7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tarp vestuvių ir Kalėdų

Apie Ramūną Čeponį neseniai pasibaigusios parodos „Veidas. Transformacijos“ Dailininkų sąjungos galerijoje proga

Kristina Stančienė
Nr. 46 (1152), 2015-12-25
Dailė
Ramūnas Čeponis, „Veidas“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Veidas“. 2015 m.

Minimalistinis, redukuotas ekspresionizmas, ekspresyvi abstrakcija. Tokios klišės braunasi galvon, žvelgiant į Ramūno Čeponio paveikslus, ką tik matytus naujausioje jo kūrybos parodoje „Veidas. Transformacijos“, kuri veikė sostinės Dailininkų sąjungos galerijoje. Tačiau nuosekliau apmąsčius šios tapybos tikslą ir priemones, aiškėja ir daugiau interpretacijos krypčių. Tarkime, Čeponio kūrybai visai pritinka ir abstraktaus simbolizmo sąvoka. Nors menininkas savo drobėse beveik nieko atpažįstamo nevaizduoja, tačiau pagrindinės paveikslų schemos (vos keletas dominuojančių ir kartais tarpusavyje sumaišomų spalvų bei geometrinių formų, na, dar šiurkščios, gruoblėtos paviršiaus faktūros),  taip pat šykščios užuominos parodos pristatyme ir paties autoriaus mintys liudija, jog jam labai rūpi vidinės individo substancijos, t.y. dvasios gyvenimas.

Fizinius, apčiuopiamus dvasios kontūrus Čeponis savo paveiksluose kartais perteikia kone kaip medikas, rentgenologas ar echoskopuotojas. Jos „kūnas“ čia iškyla kaip kryžius paslaptingoje rentgenogramoje, o duslūs, ritmingi oranžiniai tvinksniai  horizontaliame stačiakampyje, panirusiame į paslaptingą tamsą, veikia kaip vidinio gyvenimo „kardiograma“. Raudonas drobės kvadratas traukia šiurkštaus paviršiaus, pačios tapybinės materijos gyvybingumu, tarsi oda ir po ja slypintys  gilesnieji  jos sluoksniai. Vienas kitą perklojantys tapybiniai paviršiai ir jų atvėrimas – būdinga Čeponio tapybos savybė. Visai kaip anatominė odos struktūra – epidermis, derma ir poodis, jo paveikslų paviršiuje sublyksi ugningas oranžas ar prabangi raudona, o giliau už jo murmėdami, it ledo lytys pavasario vandenyse, grūdasi tamsūs mėlyni, juosvi dažo sluoksniai. Taigi, tapytojas išgirsta ir „nuskenuoja“ ir tylutėliai mumyse giedančių angelų chorus, ir kurtinančiai riaumojančius demonus...

Tiesa,  „pagauti“, užfiksuoti ar kitaip materializuoti žmogaus sielą kaip tam tikrą energetinį lauką arba švytėjimą skleidžiantį fenomeną jau ne vieną dešimtmetį mėgina ir mokslininkai, ir šarlatanai, ekstrasensai. O pradėjus giliau svarstyti dvasios ar sielos sąvoką įvairių religinių mokymų plotmėje, filosofijoje, ezoterinėse teorijose,  susiduriame su prieštaringais vertinimais, kurie gali paklaidinti sunkiai išnarpliojamame idėjų brūzgyne... Tarkime, krikščionybės doktrinoje sielos ir dvasios sąvokos yra netapačios, o islamas moko, jog žodis „džihad“, nuo kurio dabar krūpčioja visas pasaulis,  yra ne kas kita, o vidinis sielos priešinimasis egoistiniams troškimams, padedantis pasiekti vidinę ramybę... Čeponio tapyboje siela, žinoma, iškyla ne kaip biologinis objektas (nors yra stebima bei fiksuojama), o kaip būsena. Jo paveikslai – būsenų ir jų kismo vaizdiniai. Juk krikščioniškame pasaulėvaizdyje rojus ar pragaras taip pat yra ne konkreti erdvė, o antlaikiška būsena, į kurią žmogus patenka, kai mirties akimirką siela peržengia anapusinės tikrovės slenkstį ir išlaisvina iš laiko ir erdvės patirčių.

Taigi, tarsi Turino drobulėje, Čeponio paveiksluose „atsispaudžia“, materializuojasi ne kūnas, o dūšia...  Parodos pavadinime mestelėjęs gana konkretų orientyrą (veidą), galų gale antropomorfinį siluetą menininkas pavaizduoja vos viename paveiksle. To užtenka – jis veikia kaip parodos pasakojimo išeities taškas, pradžia ir pabaiga, bei paaiškina visus kitus abstrakčius vaizdus: mūsų vidinis tikrai yra, jis gyvas, kas akimirką kintantis. Nesvarbu, kokia dvasinė praktika ar tiesiog paprasčiausias atotrūkis nuo kasdienybės šurmulio leidžia jį išvysti, tačiau akistata su pačiu savimi  menininkui yra didelė vertybė.

Simbolizmo pusėn Čeponio paveikslų žiūrovą kreipia ir formų bei spalvų reikšminiai sąskambiai. Mėlyną jo tapyboje, ko gero, derėtų priimti kaip neatvertą, nepažinią  paslaptį, transcendentinę erdvę. Oranžinė ar raudona gi, trykštanti aistra, jausmingumu ir gyvenimo jėga, byloja apie kančią, meilę, ryžtą, garbinimą ir galią... Vienoje kitoje drobėje balti, pilkšvi, pilkai juosvi tonai parodo ne tik kovos dramą, grėsmės nuojautą, bet romią, nuščiuvusią sielą, tarsi susitraukusią iki balandžio sparno ar nedidelio sniego lopinėlio dydžio... Tuo tarpu kryžmos motyvas siejasi su bažnyčios kaip mistinio Kristaus kūno vaizdiniu, o drobių stačiakampiai ir kvadratai kartais regisi tarsi įėjimai-išėjimai, langai ar durys. Kaip tik vos prieš savaitę katalikų Bažnyčia atliko simbolinį gestą – atvėrė Šventąsias duris Šv. Petro bazilikos sienoje kviesdama tikinčiuosius atnaujinti ryšius su Dievu. O ant šventovės sienų atsivėrė kerinčio grožio projekcija – Paryžiuje vykusiai pasaulinės klimato konferencijai skirtos gamtos fotografų nuotraukos. Net ir dabartiniame sekuliarizuotame pasaulyje, nepaisant kiekvieno asmeninių religinių įsitikinimų, pagarbaus ar skeptiško požiūrio į katalikų Bažnyčią, šio veiksmo prasmė jaudina – glaudinti, artinti skirtingus pasaulio polius, kuriuos jungia viena ir ta pati gimties ir žemiškosios egzistencijos erdvė, kaip niekada svarbu. Čeponio tapyboje įėjimo ir išėjimo motyvas taip pat nematomai apjungia žiūrovus. Drobės „langas“ ar „durys“ – tai tarsi panoptikumas, stebėtojo žvilgsniui suteikiantis visaregystės galią.

Romantišką, mistinę Čeponio kūrybos pusę gerokai atsveria ir kitas stiprus pradas. Tai asketiška, rūsti tapybinė išraiška – grubūs paviršiai, šiurkščios formos (jas menininkas išgauna braukdamas dažus mentelėmis), pabrėžiančios rimtą diskusiją, kurią jis siekia užmegzti su savimi ir žiūrovu. Kęstutis Šapoka yra rašęs, jog vyrai tapytojai su drobe esą elgiasi panašiai kaip su moterimi – puošia arba kovoja, santykiauja, maitoja, tvirkina, kankina mentele „tinkuodami“ storą dažų sluoksnį, braižydami, klijuodami ir skausmingai priklijuotus elementus nuplėšdami, nužudo ir vėl herojiškai prikelia... Čeponiui drobė, nepaisant tam tikro dramatizmo ir šiurkštumo,  yra labiau simbolinis laukas, kuriame perteikiami vidinio gyvenimo vaizdai. Ir tai ne atsitiktiniai emocijų pliūpsniai. Ši tapybos kolekcija alsuoja atkakliu įsitraukimu, metodišku pastovumu. Matyt, todėl, kad ji monolitiška, vieninga, o spalvinis, emocinis atskirų paveikslų bangavimas, pati parodos scenografija kuria tam tikrą struktūrą ir ritmą, išlaiko žiūrovo dėmesį nuo pirmo pamatyto kūrinio, iki pat paskutinio.

Ir dar – atrodo, kad šis niūrus vėlyvo rudens ir niekaip neateinančios žiemos metas, kai net kalėdinės miesto puošmenos neišsklaido ankstyvų sutemų, Čeponiui yra  pats tapybos darbymetis. Juk ką tik matėme ne tik jo asmeninę kūrybos parodą, bet ir Bernardinų bažnyčios palėpėje surengtą subtilią instaliacijų ekspoziciją „Minimum“. Čeponis – jos sumanytojas ir dalyvis, čia parodęs į ilgą, begalinę liniją sudėtas drobes, besikryžiuojančias su medinėmis palėpės konstrukcijomis. „Vasarą čia vestuvės ir vestuvės, minios žmonių, o dabar – tylu, ramu“, sakė tapytojas, trumpai pristatęs parodos idėją ir kūrinių tapsmą. Matyt, tyla ir yra tai, ko labiausiai reikia šiam susikaupusiam menininkui. Žinoma, tas nepažinus „vidinis“ jo „pacientas“ taip pat visuomet tylus, bežadis. Tačiau juk tokiam nustatyti diagnozę ir yra sunkiausia...
 

Ramūnas Čeponis, „Veidas“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Veidas“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Sustojimas“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Sustojimas“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Šopeno 2“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Šopeno 2“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Vidurys“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Vidurys“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Siluano giesmė“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Siluano giesmė“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Judesiai“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Judesiai“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Du taškai“. 2015 m.
Ramūnas Čeponis, „Du taškai“. 2015 m.