Vido Poškaus ir Audriaus Janušonio personalinės parodos
Kas sieja du menininkus – Vidą Poškų ir Audrių Janušonį? O gal pakaks, kad abu yra iš Alytaus ir šiuo metu vyksta (vyko) abiejų parodos? Tiesa, Poškus jau seniai gyvena Vilniuje, tačiau kadaise, mokykloje, būtent Janušonio mama jam dėstė geografiją. Taigi, turiu visai formalią priežastį greta sudėti tekstus apie du autorius, ir nors ši priežastis visai nerimta, būdas kalbėti lyg ir visai neatsakingai, tarsi lengvabūdiškai pokštaujant, taip pat jungia šiuos du alytiškius.
Kadaise rašiau apie jaukius iš tamsos išnyrančius Poškaus tapybos gyventojus, o šį kartą viskas kitaip. Nors tapybos (ir piešinio) principai Šv. Jono gatvės galerijoje eksponuojamoje parodoje „Linija. Tapyba ir piešiniai“ nepakito, daugelis temų lyg tos pačios, net keli kūriniai anksčiau eksponuoti, nemaža galerijos erdvė leido autoriui žaisti kūrinių gausa ir išplėtoti įvairiakrypčius naratyvus. Prisideda ir senamiesčio architektūra su skliautais, durelėmis, kambarėliais, laiptais žemyn, antrindama Poškaus menotyrininko ir muziejininko bazei. Šis menotyrininkas maitina Vidą Poškų tapytoją, motyvus traukdamas iš senosios Lietuvos istorijos, dailės istorijos sandėlių, dažnai siūlydamas šablonu tapusią, istorijos vadovėlių iki negyvumo kanonizuotą, sukaulėjusią istoriją ir ją revizuodamas. Ankstesnėse parodose matėm kunigaikštį Vytautą, persirengusį moteriškais drabužiais bėgantį iš Krėvos pilies, ir netikėtą Petkevičaitės-Bitės portretą, o šioje galėtų būti tapinys, naujai interpretuojantis 1915 m. spalio mėn. žurnalo „Jaunoji Lietuva“ viršelį. Rašau „tapinys“, nes nuimti nuo porėmių popieriaus lakštai, padengti dažais, nebėra paveikslai, bet lieka tapyba. Tiesa, tokios pat galerijos sienos ir apsilankstę popieriaus kraštai čia sudaro sąjungą ir kuria bendrą apspurimo, netvarkos įspūdį.








Balandžio 28 d. (penktadienį), 17 val. Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėse „Titanikas“ (II aukštas) atidaroma Vyganto Paukštės personalinė tapybos paroda.
Lygiai po dešimties metų Vygantas Paukštė prisistato Vilniaus (ir ne tik) publikai didele paroda Dailės akademijos parodų erdvėje „Titanikas“. Tai per šį laiko tarpą sukurti kūriniai, pavadinti lakonišku ir daug pasakančiu apibrėžimu – tapyba.
V. Paukštė yra tapytojas iš prigimties. Jo tapyba – tai ir jausmai, ir emocijos, ir svarbiausia – grynos ir nesumeluotos spalvos (ryškios, svaiginančios, drąsios), kalbančios iš savęs ir apie save. V. Paukštė tapo būsenas ir įsivaizdavimus, situacijas ir lyrinius ekspromtus. Menininką charakterizuoja jo paveikslų fonuose gestikuliuojančios figūros – išilgintomis galūnėmis, charakteringais profiliais, perkreiptais torsais.
V. Paukštė studijavo tapybą tuometiniame LTSR dailės institute (dabar – VDA) 1976-182 metais, menininkas yra grupės 24 narys, gyvena Vilniuje, dirba J. Vienožinskio dailės mokykloje, toje pačioje Akademijoje.
Pats V. Paukštė apie tapybą sako:
„Niekada nežinau, kaip atrodys paveikslas, kaip pasibaigs jo istorija. Ne tik pavaizdavimas (nepatinka žodis „siužetas“), bet ir teptuko lakstymas arba gulinėjimas ant drobės.
Viskas priklauso nuo gero nusiteikimo padaryt. Priverstiniu būdu ne visada pavyksta. Dažniausiai ne visada.Jeigu žinočiau, kaip viskas turi būti ir sugebėčiau tai paaiškinti, tapyti jau nebereikėtų.“
Paroda veiks iki gegužės 20 d.
2017 m. gegužės 2 – birželio 10 d.
Atidarymas gegužės 2 d., antradienį, 18 val.
Menininkų pora Svajonė ir Paulius Stanikai turi savo amplua ‒ tam tikrą kūrybinį repertuarą, kuriuo meistriškai naudojasi, balansuoja tarp klasikos reinkarnacijų ir šiuolaikybės invazijos, tragizmo ir grotesko, idealizmo ir dekadanso. Menininkų kūrybai įtakos turi du miestai ‒ Vilnius ir Paryžius, barokas ir gotika, Rytai ir Vakarai. Ryškus reklaminis stilius, sąmoningai prigesintas romantizmo prieblandos (tiesiogine žodžio prasme ir kaip aliuzijos į istorinį dailės stilių) ir netgi šiokio tokio dekadanso, makabriškumo.
Tačiau šį kartą Svajonė ir Paulius Stanikai nusprendė kiek pakeisti drastišką ar perversišką amplua į lyrinę elegiją ‒ nuotaiką, kurią persmelkia persipynusios liūdesio, graudulio aukso gijos ir kartu gaivus intymaus švelnumo dvelksmas. Svajonė ir Paulius Stanikai „apvalė“ savo projektą nuo (ne)politinių aktualijų. Susitelkė į laiko fenomeną kaip žodžio, garso, muzikos aidą, prisiminimą, gęstančią ir todėl emociškai ryškią, netgi geliančią impresijos atplaišą. Apeliuodami būtent į elegišką impresiją menininkai ją pavadina Pavasariu.
Menininkai pristato parodą, kurioje inkorporuotos ankstesnių projektų detalės, tačiau kiekvienas Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektas ‒ autorinis. Tam tikri ankstesnių kūrinių inkliuzai naudojami labiau kaip tęstinio naratyvo dalis, tačiau ne kaip tiesmukos nuorodos į konkrečias ankstesnes parodas. Šioje Stanikų instaliacijoje išvysime jų pamėgtų technikų ‒ piešinio, fotografijos, video, objektų ‒ derinius, tačiau skirtumas šį kartą turinyje, jo abstrahavime emocionalumo arba „jausminio formalizmo“ link.
Čia nėra konkrečių istorinių veikėjų, kas buvo būdinga ne vienai pastarųjų metų Stanikų instaliacijai, kaip ir nėra tiesmukų biografinių, buitinių detalių ‒ prasmiškai viskas tarsi tirpsta, tolsta, miršta, tačiau kartu stiprėja gaivi atsinaujinimo, atgimimo nuojauta.
Kęstutis Šapoka
Svajonė ir Paulius Stanikai – vieni aktyviausių ir kūrybingiausių Lietuvos menininkų, kurių kūrybinis kelias tęsiasi jau beveik tris dešimtmečius. Lietuvoje ir Prancūzijoje gyvenantys menininkai nuolat atstovauja Lietuvai daugelyje prestižinių pasaulio parodų ir projektų, tarp kurių – tarptautinės Venecijos, Liverpulio, Maskvos ir Pekino bienalės, Pompidou centras ir pasaulinio garso galerija Vu Paryžiuje, galerija White Box Niujorke etc.
Balandžio 28 d., penktadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma Audronės Petrašiūnaitės tapybos ir grafikos darbų paroda „Aš ir Frida Kahlo“. Paroda vyks iki gegužės 18 d.
Parodos tema atsirado iš autorės noro kitaip, asmeniškiau, pažvelgti į žmogaus kūną. Naujajai kolekcijai dailininkę įkvėpė meksikiečių tapytojos Fridos Kahlo gyvenimas ir kūryba. A. Petrašiūnaitei moters kūnas – ne geismo objektas (kaip dažnai esti vyrų tapytojų kūryboje). Autorė tiria luošumo, nesaugumo būsenas, tapo kūno portretą, jo žaizdas, kaulų struktūras. Svarbus ne kūno materialumas, bet tai, kas slepiasi po oda. Netobulas kūnas – motyvas paveikslui ir priežastis spalvai.
„Kai pradėjau tapyti, neturėjau išankstinių nuostatų, jaučiau tik kryptį ir pasitikėjau intuicija. Ilgai nežinojau kaip vaizduoti kūną, pasąmonės noras slėptis trukdė tapyti. Tyrinėjau Fridos paveikslus, kol supratau, kad kai moters kūnas tampa skausmu, nesvarbu, ar jis pridengtas. Tai yra išsilaisvinimas, bet ne iš kūno būties, o iš savo ribotumo, baimių ir patriarchalinės visuomenės prietarų, jog moteris turi būti jauna, graži, geidžiama, švelni, paklusni, o šiais laikais turi atitikti aprangos kodą ir avėti aukštakulnius, ir taip iki begalybės. Toks galvojimas nėra būdingas tik vyrams, jis kaip nakties tamsa giliai įsiskverbęs į moterų sąmonę. Kai seku save, randu viduje tų „šungrybių“ ir raunu jas su šaknimis. Taip artėju prie savęs. Tada nesijaučiu taikiniu ir galiu tapyti kūną be baimės ar drovumo“, - pasakoja autorė.
Audronės Petrašiūnaitės paroda „Aš ir Frida Kahlo“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki gegužės 18 d. Parodos lankymas – nemokamas.
Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
Balandžio 26 d. (trečiadienį), 17 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ (I aukštas) atidaroma meninio tyrimo paroda „Darbalaukis“.
Tai ne meno ar dizaino, o meninio tyrimo paroda – kitaip tariant, meno doktorantų projektų ekspozicija, kurioje svarstoma, kaip pristatyti tyrimus ar jų etapus, kad jie būtų perskaitomi, peržiūrimi, perklausomi tiek meno bei dizaino, tiek mokslo kontekste, kadangi savo prigimtimi meno doktorantūra yra jų abiejų dalis. Sąvoka ekspozicija reiškia ir siekį surasti, kaip „iškloti“ (viešai pristatyti ir „publikuoti“) meninio tyrimo rezultatus ar procesus meno erdvėje atspindint tiriamąjį projektų pobūdį. Todėl parodoje naudojama kalba yra hibridinė – ji turi ir meno, ir mokslo kalbos savybių. Čia susijungia ir persipina grafinė raiška, medijų charakteriai, instaliavimo, plokštuminio bei erdvinio komponavimo principai, tyrimo metodologijos, struktūravimai, raktažodžiai bei mokslinių publikacijų aparatai. Trumpai tariant, šioje parodoje keliamas klausimas, kaip eksponuoti meninį tyrimą, ir siūlomi atsakymų variantai.
Darbalaukis – tai ir darbastalis, ir darbo proceso išklotinė bei ekspozicijos vieta, kurią dažnai mato tik pats besidarbuojantysis. Šioje parodoje ji atidengiama kolegoms ir žiūrovams ir pradedamas pokalbis tarp žmonių, artefaktų ir idėjų.
Kaip atrodo meno doktoranto darbalaukis ar jo momentinė nuotrauka? Gal tai aibė vaizdinių ir tekstinių elementų, išsimėčiusių po skaitmenį lauką (desktop)? Gal tai tvarkingai ir konceptualiai surūšiuotas kompiuterinis peizažas? Gal tarpusavyje besikalbantys objektai ir artefaktai, paskleisti ant darbastalio ar lentynos? Ar tiesiog minčių bei objektų žemėlapis ant studijos sienos ar grindų? O gal net įbalsintas ar įvaizdintas rašto ar tiriamasis darbas?
Parodoje regime 25 meno doktorantų (dailės arba dizaino krypčių) pozicijas. Darbalaukis čia tampa darbavaizdžiu, jo plokštumos išsidėsto erdvėje tarsi meninė publikacija, o dalyviai siūlo sprendimus, kaip kūrybiškai permąstyti programos ir institucijos nustatytus formatus.
Parodos kuratorius-moderatorius doc. dr. Vytautas Michelkevičius
Dalyviai: Arnas Anskaitis, Dovilė Bagdonaitė, Dovilė Dagienė, Eglė Grėbliauskaitė, Eglė Ulčickaitė, Elzė Sakalinskaitė, Ieva Bertašiūtė-Grosbaha, Jevgenija Sidorevič, Jolanta Kyzikaitė, Justė Pečiulytė, Konstantinas Gaitanži, Kristė Kibildytė-Klimienė, Laisvydė Šalčiūtė, Marius Dirgėla, Mindaugas Reklaitis, Renata Maldutienė, Renata Obcarskė, Rokas Dovydėnas, Sandra Mockutė-Cicėnė, Sara Lundberg, Saulius Leonavičius, Tomas Daukša, Tomas Martišauskis, Vygintas Orlovas, Viktorija Sokolovskaja.
Paroda veiks iki gegužės 14 d.
Gegužės 3-4 dienomis doktorantai pristatys savo projektus parodos erdvėje.
Parodos atidarymo metu bus įteikti diplomai menotyros ir meno doktorantams apsigynusiems daktaro laipsnį nuo 2015 m. pabaigos.
Justino Vaitiekūno tapybos ir piešinių paroda VDA „Titanike“
Pristatant Justino Vaitiekūno tapybos ir piešinių parodą, autoriui nešykštėta komplimentų – jis vadinamas ne tik chrestomatiniu, bet ir unikaliu bei charizmatišku. O pasak menotyrininko Vido Poškaus, tapybos priemonėmis jis yra ir simptomatiškas, pasiekiamybėmis – nepakartojamas... Tokie apibūdinimai įpareigoja – taip sakau visai ne dėl to, kad abejočiau Vido, gero tapybos žinovo, kompetencija. Tiesiog, kaip ir jis, šiek tiek pažįstu Justiną, todėl menininko asmenybė, jo laikysena man šioje parodoje vis lyg kokie šešėliai smelkėsi į tapybos „kadrus“, ir galbūt suteikė parodos interpretacijai neišvengiamo subjektyvumo.
Justino parodą pagal jos chronologiją, kuri aprėpia laikotarpį maždaug nuo 2000-ųjų iki pat šių metų, derėtų vadinti retrospektyvine, nes joje aptikau nemažai matytų darbų, kurie jau buvo eksponuoti kitose, ankstesnėse parodose. Tačiau parodos architektūra, atskirų darbų sugretinimai sena tarsi paverčia nauja, lyg „apsuka“ paveikslus kita jų puse, ir jie vėl atrodo įdomūs ir nauji. Tampa svarbi ne kūrinių atsiradimo data, labiau – jų priežastys ir sąsajos. Ko gero, šioje vietoje galima pasiremti paties Justino mintimi apie tapybą: „portretuojamasis yra tapomas iki susitikimo su tapytoju“. Išeitų, kad ir paroda – „asimetriškas“, efemeriškas darinys, rodantis ne autoriaus kūrybą „nuo iki“, o greičiau dabartinį jos būvį, menininko savistabos kryptį, vieną iš galimų kūrybos „kombinacijų“. Kalbantis su autoriumi, paaiškėjo, kad dėl šios priežasties jis savo parodai nesuteikė kokio nors konkretaus pavadinimo.



Galerija namuose „Trivium" (Vilkpėdės 7-105, Vilnius) pristato Tomo Gečiausko parodą „Vidutinio dydžio paveikslai", kuri vyks 04.21-05.17 d.
Atidarymas balandžio 21 d. 18 val.
Tomas Gečiauskas Vilniaus Dailės akademijoje tapybą baigė 1991 m. Nuo 2006 m. gyvena ir kuria Norvegijoje, todėl mūsų kultūros lauke yra mažai žinomas. Ši paroda – bandymas menininką grąžinti į Lietuvos kontekstą, sudominti publiką savitais jo kūriniais, kvestionuojančiais ir apmąstančiais paveiksliškumo sąvoką, kūrinio reprezentacijos funkciją, tam pasitelkiant ir subtilią ironiją.
Kaip sako autorius: „Objekto paviršiaus išorinė geometrija, medžiagiškumas, dažų sluoksnis, tekstas ir kt. yra vienodai reikšmingi elementai nustatant kūrinio statusą ir būseną, kai daiktas virsta paveikslu, kuris neatsisako savo daiktiškumo [arba atvirkščiai]. Daiktas reprezentuoja vaizdą. Vaizdas reprezentuoja daiktą."
Italijos ir Lietuvos moterų dailei skirta paroda „M/A\G/M\A“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Dalyvavusiems spaudos konferencijoje ir pasivaikščiojime po parodą su jos kuratorėmis Laima Kreivyte ir Benedetta Carpi de Resmini buvo gera proga išgirsti pasakojimą apie kūrinius: sužinoti, kodėl jie pateko į parodą, patikslinti reikšmes. Su Resmini paaiškinimais didelė dalis pristatomų 7-ojo dešimtmečio Italijos menininkių kūrinių, atrodo, įgavo papildomą atspalvį, nes daug kur svarbus žodžių žaismas. Pavyzdžiui „susilieti su tapetais“ Tomaso Binga darbe reiškia būti nematomai, kol nevirsi „kulka“. Abu palyginimai susiję su antrinėmis reikšmėmis. „Susilieti su tapetais“ kilo iš pokyliuose lydint vyrą pasitraukimo į pakraščius, o šovinio tūta reiškia ir kulką. Ji atsiranda Binga eilėraštyje, kur lyrinė veikėja iš nematomos „aš esu popierius“ virsta galingu teiginiu ir iššauna. Eilėraštį abiem kalbomis aistringai perskaitė abi kuratorės. Be Resmini gal ir ne iškart susivoktume, kad menininkė savo vardą pasikeitusi į vyrišką – Tomaso, kas irgi yra pareiškimas. Kitoje salėje eksponuojamas darbas, kur ji pati save vedė.


Trečiadienio ryte Modernaus meno centras (MMC) oficialiai paskelbė antro naujos kultūrinės erdvės statybų etapo pradžią. Stebint Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui, MMC steigėjams Viktorui ir Danguolei Butkams bei komandai ir projekto vystytojams į būsimo muziejaus pamatus buvo įkasta simbolinė laiko kapsulė. Joje MMC ateities kartoms išsaugojo kūrybiškus vaikų linkėjimus.
„Modernaus meno centras – didžiausias filantropijos projektas Vilniuje. Dėkoju projekto mecenatams Viktorui ir Danguolei Butkams ir džiaugiuosi, kad su Modernaus meno centro atsiradimu ši ypatinga miesto erdvė atgims ir taps nauju kultūros centru, nauja laisvalaikio zona su patraukliomis veiklomis vilniečiams ir meno mylėtojams iš Lietuvos bei užsienio“, – projektą sveikino Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Trumpa parodų Kaune apžvalga
Šventės pasibaigė, tad tenka grįžti prie kasdieninių ritualų. O parodų (patikslinu – vizualaus meno), šį mėnesį veikiančių Kaune, suskaičiavau net dvylika. Manau, kad dėmesio ir laiko vertos bent aštuonios. Na, o keturias iš jų trumpai aptarsiu šiame tekste.







