Gruodžio 16 d. 17.30 Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre atidaroma dailės paroda „Sveikas, Izraeli! Litvakų dailininkų keliais“. Parodoje pristatomi 24 litvakų dailininkai ir 37 dailės kūriniai, atrinkti iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus dailės rinkinio, Lewben Art Foundation ir Lietuvos išeivijos dailės fondo, advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ ir kitų asmeninių kolekcijų.
Apie tarptautinę taikomojo meno mugę „Craft Vilnius“
Idėja rengti tarptautinę taikomojo meno mugę „Craft Vilnius“, kurią dar 2013 m. iš Filadelfijos parsivežė keli lietuvių dailininkai, vis dar atrodo patraukli ir aktuali. Juk čia pat Kalėdos – ieškome netikėtų ir meniškų, ir funkcionalių dovanų, juolab kad visa Lietuva turbūt „prie meno“... Turiu omeny įvairiausias progines amatų ir taikomojo meno (rečiau dizaino) muges, kuriose greta amatininkų bei liaudies menininkų vis dažniau pasirodo ir profesionalūs dailininkai, kuriems taip pat opus pragyvenimo iš kūrybos klausimas. Tad kuo gi jau antrus metus organizuojamas „Craft Vilnius“ išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio renginių?
Pirmiausia – tai ambicijos atrinkti, demonstruoti ir siūlyti įsigyti išskirtinės kokybės dirbinius. Taip teoriškai formuojama nuomonė, jog tik čia eksponuojami elitiniai taikomojo meno pavyzdžiai atlieps kiekvieno estetinį skonį, o galbūt ir finansines galimybes. „Craft Vilnius“ nuomojama Lietuvos parodų ir kongresų centro „Litexpo“ erdvė norom nenorom skatina ieškoti sąsajų su tarptautinėmis Vilniaus knygų ir šiuolaikinio meno „Art Vilnius“ mugėmis.






Eglės Ridikaitės paroda „Paskutinis susirinkimas“ galerijoje „Artifex“
‒ Egle, kodėl tu rengi tik dviejų darbų parodą? Kokia čia paroda?
‒ Ai, su Severija taip sugalvojom.
‒ Apie ką bus paroda?
‒ Ai, meškos. Na, ir dar zuikis.
‒ O kodėl taip ilgai tu juos kabini, tuos du paveikslus? (Tris dienas Eglė Ridikaitė praleido galerijoje instaliuodama parodą.)
‒ Ai, gerai reikia padaryti. Negaliu bet kaip.
Tie, kurie pažįsta Eglę, žino, kad daug žodžių iš jos neišpeši. Ji bėgs, skubės, darys, o tada žiūrėdama į tave iš padilbų ir juokdamasi taip, lyg jai dėl kažko būtų nejauku, greitakalbe pasakys:
‒ Va, padariau. Na, kaip?
Tik du darbai. Ir abu apie tą patį, sako Eglė.


Vido Poškaus paroda „nePApabaigta tapyba“
Jei menotyrininkas Vidas Poškus rašo giriamąją recenziją apie savo žmonos tapybą, nebijodamas motyvuoti tuo, kad ją myli ir (todėl?) jos kūriniai atrodo puikūs, tai aš sakau: eina sau visi interesų konfliktai, aš irgi galiu rašyti apie paties Vido parodą „nePApabaigta tapyba“, nes ja džiaugiuosi, nors ši eksponuojama mano namų galerijoje. Kaip rašo autorius:
„Pasakymą nePApabaigta tapyba galima vertinti ir suprasti keliomis prasmėmis. Pirmas dalykas, kartais tampantis probleminiu klausimu, ir su kuriuo susiduria ne vienas, tapantis ne klasikinės – daugiasluoksnės tapybos būdais, glūdi kur tapybos pradžia ir, ypač – kur jos pabaiga? Šių eilučių, o ir eksponuojamos tapybos autorius kūrybinio proceso metu dažnai daro pauzes, stabtelna, galop stoja, mąstydamas, jog galėtų dar dirbti, tačiau verta sustoti. Tad šioji tapyba iš tiesų yra „nepabaigta“ (...). Kita vertus, nePAbaigtumas visame šiame žaidime turi ir literatūriškai konceptualų aspektą. Ne vienoje kompozicijoje apropriacijos bei citavimo būdais yra pasinaudojama Lietuvos dailės klasikų – tokių kaip Jono Zenkevičiaus, Vincento Smakausko ir kitų – piešiniais bei eskizais. Sąmoningai naudojami tapyboje nerealizuoti (nepabaigti) objektai, juos tiesiog Pabaigiant ir įpučiant kitokios – poškiškos dvasios.“
Gruodžio 11 d. (penktadienį) 18 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2), atidaroma Raimondo Savicko jubiliejinė tapybos paroda „Ateinu“. Parodoje autorius pristatys pastarųjų kelerių metų kūrinius miesto, žmogaus, jausmų temomis. Atidarymo metu gitara gros ir dainuos tapytoja Rūta Eidukaitytė (muzika – R. Eidukaitytės, žodžiai – R. Savicko).
Kristinos Inčiūraitės parodai pasibaigus
Naujausias Kristinos Inčiūraitės projektas „Šešėlio aidas“, įkvėptas menininkės 2015 m. vasaros rezidencijos Kinijoje, lapkričio 4–8 d. buvo pristatytas LTMKS parodų erdvėje „Malonioji 6“. Ko gero, paroda veikė per trumpai, kad ją būtų spėjusios pamatyti minios. Kartu ji verta aptarimo, nors ir pasibaigusi, nes audrina vaizduotę, ilgam pasėja nerimą ir daugybę klausimų. Be to, dar ir savitai „sukryžmina“ Vakarų mąstymą su rytietiškuoju, piešia aktualius ateities scenarijus.
Nedidelėje ekspozicijoje žiūrovus tąkart pasitiko keli filmuoti pasakojimai, objektai iš džiovintų moliūgų ir ryžių popieriaus, subtilūs piešiniai – atspaudai tušu, nespalvota fotografija. Ant stalo buvo pažerta krūvelė miniatiūrinių, kone nago dydžio indelių. Užčiuopti skirtingus vaizdus ir daiktus siejančią giją tapo paprasčiau išgirdus autorės komentarą – ji vyko tyrinėti šiuolaikinės Kinijos architektūros procesų ir pamatė šią šalį kaip vientisą, neaprėpiamą statybų aikštelę, kurioje statybų bumas yra pasiekęs neįtikėtiną mastą. Tačiau vietoje kiniškos distopijos arba destruktyviosios utopijos versijos parodoje Inčiūraitė pateikė kur kas platesnį pasakojimą, nes „užsikabino“ už vieno didžiulio, galingo kinų kultūros ir kasdienybės herojaus. Ne, tai ne koks Mao ar kitas dinastinis vadukas, kaip galėtume spėti... Ir net ne Laodzi, Konfucijus ar Buda (komunistinėje Kinijoje budistiniai, konfucianistiniai bei daoistiniai įsitikinimai tarpsta greta valstybinės „religijos“), o mažytis neišvaizdus vabzdys, skleidžiantis malonų, raminantį garsą. Kaip žinia, svirpdamas arba čirkšdamas patelę vilioja svirplio patinėlis. Šį sudėtingą garsą vabzdys išgauna trindamas vieno sparno aštraus krašto dantukus į šiurkštų gremžtuką ant kito sparno. Svirpliai jau tūkstantmečius tarnauja kinams kaip raminanti „muzika“, mini grotuvas, kurio gali klausytis miegamajame ar visur nešiotis su savimi. Kiniška vabzdžių „industrija“ nukreipta ne tik į juslinį malonumą. Energingumą ir ištvermę demonstruojantys svirpliai tampa kovotojais – vabzdžių kovos Kinijoje nuo seno yra mėgstama tradicinė vyrų pramoga. Ir viskas, kas susiję su svirpliais bei jų laikymu namuose, pasirodo, yra sudėtinga ir įvairialypė „pramonė“ – įvairiausių tipų, formų „nameliai“, pintinėlės, kuriuose vabalėlis gyvena, indeliai, iš kurių jis maitinamas, ir t.t.








Kviečiame Jus į Vytauto Daraškevičiaus fotografijų parodos „Tarp vandenynų ir smėlynų“, skirtos Kuršių nerijos įrašymui į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 15-mečiui, atidarymą, kuris vyks š.m. gruodžio 9 d. (trečiadienį) 17.30 val. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11 Vilniuje).
Vytautas Daraškevičius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Fotografuoja daugiau nei 50 metų. Surengė virš keturiasdešimt personalinių fotografijos parodų. Šioje parodoje pristatomas 1969-2010 m. fotografijų ciklas apie žmogaus ir unikalaus kraštovaizdžio sambūvį Kuršių nerijoje. Daugiau informacijos apie parodą prašome žr. prieduose.
2015 gruodžio 9 d., trečiadienį,18 val. naujose Jono Meko vizualiųjų menų centro (JMVMC) patalpose Malūnų g. 8, Vilniuje atidaroma pirmoji paroda – Audriaus Novicko projektas „Moteris padalinta pusiau“.
Naujame Audriaus Novicko meniniame projekte apmąstomivaizdų kūrimo mechanizmai, verčiantys žmones geisti ir fantazuoti apie karą, meilę ir bendrumą. Parodoje gilinamasi į vaizdų prievartą, slepiančią tai, kas yra nesuvokiama ir nereprezentuojama.
2015 m. gruodžio 4 d. 16 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma personalinė Niujorke gyvenančio Aido Bareikio paroda „Atkakliai įsiėdęs“.
Pirmą kartą Šiauliuose rengiamoje menininko parodoje bus eksponuojami ryškiausi paskutinio dešimtmečio darbai iš Lewben Art Foundation, galerijos „Vartai” ir asmeninių kolekcijų. Tai vienas iš 20-ojo šiuolaikinio meno ir mados festivalio VIRUS’20 uždarymo renginių.
Parodoje dalyvauja daugiau nei 50 Lietuvos menininkų: tapytojų, grafikų, skulptorių, keramikų, tekstilininkų, fotografų ir kitų dailės žanrų atstovų. Į šį projektą kandidatavo beveik 200 menininkų. Įvykdžius atranką, dalyvių skaičius ženkliai sumažėjo. Pirmenybė buvo teikiama kūriniams, pristatantiems novatorišką požiūrį į natiurmortą, savo išraiškos forma ar turiniu perduodantiems „naują žinią“, demonstruojantiems „kito kampo“ požiūrį tiek technikos, tiek turinio prasme.
Projektu siekiama išsiaiškinti, kaip natiurmortas atrodo šiandien, kokią įtaką jam daro naujosios meno tendencijos, kaip šis žanras kinta laike, kas jaudina menininką ir kokia forma jis tai perteikia, kiek svarbus apskritai natiurmorto žanras Lietuvos menininkui, kokią vietą jis užima šiuolaikinėje dailėje? Ar natiurmortas yra tik aplinkos atspindys? Kaip jis išreiškia menininko kūrybinę savimonę ir išraiškos būdus? Paroda padeda atsakyti į visus šiuos klausimus.