Pokalbis su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte
Balandžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“, skirta pirmosios Lietuvos dailininkių kūrybos ekspozicijos 80-mečio paminėjimui. Parodoje aprėpiamas platus tuometinės moterų kūrybos kontekstas – nuo žinomiausių dailininkių iki asmenybių, apie kurias informacijos beveik neišlikę; nuo tapybos darbų iki grafikos ar taikomosios dailės objektų. Apie „Asmeniška“ atsiradimo ištakas, įgyvendinimą ir moteris menininkes kalbamės su parodos kuratore Ieva Burbaite ir architekte Marija Repšyte.








Arvydo Baltrūno personalinė paroda „Sidabriniai+“ Panevėžio „Galerijoje XX“
Priešvelykinėmis šių metų savaitėmis Vilniaus „Arkos“ galerijoje veikė tapytojo Arvydo Baltrūno personalinė paroda „Sidabriniai+“. Ją galima pavadinti tapytojo pamėgto sakralinio žanro interpretacijų apžvalga, apimančia maždaug dvidešimties metų jo kūrybos laikotarpį. Kolekciją sudaro tapybos darbų serijos, nutapytos 1989–1994 ir 2015–2017 metais. Dabar ši paroda veikia „Galerijoje XX“ Panevėžyje, rugpjūčio pabaigoje ją numatyta eksponuoti „Klaipėdos galerijoje“.
Religinė tema šio tapytojo kūryboje yra besitęsianti, nuolat esanti šalia kitų jo plėtojamų temų ir motyvų. Ji yra tarsi harmoningo, ramaus, sukaupto tikrovės matymo išraiška, o gal ir nerimastinga tokio išsipildymo paieška. Vaizduojamieji siužetai neapauginami asmeniniais ar buitiniais motyvais, vyrauja labai paprastos, krikščioniškąją ikonografiją perteikiančios biblinių siužetų scenos (įkvėpimo tapytojas semiasi iš senųjų meistrų, ypač El Greco). Paveiksluose – viena ar dvi figūros simboliniame fone („Apreiškimas“, 1992 m., „Gundymas ant šelmens“, 1990 m.), centruota kompozicija su kryžiumi ar kalno simboliais, minios ir figūros motyvai („Pasirodymas žmonėms prie Jordano“, 1993 m., „Gimusiojo pasveikinimas“, 1990 m.).








2017 05 10-24
Atidarymas gegužės 10d., trečiadienį, 18:00 Galerija/studija RA, Pranciškonų 8, Vilnius
Tapybinė miniatiūra yra sunkus ir, kita vertus, be galo intriguojantis žanras. Tie, kurie vaikšto pasaulinių muziejų salėmis, patvirtins, kad gerokai pamankštinus kojas itališkojo ar flamandiškojo baroko, prancūziškojo klasicizmo ir vokiškojo istorizmo salėse, ypatingai smagu būna kur nors aptikti vadinamuosius „mažuosius olandus“ – XVI-XVII amžiaus tapytojus, kurie nesikratė mažo, kartais tiesiog delno dydžio formato ir jame dažnai pasakydavo kur kas daugiau nei keliametrinėse drobėse.
Techniškai ir formaliai mažą tapybinį dydį yra sudėtinga suvaldyti panašiai kaip ir didelį, mat reikia ne tik ypatingo kruopštumo bei koncentracijos, bet ir žinojimo ką ir kaip pasakyti – nes net menkiausia detalė čia tampa svarbia ir daug lemiančia. Lietuvoje dar 90-aisiais tapybinės miniatiūros tapo labai populiariomis (tęstines parodas rengdavo ir „Stiklo karoliukų“, ir „Vartų“, ir kitos galerijos). Matyt, kad tai lėmė ir tam tikras veržimasis iš sovietinės estetikos varžtų ir laisvėjantis mąstymas apskritai.
Viena vertus, iki Nepriklausomybės mažas formatas oficialiai laikytas „miesčionišku“, neatitinkančiu instituciškai parodinio mastelio, iš kitos pusės, net patys menininkai neretai siekdavo išreikšti fiziškai pritrenkiančiais dydžiais (nes juk tai „daro įspūdį“). Dailės galerija/studija „RA“ jau septyneri metai iš eilės, minėdama savo įsikūrimo datą, puoselėja tapybinės miniatiūros idėją ir viziją. Principas labai paprastas. Pačios kuratorės (Aistė Gabrielė Černiūtė ir Rūta Eidukaitytė) jį nusako SPIEČIAUS terminu – kaip naujo avilio, kitos buveinės ieškančios bitės spiečiasi, skrajoja ir buriasi viena šalia kitos, taip ir nedidelėje Vilniaus Senamiesčio erdvėje Pranciškonų gatvėje vietą po stogu suranda ir
Lietuvos tapybos klasikai, ir dar tik vos pradėję savo kūrybinį kelią menininkai. Šių metų tapybinių miniatiūrų projekto idėja – „Diena-Naktis“. Jos ištakos slypi turbūt ne vieno iš mūsų vaikystėje žaisto žaidimo – popierinio lankstinio, kuris užsideda ant pirštų ir keičiant pozicijas, tariant magiškus žodžius galima atverti arba „Dieną“, arba ‚Naktį“. Tad esminis formalus miniatiūrų parodos reikalavimas buvo: 1) dvi drobės (viena turėjo „iliustruoti“ dieną, kita – naktį; 2) ir kad dydis neviršytų 18x24, arba 20x20 cm (iš šių formatų prašyta, siūlyta, reikalauta „neišlįsti“ – mažesni buvo galimi). Į šį žaidimą buvo pakviesta net 80 autorių, atsisakė tik keletas iš jų. O visa kita – interpretacijų reikalas. Vienam Diena-Naktis tėra tik paros laikas, kitam – dvasinė būsena, trečiam – paslaptis, intriga ir didžioji kelionė.
DALYVIAI: Artūras Aliukas, Paulius Arlauskas, Aušra Andziulytė, Jovita Aukštikalnytė, Elena Balsiukaitė Brazdžiūnienė, Jurgita Braziūnienė, Artūras Braziūnas, Rebeka Bruder, Eugenijus Antanas Cukermanas, Aistė Gabrielė Černiūtė, Aurimas Eidukaitis, Rūta Eidukaitytė, Ričardas Garbačiauskas, Martynas Gaubas, Linas Gelumbauskas, Audrius Gražys, Bronius Gražys, Danutė Gražienė, Gustas Jagminas, Gintaras Palemonas Janonis, Živilė Jasutytė, Natalija Janekina, Giedrius Jonaitis, Raimonda Jatkevičiūtė Kasparavičienė, Arvydas Kašauskas, Adelė Liepa Kaunaitė, Augis Kepežinskas, Vidmantas Kudarauskas, Agnė Kulbytė, Miglė Kosinskaitė, Jolanta Krivickaitė, Goda Lukaitė, Andrius Makarevičius, Eimutis Markūnas, Arvydas Martinaitis, Mantas Meškėla, Irena Mika, Jūratė Mitalienė, Jūratė Mykolaitytė, Meda Norbutaitė, Viktoras Paukštelis, Regina Pečiulytė, Nojus Petrauskas, Grytė Pintukaitė, Vidas Poškus, Lilija Puipienė, Leo Ray, Giedrė Riškutė, Danielius Rusys, Birutė Savickienė, Ramunė Savickaitė, Raimondas Savickas, Skaidra Savickas, Simonas Skrabulis, Ieva Skauronė, Mindaugas Skudutis, Rimvidas Stankevičius, Arvydas Šaltenis, Jurga Šarapova, Gintaras Tadauskas, Vytautas Tamoševičius, Aušra Vaitkūnienė, Nijolė Vilutienė, Aleksandras Vozbinas, Lina Zavadskė, Ugnė Žilytė, Neringa Žukauskaitė.
2017 m. gegužės 9–27 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūrybos paroda „Apie viską ir apie nieką“.
Atidarymas 2017 m. gegužės 9 d., 18 val. (Latako g. 3, Vilnius)
Grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės (1942) paroda Apie viską ir apie nieką skirta dailininkės pamėgtam miniatiūros žanrui, kuriame, nepaisant kuklaus dydžio, telpa viskas.
Ankstyvojoje kūryboje Kriaučiūnaitė išbandė įvairių technikų galimybes: litografijos minkštumą, šilkografijos spalvingumą, įvairias mišrias technikas, kol galiausiai pirmenybę atidavė ofortui. 1994 m. apsilankiusi Argentinoje, šalyje, kurioje gimė, Elvyra mokėsi popieriaus meno paslapčių pas menininką Ricardo Crivelli. Atsivėrusios naujos kūrybinės galimybės tiesiog pakerėjo dailininkę, ir autorinės gamybos popierius tapo pagrindu beveik visiems tolimesniems sumanymams, net subtilių graviūrų spausdinimui. Dailininkė išradingai panaudoja autorinio popieriaus teikiamas galimybes – peršviečiamumą, faktūros rupumą ir įvairovę, lapo formos neapibrėžtumą.
Elvyra Kriaučiūnaitė kaip menininkė subrendo Lietuvoje, čia sukurti ryškiausi jos kūriniai, įgytas dailės mylėtojų ir žinovų pripažinimas. Meilė gimtajai Argentinai praplėtė dailininkės kūrybos lauką, neatsiejamą nuo pietietiško temperamento ir muzikinio ritmo pojūčio, iš dalies nulemto jos pamėgto ilgesingo tango atgarsių. Šioje miniatiūrų parodoje atsiveria platus menininkės galimybių spektras: nuo eksperimentinio fragmento iki išbaigtų pavienių kompozicijų ar sumanymo plėtotę pratęsiančių ciklų. Jie skirti žiūrovui, kuriam artima kūrėjos pasaulio samprata. Tai pasaulis, kuriame viešpatauja ne deklaracijos, destrukcija ar chaosas, bet atrandama daug grožio, meilės ir darnos.
Regina Urbonienė
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune gegužės 11 d., ketvirtadienį, 17 val. atidaroma šešiasdešimt penktoji Algio Griškevičiaus tapybos, fotografijos bei objektų paroda „Iliuzijos“. Renginio metu vyks Algirdo Martinaičio garsinė instaliacija „Aukštu balsu“. Dalyvaus autorius, sopranas V. Kartušas ir Kauno styginių kvartetas.
Ekspozicijoje bus galima pamatyti darbus, kurtus dar 2002 metais, taip pat vos prieš kelias savaites nuo molberto nuimtas drobes. Tai iki šiol didžiausias ir išsamiausias menininko pristatymas Kaune. A. Griškevičiaus kūrybai būdingas kritinis dabarties vertinimas, visuomenės būsenų ir nuostatų aktualizacija, nevengiant ironijos ir tragikomiško pasaulio suvokimo.
Parodos pavadinime „Iliuzijos“ užkoduoti vieni kertinių autoriaus kūrybos principų – tai paveikslai, fotografijos ir objektai, kupini neišsipildžiusių svajonių, vilties ir kiekvienam savos jutimų paklaidos, sukeliančios iškreiptą (?) tikrovės suvokimą. Kurdamas A. Griškevičius meistriškai manipuliuoja realybe, nes, pavyzdžiui, tapybos darbuose nėra neegzistuojančių objektų, vyrauja visai šalia, didmiesčių ir apleistų kraštovaizdžių aplinkoje užfiksuoti motyvai, tačiau spalva ir šviesos žaismu sukuriama atmosfera – visiškai neadekvati tai tikrovei. Tai tarsi vienas ant kito uždėti du pasauliai, iš kurių vienas – konkretus ir atpažįstamas, o kitas – lyg iš paralelinės tikrovės ar sapnų bei fantazijų pasaulio. Susiliedami į vieną vaizdinį, šie du pasauliai ir sukuria tą magišką atmosferą arba, kitaip tariant, jutimų paklaidą, sukurtą meninėmis priemonėmis.
„Gal ir klystu, o tai galbūt ir dar viena iliuzija, žvelgdamas iš meno istorijos perspektyvos, pastebiu, kad romantizmas mene suklestėdavo po didžiųjų imperijų žlugimo ar tam tikrų esminių santvarkos lūžių. Buvusių pilių ir kitų didingų statinių griuvėsiai menininkams sukeldavo nepaaiškinamą ekstazę, ir jie su didžiausiu entuziazmu ir pasišventimu puldavo tapyti tuos griuvėsius, juos romantizuodami. Žlugus Sovietų Sąjungai ir praėjus visai nedaug laiko, atsirado nemažai žmonių, romantizuojančių tą „imperiją“, o tai man, kaip menininkui, suteikė puikią galimybę į tai pasižiūrėti per ironijos prizmę. Taigi, romantiškoje šviesoje nutapęs buvusios imperijos apgriuvusias fermas ar siloso bei vandens bokštus, aš bandau padėti susikurti naujajai postsocrealistinei romantizmo krypčiai Lietuvoje“, – sako A. Griškevičius.
Akivaizdu, kad ironija ir humoras lydi autorių ir jo kūrybą visose jos sferose, o tai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje pelno visuomenės simpatiją ir kritikų įvertinimą. Paroda Kaune papildyta pačiais naujausiais ir dar nerodytais A. Griškevičiaus darbais, tad kauniečiai ir miesto svečiai turės galimybę pamatyti pačią iki šiol išsamiausią autoriaus kūrybos retrospektyvą.
Paroda veiks: 2017 05 11–2017 06 18
Papildomą informaciją teikia: Algis Griškevičius tel. 8 688 42 532
Jono Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8, Vilnius)
2017 05 04 / 06 03
Atidarymas gegužės 4 d., 18 val.
43H – tai mano vieta lėktuve. Iš vienos pusės tai labai konkreti koordinatė, nurodanti mano padėtį salone. Tačiau lėktuvui pakilus į aukščiausią skrydžio trajektorijos tašką, erdvės suvokimo pojūtis kinta. Už lango tvyranti beribė erdvė neturi jokio konkretaus atspirties taško, leidžiančio sąmonei susikurti savo koordinačių sistemą. Tokiomis aplinkybėmis atstumas tampa abstrakčia sąvoka. 43H koordinatė netenka savo X, Y, Z ašių.
Parodoje jungiu keletą anksčiau rodytų ir vieną naują darbą. Visus šiuos kūrinius vienija kūno ir erdvės santykį nagrinėjantis naratyvas. Mechanikoje terminas trajektorija reiškia realaus objekto kelią erdvėje. Kai kūno poslinkiai per vienodus laiko tarpus yra vienodi – toks judėjimas vadinamas tolygiu tiesiaeigiu. Tokio judėjimo trajektorija yra tiesė. Realiomis sąlygomis kūnas yra veikiamas įvairių jėgų, todėl judėjimas tiesia trajektorija įmanomas tik teoriškai.
Danas Aleksa
Danas Aleksa – skulptorius, objektų, instaliacijų ir performansų kūrėjas, nors visi šie sandai jo kūryboje dažnai persipynę. Persipynę tiek formaliai, tiek idėjiškai. Dažnas Aleksos skulptūrinis objektas socialus arba yra „užbaigiamas“ socialinėje plotmėje, o tai implikuoja ir specifinį performatyvumą. Kita vertus, ne vienas Dano Aleksos „performansas“ yra tarsi „socialinis objektas“ - situacija, kurioje keliami menininko socialinio statuso, tapatumo, institucinio konteksto klausimai. Taigi, galima sakyti, jog menininkas dažnai tyrinėja tą „atstumą“, kuris yra ar kuris susiformuoja tarp jo, kaip sociokultūrinio kūno/subjekto ir meno (veiksmo), kaip sociokultūrinio objekto. Arba priešingai. Tai, kuo (ne)užpildomas tas atstumas ir yra (ne)jungiamoji Aleksos performatyvių meninių praktikų turinys, idėja.
JMVMC centre rengiamame projekte Danas Aleksa taip pat iš dalies maskuoja po formalizmu, nors iš tiesų, gilinasi į menininko socialines (kūno) trajektorijas, padėtis ir statusą, formuodamas miniretrospektyvą su naujų kūrinių inkliuzais.
Pokalbis su juvelyre Kotryna Vaitekūnaite-Jonušiene
Nuo gegužės 6 d. „Ramybės“ galerijoje Palangoje veiks Kotrynos Vaitekūnaitės-Jonušienės juvelyrikos darbų paroda „Kūnokūnui“. Ta proga autorę kalbina dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.
Kaip juvelyrika atsirado Tavo gyvenime? Baigei Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Juk galėjai rinktis, pavyzdžiui, tapybą kaip garsieji šeimos vyrai – senelis Povilas Ričardas Vaitiekūnas, tėtis Jonas Vaitekūnas ar dėdė Justinas Vaitiekūnas, arba tekstilę kaip močiutė Birutė Vaitiekūnienė?
Negalvojau apie tai, kad turėčiau ar neturėčiau rinktis kaip kas nors kitas. Tapybos, tekstilės mokiausi mokykloje, o juvelyrika galbūt kaip tik ir patraukė tuo, kad man buvo nauja, nepažįstama sritis.
Mintis studijuoti juvelyriką atsirado visiškai netyčia – niekada apie tai anksčiau nebuvau pagalvojusi, tiesiog pamačiau, kad VDA Telšių fakultete yra tokia bakalauro studijų programa... Mane sudomino tai, kad galėsiu kurti papuošalus, nors tuomet nelabai įsivaizdavau ir net nesidomėjau, kaip dirbama su metalu.







Algirdo Šeškaus paroda „TV“ Šiuolaikinio meno centre
Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.
Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.








Trumpa parodų Vilniuje apžvalga
Galvodamos apie trumpus dėmesio vertų parodų anonsus su redaktore sutarėme, kad publikuosime juos kas antrą savaitę – juk ne tiek ir daug tų įdomių renginių. Tačiau šį mėnesį nebūtų sunku rašyti ir kas savaitę – yra kur nueiti. Naudokimės tuo prieš ateinantį vasarišką parodinį snaudulį! Šiai savaitei parinkau parodas, esančias netoli viena nuo kitos, tad apžvalga gali pasitarnauti ir kaip ilgos kultūringos dienos maršrutas.




Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, Nepriklausomybės a. 12, Kaune gegužės 4 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks didysis 2-osios Kauno tarptautinės grafikos bienalės konkursinės parodos „Fragmento evoliucija“ atidarymas. Bienalės spaudos konferencija vyks 15.30 val.
Pirmoji Kauno tarptautinė grafikos bienalė „Kultūros linija“, vykusi 2015 m., sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Tai buvo pirma tokio masto tarptautinė grafikos paroda Kaune, užėmusi dvi didžiausias miesto parodų erdves, kuriose eksponuota daugiau kaip 30 menininkų iš Lietuvos ir kaimyninių šalių darbai, atlikti klasikinėmis grafikos technikomis. Parodos taip pat buvo surengtos Jonavoje ir Šiauliuose, bienalės metu vyko seminarai ir kūrybinės dirbtuvės.
Antroji Kauno tarptautinė grafikos bienalė „Fragmento evoliucija“ („Fragment evolution“) tęsia šią tradiciją. Pagrindinis renginio tikslas yra suburti grafikus menininkus, suaktyvinti jų kūrybines iniciatyvas bei puoselėti grafikos meno tradicijas mūsų šalyje.
Šių metų bienalės tema – „Fragmento evoliucija“ – lyg nuosekliai sudėliota kiekvieno menininko kūrybos ciklo seka, savo turiniu atspindinti mūsų pasaulį, per autoriaus pasaulėjautos prizmę vaizdais papasakota istorija apie būties kitimą. Kiekvieno menininko kūryboje natūraliai egzistuoja tam tikri ciklai, periodai, tai jau yra lyg kažkokios asmeninės istorijos siužetas arba nuosekli nuotaikų, emocijų kaita, sudaranti baigtinį pasakojimą, kai žmogaus vaizduotė sujungia atskirus paveikslus į vieną idėją, nuo mažo fragmento iki visumos. Kai kurie įvairiomis grafikos technikomis sukurti kūriniai primena komiksą, kai istorijos naratyvas kuriamas ne tik vizualiomis priemonėmis, bet ir yra papildomas tekstais. Į komiksą, kaip kūrybinę formą, čia žvelgiama nauju žvilgsniu: ne kaip į paveiksliukų, įspaustų į rėmus, seką, o kaip į vieno vaizdinio evoliuciją, originalią gyvenimo istoriją.
Parodos dalyviai: Jūra Bardauskaitė (Lietuva), Linas Blažiūnas (Lietuva), Dominika Borek (Lenkija), Inga Dargužytė (Lietuva), Jovana Djordjevic (Serbija), Justin Diggle (JAV), Stasys Eidrigevičius (Lietuva), Kęstutis Grigaliūnas (Lietuva), Mykola Honcharov (Ukraina), Žaneta Jasaitytė (Lietuva), Jelena Jovančov (Juodkalnija), Ann-Kristin Källström (Švedija), Vaiva Kovieraitė (Lietuva), Tarrvi Laamann (Estija), Hilda Lindström (Švedija), Al Paldrok (Estija), Dimitrije Pecić (Serbija), Ovidiu Petca (Ruminija), Andrew Rice (JAV), Jūratė Rekevičiūtė (Lietuva), Rolandas Rimkūnas (Lietuva), Bronius Rudys (Lietuva), Anna Sailamaa (Švedija), Abd-elsalam Salem Abd-elsalam (Egiptas), Diego Sann (Brazilija), Weronika Siupka (Lenkija), Kingkan Suntornchuen (Tailandas), Wiesław Szamocki (Lenkija), Wojciech Tylbor-Kubrakiewicz (JAV), Marco Trentin (Italija), Roberta Vasiliūnienė (Lietuva), Rasa Žmuidienė (Lietuva).
Bienalės atidarymo metu studijos GAMERS šokėjai atliks performansą.
Organizatorius – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Projekto partneriai: Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus, galerija „Meno parkas“, Šiaulių dailės galerija, VDU menų galerija „101“, Kauno menininkų namai, „Kitokia grafika“, Vilniaus grafikos meno centras, Vilniaus dailės akademija, Vytauto Didžiojo universitetas, Modernaus meno centras.
Paroda veiks: 2017 05 04–2017 06 04
Papildomą informaciją teikia: kuratorius Evaldas Mikalauskis tel.+370 636 47 846,
organizatorius Gintautas Vaičys, tel. +370 611 35 935
[email protected]
https://www.facebook.com/grafikosbienale/