„Vanduo po tiltu“: Isidore Krapo, Lilija Puipienė, Edita Rakauskaitė

Tapybos paroda LDS galerijoje „Arka“

2015 m. gegužės 22 d. – birželio 13 d.

„De l’eau est passée sous les ponts - A lot of water passed under the bridge“ – tai žodžiai, pasiekę mus laiške iš kolegos menininko Isidore Krapo (tikroji pavardė – Hubert Becheau) iš Bordo (Prancūzija). Tai ir buvo impulsas surengti mūsų trijų parodą, pavadinimu „Vanduo po tiltu“. Žodis „tiltas“ tapo koncepto ašimi šiai tapybos parodai. Simboliška, kad susipažinome 1997 m. Nidos plenere, kurio intencija – tęsti „Die Brücke“ menininkų grupės tradicijas. Nida tada buvo vadinta „Kuršių nerijos Barbizonu“. 2015 m. sueina 110 metų nuo „Die Brücke“grupės susikūrimo Drezdene. Pats pavadinimas grupės nariams įprasmino jungtį tarp praeities tradicijos ir ateities naujovių. Jie žavėjosi prancūzų fovistų kūryba. 1908 m. Berlyne vyko Henri’o Matisse’o darbų paroda.

Mums žodis „tiltas“ įgauna kitą kontekstą, tarsi jungia mūsų asmenines patirtis. Pats „tilto“ įvaizdis laiko, istorijos tėkmėje tapęs banaliu ir daug, ir nieko nereiškiančiu elementu, tampa mums sąlygiška susitikimo vieta. Esmė yra tai, kas teka po tiltu, transformuojasi, kinta, susilieja, išsiskiria, pranyksta (anglų kalboje idiomatinis posakis „water under the bridge“ įvardija tai, kas jau įvyko, ko nebegalima pakeisti). Laiko dimensija yra svarbi visų mūsų trijų kūryboje. Tapydami fiksuojame savo dvasinį laiką, „įženkliname“ tapyba, piešiniu. Tai tampa vidinės erdvės projekcijomis. Taigi, parodos koncepcija paremta nuostatomis, kurios atskleidžia mūsų kūrybos pobūdį: idėja neatsiejama nuo formos, kur svarbi spalvinė įtaiga, plastiškumas, potėpio ekspresija, o inspiracijos kyla iš to, kas už sąmonės ribų. Mes savo darbais tai iš naujo aktualizuojame. „Esmė išlieka ta pati: menininkui būtina laisvė kūryboje savitai interpretuoti reiškinių prigimtį.“ – Schmidt Rottluff.

Nors esame skirtingos raiškos tapytojai, tačiau visiems tapyba – gyvenimo būsena, „menas, kuriuo galima išreikšti jausmus plokščiame paviršiuje. Tapymo procese tarpininko vaidmenį tarp linijos ir fono atlieka spalva... Meno kūrinys gimsta iš absoliutaus asmeninių idėjų įgyvendinimo“, - rašė Ernst Ludwig Kirchner.

Neturime intencijų nustatinėti santykio su ekspresionizmu, juo sekti ar vengti, tiesiog, pasiskolinę Kęstučio Šapokos apibūdinimą, sakome, kad išliekame „neoekspresionizmo reinterpretavimo diapazone“.

Izidor Krapo yra gerai žinomas menininkas Prancūzijoje, daug nuveikęs kūrybos erdvėje, atraktyvi, impozantiška asmenybė, surengęs daug parodų Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse, taip pat jo kūrybiniai projektai siekia Tunisą, Maroką. Jis teigia, kad didelę įtaką jo kūrybai be fovistų, ekspresionistų turėjo Joseph Beuys, Afrikos etno kultūra. Jo kūrybinė erdvė – tai taip pat grafika, skulptūra, autoriniai interjerai. Jurgita Ludavičienė savo straipsnyje siejo I. Krapo darbus su romėniškojo ekspresionizmo (fovizmo) tradicija. Be tapybos jis daro ir instaliacijas (gyvenimo projektas) „užkonsearvuoja“ prisiminimus stiklainiuose, uždarydamas rastus daiktus. Save I. Krapo įvardija kaip tapytoją, skulptorių ir meno „bakalėjininką“. Dainius Gintalas rašė: „ Įvairios srities I. Krapo darbuose dominuoja ryškios ekspresyvios spalvos. Anot autoriaus, būtent spalvos padeda mums apčiuopti pavidalus, jis sako, kad jeigu medis neturėtų spalvų, mes jo paprasčiausiai nematytume. Tai yra „spalvos įstatymas“, kuriuo I. Krapo vadovaujasi savo darbuose“.

Šį tarptautinį projektą numatome kaip tęstinį, planuojame surengti parodą Bordo, kur būtų galima įtraukti ir daugiau kūrėjų.