Algirdo Šeškaus fotografijų paroda „TV“ organizuojama pasitinkant Lietuvos televizijos šešiasdešimtmetį – 1967 m. balandžio 30 d. transliuota pirmoji laida iš tuomet ką tik įkurtos Vilniaus televizijos studijos. Parodoje pristatoma keliasdešimt Algirdo Šeškaus fotografinių atspaudų, darytų 1975–1985 metais jam dirbant televizijos operatoriumi.
2017 m. balandžio 20 d. 17 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) vyks Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ organizuojamos parodos „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ atidarymas. Ši paroda – tai praėjusiais metais Mykolo Žilinsko dailės galerijoje Kaune surengtos parodos „Nuo realizmo iki objekto“ tęsinys, šį kartą pristatomas Vilniuje. Abi parodos ir vos prieš kelis mėnesius išleistas albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ žymi penkerių metų Lietuvos išeivijos dailės fondo sukaktį.
Spaudos konferencija rengiama V. Kasiulio dailės muziejuje balandžio 20 d. 11 val. Joje dalyvaus parodos kuratorė dr. Rasa Andriušytė-Žukienė, V. Kasiulio dailės muziejaus vadovė Ilona Mažeikienė ir Lietuvos išeivijos dailės fondo direktorė Ugnė Bužinskaitė.
Parodoje pristatomi net 25 Lietuvos išeivijos menininkai ir jų darbai nuo XX a. pradžios iki šių dienų. Parodos kuratorė dr. Rasa Andriušytė-Žukienė parodą padalijo į tris temines menininkų grupes. Tai vadinamieji „Atminties saugotojai“, tarp kurių – Vytauto Kasiulio, Algimanto Kezio, Česlovo Janušo, Kazio Daugėlos ir Antano Rūkštelės darbai, „Modernizmo pakeleiviai“, apimantys Adomo Galdiko, Prano Gailiaus, Viktoro Petravičiaus, Elenos Urbaitytės-Urbaitis, Adolfo Valeškos, Viktoro Vizgirdos, Kęstučio Zapkaus, Vladislovo Žiliaus ir Kazimiero Žoromskio kūrinius, ir galiausiai – „Svečiašaliai“, tarp kurių – Aido Bareikio, Ray Bartkaus, Stasio Eidrigevičiaus, Vytenio Jankūno, Rūtos Jusionytės, Žilvino Kempino, Ievos Martinaitytės-Mediodios ir kitų menininkų darbai.
Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)Dramos. (Melo)Ncholija. Meliuzina“ VDA galerijoje „Artifex“
Laisvydė Šalčiūtė yra labai bloga menininkė, pasakytų estetiškasis ponas Kanonas. Ji kvailai erotiška, koketiškai infantili, isteriškai moteriška, o gal labiau moteriškai isteriška. Ji nejaučia ribos, kur prasideda pornografija, o ir kam to organų demonstravimo reikia? Jos darbai kelia erzulį, dirgina jusles. Kokia viso to prasmė? Beprotybė, ir tiek. Moterys turėtų siuvinėti savo salonuose, ačiū Dievui, yra viena salė, kur autorė, panašu, tuo ir užsiima. Tiesa, menininkė gerai valdo formą, palaiko vientisą serijų estetiką. Bet esmė – gėdingas, erzinantis chaosas.
Apžiūrint galerijos „Artifex“ sales į smegenis braunasi panašūs į Virginijos Woolf laikų mokslo vyrų burnojimai, kuriuos ji aprašo knygoje apie moteris ir literatūrą „Savas kambarys“ (1929). Laisvydės sulaužyta (jau tikrai neaiški kaip du kart du) meninė kalba, užuominos į neaišku ką, dviejų ar net daugiau paralelinių pasaulių pojūtis viename akvarelės lape signalizuoja, kad reikalą turime su neįprastu atveju. Neįprastu ta prasme, kad nesilaikoma solidaus meno taisyklių, čia kaip tik kiekviename žingsnyje blaškoma pridedant dar daugiau nuorodų.







Pokalbis su menininku Domu Ignatavičiumi personalinės parodos „Tarp“ proga
2000 m. Vokietijoje Konstantino Bogdano jaun. surengtai grupinei parodai „Fragile“ nufotografavau savo virtuvės baldus ir prietaisus. Įdėjau realistiškai detalias jų nuotraukas į tikro dydžio stiklo kubus. Eksponavome ekologiškoje konferencijų erdvėje – tokioje „teletabių“ aplinkoje, kur namukai apaugę gėlėmis, pasodintomis ant stogų, o kai kurie sukasi pagal saulę. Ta „chruščiovinė“ virtuvė ten atrodė itin keista, netikėta. Pirma vieša darbų ekspozicija vyko vasarą, ir ilgainiui tuose uždaruose kubuose susidarė šiltnamis. Aplink juos veją šienaudavo, o kubuose prižėlė žolės. Jų viduje buvo dar mažesnių kubų, ten ji išaugo dar aukštesnė... Taip aplinka pati „sudalyvavo“ parodoje.








Trumpa parodų Vilniuje apžvalga
Atėjus pavasariui mieste sužydėjo ir nemažai nedidelių, bet įdomių parodų. Šią savaitę dalinuosi keliomis jų, jau turėdama galvoje, kuo norėsiu pasidžiaugti rašydama būsimą apžvalgą. Eikit gaudyti saulės ir gerų parodų, dabar tam itin tinkamas laikas.






Balandžio 13 dieną, ketvirtadienį, 18 val. laikinoje VDA Nidos meno kolonijos kuruojamoje projektų erdvėje (Taikos g., Nida) pristatoma Kolonijos rezidento austrų menininko Wolfgango Benderio instaliacija „Viskas“.
Buvusiame spaudos kioske eksponuojamą instaliaciją padiktavo menininko apmąstymai apie intervencijas viešojoje erdvėje ir skirtingų meno istorijos sluoksnių susidūrimas. Prieš kelis metus Vienos Modernaus meno muziejuje (MUMOK) Wolfgangas užfiksavo jauną moterį. Už jos nugaros esantis kūrinys su gėlių puokšte tapo ir šios instaliacijos ašimi. Tikrų gėlių puokštė, paguldyta ant stalo, tampa tam tikros ceremonijos dalimi. Puokštė turi sąsajų su meno kūriniu, esančiu Vienoje, bet žiūrovas mato tik Nidoje eksponuojamas gėles.
Wolfgango Benderio kūrinius geriausiai apibūdina palyginimas su daugiasluoksniu storu audiniu. Jo kūryba atspindi menininko pasaulėžiūrą ir yra turtinga nuorodų į šiuolaikinį meną. Instaliacija „Viskas“ pristatoma balandžio 13 dieną, Didįjį ketvirtadienį, kuomet katalikiškas pasaulis mini Paskutinės vakarienės dieną, laiką iki Kristaus nukryžiavimo. Praeidami pro instaliaciją praeiviai greičiausiai prisimins ir šią ypatingą progą. Gėlės taip pat tampa visų šių užkoduotų instaliacijos aplinkybių dalimi, kurias galima įspėti matant jau minėtą fotografiją ir lango stiklą su išgraviruotu tekstu ir ypatinga data. Nors kiekviena instaliacijos dalis turi savo prasmę, kartu jos susijungia į vientisą pasakojimą. Kitas instaliacijos dalis (fotografiją ir stiklo kūrinį) galite pamatyti menininko internetinėje svetainėje (www.wolfgang-bender.com).
Wolfgangas Benderis gyvena ir kuria Vienoje (Austrija). Didelį meninių praktikų stažą menininkas sukaupė dirbdamas su fotografiniais atvaizdais, tyrinėdamas linijas, pėdsakus ir dalyvavimo strategijas bei taip kviesdamas auditoriją tapti svarbia jo kūrybos dalimi. Menininkas dalyvauja tarptautinėse parodose eksponuojamose Austrijos kultūros forume (ACF) Romoje (Italija) (2017 m. vasaris-kovas), galerijoje „allerArt“ Bliudence (Austrija) balandžio 27 dieną atidaroma didelė menininko instaliacija „1.1.R.E.G.A.L.“ taip pat menininkas dalyvaus didžiausio Austrijos transliuotojo ORF rengiamoje parodoje, jo kūrybą bus galima išvysti ir šį lapkritį Brėgenco (Austrija) menininkų namuose.
Instaliacija „Viskas“ buvusiame spaudos kioske eksponuojama iki gegužės 7 d. Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos. Projekto globėjas ‒ Andrius Tamaliūnas.
Remigijaus Treigio tapybos paroda „Aistei pakvietus“ namų galerijoje „Trivium“
Turbūt ne man vienam jau daug anksčiau, žvelgiant į Remigijaus Treigio fotografiją (vos neparašiau – tapybą, bet tai yra simpotmatiška), kildavo klausimas: ar Treigys kartais dar ir netapo?
Tokio įtarinėjimo priežastis labai paprasta ir turbūt dėl jos nereikėtų net ir aiškintis. Šis fotomenininkas garsėja, yra žinomas bei suvokiamas kaip tapybiškosios fotografijos atstovas ir apologetas. Galerija „Trivium“ atsakė į šį klausimą in corpore. Tiems, kuriems kilo bent šiokių tokių abejonių, buvo suteikta Šv. Tomui Netikėliui (tam, kuriam Išganytojas leido įkišti pirštą į žaizdą ir įsitikinti, jog buvo tikrai nukryžiuotas) tapati galimybė paliesti, pačiupinėti, paglostyti Remigijaus Treigio tapybą. Manyčiau, kad būtent taktilinis aspektas ir charakterizuoja treigišką tapybinį mąstymą. Beje, tuo jis artimas tokių vizualių menų korifėjų kaip Kazė Zimblytė ar Mindaugas Skudutis požiūriui. Šiuose paveiksluose prisilietimai yra svarbūs ir pačiam tapančiajam, ir žiūrovui. Jie (prisilietimai) skatinami ir motyvuojami. Panašiai kaip Klaipėdos Jūrų muziejaus ikirekonstrukcinėje ekspozicijoje egzistavo toks vaikus ir suaugusius edukuojantis instaliatyvus objektas – „bačka“, į kurią įlindus ir nematant būdavo galima pačiupinėti tariamą ryklio papilvę, paglostyti aštuonkojo koją...




Balandžio 14 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaromos dvi vizualaus meno parodos: „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“ ir „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ (veiks iki birželio 4 d.).
SPAUDOS KONFERENCIJA rengiama NDG auditorijoje balandžio 14 d. 11 val. Joje dalyvaus parodų kuratorės Ieva Burbaitė, Benedetta Carpi de Resmini (Italija) ir Laima Kreivytė. Konferenciją moderuos Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.
Paroda „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918–1940 m.“ skirta pirmosios kolektyvinės Lietuvos dailininkių kūrybos ekspozicijos 80-mečiui paminėti. Tai pirmas išsamus tarpukario Lietuvos moterų dailės paveldo pristatymas ir kartu bandymas su XX a. 3–4 deš. meniniu gyvenimu susieti anksčiau marginalizuotas personalijas, kurių meniniu požiūriu kukli ar intymi, dažniausiai realistinė kūryba, vis dėlto yra neatsiejama Lietuvos dailės istorijos dalis. Ekspozicijoje sutelkta medžiaga leidžia aprėpti XX a. pirmosios pusės Lietuvos moterų dailės įvairovę. Parodoje pristatomi moterų tapybos, skulptūros, grafikos eksponatai iš XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės aukso fondo. Parodos kuratorė Ieva Burbaitė.
Antroji paroda „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ pristato Italijos ir Lietuvos menininkių kūrinius, tyrinėjančius kalbos ir kūno sąveikas. Parodoje aktualizuojamos meninės taktikos, transformuojančios kūno kalbą, rašymo ir skaitymo praktikas, įkūnytus arba išskaidytus žodžius ir raides. Ekspozcijoje atskleidžiama, kaip XX a. pabaigos–XXI a. pradžios Italijos ir Lietuvos mene moters kūnas ir kalbinės (de)konstrukcijos tapo konceptualios kritikos priemonėmis, raginančiomis persvarstyti moterų santykį su savimi ir visuomene. Paroda rengiama, bendradarbiaujant su Nacionaliniu grafikos institutu (Istituto Nazionale per la Grafica) Romoje, ekspozicijos kuratorės – Benedetta Carpi de Resmini (Italija) ir Laima Kreivytė.
Parodų organizatorius – Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija. Partneriai: Italų kultūros institutas, Italijos ambasada Vilniuje, Lietuvos kultūros institutas. Rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, viešbutis „Narutis“, įmonė „Exterus“. Informaciniai rėmėjai: dienraštis „Lietuvos rytas“, interneto naujienų portalas lrytas.lt ir „7 meno dienos“
Parodos veiks iki birželio 4 d.
Elvyros Kairiūkštytės (1950–2006) piešinių paroda Bažnytinio paveldo muziejuje
„Vis galvoju apie savo padarytus ir būsimus darbus, meldžiu Dievulio, kad padėtų padaryti labai gražių darbų, būtinai turiu surengti labai gražių parodų! Būtinai! Dievulis tikrai padės. Kiekvieną dieną daugybę kartų aš Jo prašau padėti ir galvoju apie savo darbus, visa kita man nebesvarbu“, – taip savo dienoraštyje 1996 m. kovo 14-ąją rašė Elvyra Kairiūkštytė.
Dievulis Elvyrą išgirdo, ji sukūrė daugybę gražių darbų, o daug gražių parodų surengti padėjo ištikimos menininkės draugės – Kairiūkštytės kūrinių saugotoja Regina Noreikaitė-Norvaišienė, artima draugė skulptorė Ksenija Jaroševaitė ir jų šeimos. Deja, parodos įvyko jau po Kairiūkštytės mirties. Viena jų – šiuo metu Bažnytinio paveldo muziejuje vykstanti dailininkės piešinių paroda, kurioje rodomi 27 didelio formato darbai, atlikti tušu. Nors parodoje yra tik nedidelė Kairiūkštytės kūrybinio paveldo dalis, ji puikiai atspindi dailininkės meninius tikslus ir pasakoja sudėtingą pačios Elvyros likimą.
Elvyra Kairiūkštytė buvo našlaitė, augo vaikų namuose. Ji neturėjo artimųjų, todėl pati tikslingai ir užtikrintai planavo savo ateitį. Anksti išryškėję meniniai gabumai lėmė ryžtingą Kairiūkštytės apsisprendimą tapti menininke. Nuo 1970 m. ji trumpai mokėsi Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune, vėliau studijas tęsė LSSR dailės institute Vilniuje (1971–1977), kur mokėsi grafikos.






2017.04.14–05.28
Parodos atidarymas: balandžio 14 d., penktadienį, 18 val.
Parodos atidarymo metu vyks olandų menininkės JL Dianthus performansas.
Žurnalo „The New Yorker“ straipsnyje apie serialo „X failai“ (XX a. 10 dešimtmečio hito) naujausio sezono premjerą*, Joshua Rothmanas vėl išpopuliarėjusį retrofuturizmą sieja su nūdienos klaidžiomis politinėmis ideologijomis ir mus užvaldžiusia globalių katastrofų nuojauta. Rothmano požiūriu (kuriam įtaką padarė jo paties susižavėjimas „X failais“), mes ilgimės ne tik subtilaus Malderio ir Skali (pagrindinių serialo veikėjų, FTB agentų) flirto, bet ir jų senamadiškų baimių – kerodamos pasaulyje be ekonominių katastrofų ir (arba) socialinių sunkumų, jos mums suteikia stabilumo ir belaikės būties jausmą. Anot Rothmano, dauguma šiandieninės mokslinės fantastikos pasakoja apie socialines ar ekonomines problemas, kurios gąsdina daug labiau nei ateivių invazijos ar siurrealios biologinių virsmų vizijos, tokios populiarios praeityje. Jeigu būtent tai suteikia žavesio retrofuturizmui, nesunku paaiškinti, kodėl pastaruoju metu ekranus užplūdo 9 dešimtmečio mokslinės fantastikos filmų – „Žvaigždžių karų“, „Pašėlusio Makso“ ir daugybės kitų – perdirbiniai (susižavėjimą praeities ateitimis liudija ir naujasis TV serialas „Keisti dalykai “). Tačiau patys ateiviai, pasak Rothmano, jau gerokai mažiau patrauklūs: jie nebeatrodo įtikinanti gąsdinančios ateities, kurią šiandien nujaučiame, alternatyva, todėl herojų nuotykiai pasaulyje po nepritekliaus vilioja daug labiau. Pavadinęs „X failus“ grynai retrofuturistiniu kūriniu, akivaizdžiai paveiktu 5–6 dešimtmečio mokslinės fantastikos, Rothmanas retoriškai klausia: ką reiškia mūsų meilė ir nostalgija praeities vizijoms bei sapnams? O gal galima kalbėti apie nostalgiją pačiam retrofuturizmui?
ŠMC paroda „Ateitys“ – tai Rothmano straipsnio ir jo kinematografinės nostalgijos komentaras, paremtas keliais visiškai spekuliatyviais klausimais, antai: ar ateities baimės (ir geismai) sensta? Jeigu taip, kaip tai vyksta? Kokie dabartį formuojantys procesai keičia šias baimes bei geismus ir kam priklauso ši dabartis? Kodėl vienos praeities baimės ir meilės mus vilioja, o kitos lieka nustumtos į šoną? Kaip pasenę troškimai įgauna naujas, nepažįstamas formas ir virsta ateities pažadais? Kaip pasaulis skaidomas į praeities ir ateities kategorijas?
Toks didelio biudžeto reikalaujančių perdirbinių, skleidžiančių vakarykštės ateities nostalgiją, antplūdis gali sukelti įspūdį, kad ateitis nekinta. Be to, visi jie paremti įsitikinimu, esą mes, žiūrovai, vienodai suprantame dabartį. Žodelis „retro“ sufleruoja, kad kurios ateities nuojautos jau paseno. Šiuo požiūriu, retrofuturizmo sužydėjimas arba noras jį išpopuliarinti gali būti laikomas kolonizuojančiu fenomenu (kaip tik dėl to, mano nuomone, išseko naujausias „X failų“ sezonas). Be to, jis skatina ateities nuojautą ir jos pabaigą vertinti kaip globalų, tiesinį reiškinį. Tačiau ką daryti, jei kieno nors „prisijungimas” prie globalios rinkos vėluoja? Galbūt egzistuoja ir kritinis retrofuturizmas? Toks, kuris pažadintų dabarties pojūtį?
Ateičių pasirinkimai primena Deleuze’o kristalą – vaizdinio-laiko tipą, trumpiausią trukmės vienetą, vizualiai perteikiamą kine ir atskleidžiantį tęstinį tikrovės ir virtualybės dialogą: tai dabartys, kurios praeina, ir praeitys, kurios išsaugomos ir daro poveikį dabarčiai. Kai visa tai, kas tikra, supa virtualybė, ir viena, ir kita nepaliaujamai sukasi bendrame sraute formuodami, bet niekada nenustelbdami kits kito. Kristale mes matome laiką, todėl jis gali būti atskleistas tik kaip alegorija, pvz., veidrodžio ir (arba) kitų kartotės mechanizmų, parodančių, kaip mes apgyvename laiką.
„Ateičių“ atidarymo vakarą Šiuolaikinio meno centro kino salėje prisiminsime „X failus“ ir jų premjerą Lietuvoje, sutapusią su ekonominiais pokyčiais ir susižavėjimu tuo metu dar nepažįstama ateitimi. Tai kvietimas prisiminti meilę retrofuturizmui tokioje pasaulio dalyje, kurioje pati „ateitis“ kažkada buvo atidėta. Bet ar yra kur skubėti? Rothmano idėjos bus prisimenamos, kol parodos kūriniai kvestionuos kategorijas ir ragins permąstyti tęstinumo ir retro-ateities trauką. Persipynusi su dabartimi, retro-ateitis pažeria netikėtų atradimų.
* Dešimtasis „X failų“ sezonas pasirodė 2016 m. – kone 15 metų po paskutinės devintojo sezono serijos, kurią TV ekranuose matėme 2002 m.
Parodoje dalyvaujantys menininkai:
Cory Arcangel
Justina Barzdaitė
Pierre Bismuth
JL Dianthus
Carlos Noronha Feio
Evaldas Jansas
Tim Gardner
Ulijona Odišarija
Nicolas Provost
Shimabuku
Phillip Zach
Kazimiera Zimblytė
Kuratorė: Gerda Paliušytė
Koordinatorė: Monika Kalinauskaitė
Architektas: Liudvikas Buklys
Remėjai:
Nyderlandų ambasada Lietuvoje
Flamandų vyriausybės Menų ir paveldo agentūra
„Gustis“