‒24 d. trečiadieniais ir šeštadieniais 17‒19 val. arba iš anksto susitarus tel. +37063190615

 

Dešimto leidinio tema yra virškūniškos patirtys, apsvaigimas nuo gamtos, chenimių medžiagų, meilės ar aukščio, psichodelinės kelionės, haliucinacijos, asmeninės patirtys ir vizualiniai šalutiniai poveikiai.

 

Parodos plakatas
Parodos plakatas
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas