7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

VVJMG INF.

Antano Šerono paroda „Iš tylos atėję“

VVJMG rubrika „Pristatome jaunus profesionalaus meno kūrėjus“
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija naująjį parodų sezoną pradeda pristatydama jaunus profesionalaus meno kūrėjus. Idėja pradėti tokią rubriką kilo iš būtinybės atsigręžti į jaunuosius menininkus, kuriems ateiti į meno pasaulį neretai būna beprotiškas uždavinys. Ne vien dėl konkurencijos ir kad galerijos įprastai nėra linkę įsileisti jaunų nepatyrusių menininkų, bet ir dėl to, kad eksponuotis galerijoje jaunam žmogui dažnai būna tiesiog neįkandama finansiškai.
Jau 13 metų esame tam, kad būtume vaikų ir jaunimo kūrybos ir kultūros ambasadoriais. Norime būti atviri ir suteikti tokią galimybę kiekvienam, todėl kviečiame visus turinčius beprotiškiausių idėjų ir didžiulį norą būti pastebėtais aplikuoti į šią VVJMG rubriką ir rengti savo personalines (arba grupines) parodas mūsų galerijoje.

Iš tylos atėjęs...
Pirmasis rubrikoje su savo paroda „Iš tylos atėję“ svečiuojasi LDS narys, trisdešimtmetis tapytojas iš Šiaulių Antanas Šeronas.


Dideli paveikslų formatai, puikiai jaučiami tonai ir pustoniai, platūs ir „riebūs“ potėpiai byloja apie tvirtą menininko nusistatymą, atskleidžia tam tikrus kūrėjo pasąmonės klodus. Jo kūriniai interpretuojami per labai aiškią  kontekstualumo prizmę. A.Šeronas nesislepia už savo kūrinio.  Pastarųjų metų Antano tapyboje atsirado siužetas, pasakojimas, nuo abstrakcijos pereinama prie atpažįstamų daiktų ir vaizdų.


„Reikia keistis. Ta pačia valtimi atsibosta plaukioti, norisi tobulesnės, naujesnės, tiesiog kitokios“, – savo posūkį nuo abstrakcijų aiškino A. Šeronas.


Jam svarbus laiko santykis su pasirinktu objektu. Simboliuose užkoduotas žmogaus emocinis ir dvasinis tobulėjimas, išminties ir žinių troškimas. Būtent tai žmogaus gyvenimo kelyje ir yra svarbiausia.


A. Šeronas mėgsta pabrėžti, kad yra kilęs iš kaimo. „Jis ir savo kūryboje toli tapymo objektų neieško, lyg „žvalgas stebi artimiausią aplinką ir sako, aš jums parodysiu, kad čia pat – šuns būdoje, krosnyje ar praustuve yra tas kosmosas, kurio daugelis ieško“, - apie A. Šerono kūrybą sakė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis. - Jaunieji menininkai pastaraisiais metais domėjosi grafika, medijomis, o su tapyba kažkas buvo atsitikę. Antanas kaip bomba sprogo su savo aliejine tapyba. Jis žavi atsidavimu klasikinei-modernistinei tapybai, aliejinio dažo kvapui, pasaulio kūrimui su teptuku rankoje“.


Antano Šerono parodoje „Iš tylos atėję“  eksponuojami paveikslai, sukurti per pastaruosius tris metus. Kolegų ir menotyrininkų vertinamas už produktyvumą, darbštumą, nuoširdumą, jaunas menininkas gaivina klasikinės tapybos bruožus.


Pasak menotyrininko V. Kinčinaičio, jis puikiai derina abstrakčios ir figūrinės tapybos galimybes didelio formato drobėse. Jo kūriniuose įprasti, kasdieniai daiktai meistriškai transformuojami į nerealaus pasaulio nuojautas. Autorius nuolat eksperimentuoja, išbando įvairias išraiškos priemones, daug fotografuoja, yra aktyvus parodų ir renginių dalyvis. Menotyrininkas neabejoja, kad A.Šerono sukaupta kūrybinė patirtis ir asmeninis entuziazmas ateityje turėtų išsiplėtoti į dar įdomesnius ir brandesnius meninės veiklos projektus.


Nepaisant savo jauno amžiaus A. Šeronas  surengė jau aštuonias personalines parodas, dalyvavo per 30 grupinių parodų. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 2015 metų. Vilniuje savo kūrybą jis pristato pirmą kartą.

Parodos kuratorė Lilija Valatkienė

Antanas Šeronas apie save
Kadangi esu kilęs iš kaimo, natūralu, kad tiesiog negalėjau nestebėti gamtos ir, rodos, ramia vaga tekančio gyvenimo kartu su daiktais, gyvūnais, žmonėmis. Savitas kaimo gyvenimo būdas, paprasta kasdienybė savaime įsirašė manyje kaip tapatumas. Šiandieninio greito gyvenimo tėkmėje, tikriausiai kaip ir dalis žmonių, juntu daug nenatūralumo, negatyvumo, skubėjimo dėl skubėjimo. Tai labai vargina. Kaip į sielos atgaivą atsigręžiu į melancholiškus praeities objektus, ieškau juose paprastumo, gerumo, tikrumo – širdies. Viskas, kas neblizga ir nešaukia, kas atėję iš pilkos kasdienybės, atveria man žodžiais neįvardijamą būties esmę.


 Taigi kaimo tema kūryboje man tebėra nepakitusi vertybė ir tarsi priebėga, kur galiu atsigauti, pailsėti, sugrįžti į save patį. Kartais koks senas, nebenaudojamas daiktas iš praeities atrodo toks mielas, taip paglosto sielą, pažadina vaikystės prisiminimus… Taip pat inspiruoja kūrybinius ieškojimus, nustebina spalvų, pustonių, faktūrų gausa. Mano vaizduojamų objektų lėta estetika, savitas grožis ir prasmė – tai šiandienos pasaulio kontrastas. Savo darbuose perteikiu įvairių daiktų, pastatų ir gyvūnų pavidalus; pasirinkti motyvai abstrahuojami ir sukuriama individuali emocinė interpretacija. Subjektyvi tikrovė perteikiama jai suteikiant žmogiškas emocijas.
Šeronas apie paveikslą „Laiptai vakare“, kuris puikuojasi parodos afišoje


Paradoksalu, tačiau lipdami mes laiptus mindome, nejučiomis braižome gyvenimišką kreivę. Ji gali kilti aukštyn arba kristi žemyn. Tai tarsi emocinės sūpuoklės, kurių šeimininkai esame mes patys. Sūpuoklių tvirtumas priklauso nuo mūsų. Mes patys esame ir medis, ir metalas, ir betonas. Tai medžiagos, kurių tvirtumą geriausiai galime įvertinti vakare – savo gyvenimo saulėlydyje.
„Jo paveiksluose – surašyta liaudies išmintis. Tik ją reikia mokėti perskaityti“, - sakė parodos kuratorė Lilija Valatkienė.

Agnė Narušytė

Susitikimai tęsiasi

40-asis tarptautinis fotografų seminaras Nidoje

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Donato Stankevičiaus instaliatyvi kompozicija, skirta visiems, kada nors atvykusiems į Nidos fotografų susitikimus. 2017 m.
Aistė Paulina Virbickaitė

Meno espreso

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Praeitas savaitgalis ne vienam meno parodų lankytojui tapo galvosūkiu, kaip suspėti aplankyti šitiek naujai atsidariusių ir taip trumpai teveiksiančių parodų. Juo labiau kad nepaisant kvietimo savaitgalį aplankyti miesto galerijas, anaiptol ne visos jos prailgino savo darbo valandas ir šeštadienį popiet į porą jų patekti jau nepavyko. Gera žinia – mieste yra tikrai įdomių parodų, štai kelios iš jų.

Rimanto Milkinto ekspozicijos fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Rimanto Milkinto ekspozicijos fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Parodos „Slavs and Tartars“ fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Parodos „Slavs and Tartars“ fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Parodos „Slavs and Tartars“ fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Parodos „Slavs and Tartars“ fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
LDM inf

Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko meninio stiklo paroda „Monologai“

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus rugsėjo 13 d., trečiadienį, 17 val. atidaro Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko meninio stiklo parodą „Monologai“ (paroda veiks iki lapkričio 13 d.).


Stiklo menas – labai specifinė sritis, turinti daug savitų technologinių ypatybių, jau nekalbant apie tai, kad stiklas – ypač kaprizinga medžiaga. Menininkams Indrei Stulgaitei-Kriukienei ir Remigijui Kriukui viena patraukliausių yra sunkiai valdoma karšto stiklo formavimo technologija (pūtimas, liejimas, laisvas formavimas). Ne mažiau svarbi ir šalto stiklo apdirbimo sritis, ypač kai kalbama apie optinį – itin skaidrų – stiklą. Įvairiaprasmė, įvairialypė, savyje talpinanti paslaptingą, papildomą dimensiją materija; užburianti, įtraukianti, pasakanti daugiau, nei įmanoma pasakyti žodžiais. Stiklas! Materija, sujungusi ir vienijanti du kūrėjus, skirtingus, turinčius savitą braižą, stilių, skirtingą kūrybinę patirtį, bet kartu ir panašius – beprotiškai mylinčius stiklą!


Menininkai rengia autorines parodas, dalyvauja ir bendrose stiklo meno parodose, projektuose, meninio stiklo simpoziumuose. Įgyvendindami savo kūrybinius sumanymus, autoriai nuolat eksperimentuoja, gilinasi į technologinius ypatumus ir stengiasi optimaliai išnaudoti šios išskirtinės medžiagos galimybes – optiškumą, skaidrumą, iliuziją – derindami skaidrius ir šiurkščius paviršius.
Remigijus Kriukas su stiklu „bendrauja“ daugiau nei tris dešimtmečius, Indrė Stulgaitė-Kriukienė – kiek trumpiau – daugiau nei dešimtmetį. „Stiklą labai mylėti reikia, kad jį galėtum suvaldyti. Tupinėji, tupinėji aplink stiklą, kol pradedi jį suprasti vis geriau. Ir vieną dieną pajunti, kad gali su stiklu susikalbėti. Stiklas skamba kaip šilta džiazo muzika. Improvizuodamas su stiklu gali išgauti nenusakomas formas. Juk ši medžiaga – neapčiuopiama ir kartu labai trapi. Sukurti dideli darbai neatrodo sunkūs. Juose atsiskleidžia trapumas, nes matyti stiklo vidus“, – sako R. Kriukas.
Remigijus linksta į stambesnius gabaritus, naudoja sau būdingas, autorines technikas, tam tikru liejimo būdu išgautas detales komponuoja su skaidriais, optiniais stiklo luitais ir kuria gana savitą ir įdomų stiklo stilių; autorius optinį stiklą derina su lietu, pjaustytu, šlifuotu ir poliruotu stiklu. Kitos pamėgtos technologijos – stiklo liejimas, karšto stiklo formavimas, pūtimas, deriniai su akmeniu, metalu.


Indrės darbai mažesni. Dėmesys kreipiamas ne tik į estetinę kūrinio pusę, dažname kūrinyje slypi egzistencinės idėjos. Autorei svarbi emocinė kūrinio išraiška. Labiausiai mėgstama technologija – karšto stiklo liejimas, taip pat stiklo šlifavimas, poliravimas, deriniai su kitomis medžiagomis – medžiu, akmeniu. Pastaruosius keletą metų autorė krypsta į naujų stiklo meno išraiškos formų paieškas, vaizdo, garso instaliacijas: „Esu Vilniaus dailės akademijos doktorantė ir mano tyrinėjama tema būtent apie tai, kaip iš funkcionalaus stiklas kartais virsta ir moderniu, postmoderniu, ir net konceptualiu meno kūriniu. Galima drąsiai teigti, kad stiklo menui pagaliau reikėtų nuplėšti taikomojo meno etiketę. Labai simboliška, kad ši mūsų paroda, lyg savotiška provokacija, vyksta būtent Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Palikime žiūrovui spręsti...“

Meninio stiklo paroda „Monologai“ vienija du kūrėjus, kalbančius skirtingomis meninėmis kalbomis. Kartais jų monologai susitinka, panašėja į dialogą arba prasilenkia, ar išvis net nepriartėja. Menininkų „pokalbiuose“ – įvairios temos, emocijos, išgyvenimai ir patirtis.
Ekspozicijoje, specialiai suskirstytoje į atskiras erdves, autorių eksponuojama kelerių paskutinių metų kūryba. Visas erdves vienija vienas bendras vardiklis – stiklas. Matome labai įvairius – tiek stilistika, tiek vizualia išraiška – meno kūrinius: skulptūras, instaliacijas, vaizdo įrašus. Vieni jų žiūrovų jau matyti įvairiose erdvėse, kiti – gimę tik prieš pat parodą. Parodoje eksponuojama ir šiais metais tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius‘17“ rodyta instaliacija „4 dienos Marse“, kurią žiūrovai išrinko geriausia, o menininkų duetas be konkurencijos tapo „Žiūrovų rinktiniais menininkais“.

Informaciją apie parodą teikia Remigijus Kriukas mob. +370 686 66 844.
Informacija internete – www.ldm.lt

    
LDM Ryšių su visuomene skyrius
85 262 18 83, 867 494 104

 

NMKČDM inf.

Jūratės Bučmytės ir Alberto Krajinsko „Pokalbis su Čiurlioniu“

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune rugsėjo 21 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks Jūratės Bučmytės ir Alberto Krajinsko akvarelių parodos „Pokalbis su Čiurlioniu“ atidarymas bei parodos katalogo pristatymas. Plačiajai auditorijai bus pristatyti ir rečiau eksponuoti M. K. Čiurlionio piešiniai, eskizai. Paroda skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.


„Pokalbio su Čiurlioniu“ parodos gimimą inspiravo ilgus metus trunkantis menininkų susidomėjimas M. K. Čiurlionio asmenybe ir kūryba, prasidėjęs dar vaikystėje, vartant jo paveikslų albumus. Vėliau dailininkai daug kartų lankėsi M. K. Čiurlionio darbų ekspozicijoje, gilinosi į M. K. Čiurlionio žodžio kūrybą, analizavo tiek jo darbus, tiek savo asmenines patirtis, kurioms įvairiais gyvenimo etapais turėjo įtakos šis menininkas. Parodoje tarp dailininkų ir M. K. Čiurlionio kūrinių tartum vyksta pokalbis bendra temų, emocijų, simbolių kalba.  

Naudodamas Viktorijos laikų akvarelės techniką, šis menininkų duetas įamžina Vilniaus, Trakų, Pamario panoramas, o šį kartą improvizuoja Čiurlionio kūrinių temomis.

Jūratė Bučmytė gimė 1958 m. Vilniuje. 1976–1981 m. studijavo Valstybiniame Dailės institute architektūrą. 1981–1985 m. dirbo architekte-restauratore. Nuo 1986 m. – Lietuvos Dailininkų sąjungos narė, laisva dailininkė. Parodose dalyvauja nuo 1983 m. Kuria baldų dizainą, modernius papuošalus, tekstilę, šilko tapybą, grafinį dizainą. Nuo 1986 m. grįžta prie akvarelės ir piešinių. Dominuojantys kūryboje motyvai – Kuršių Nerijos senoji medinė architektūra, krašto peizažas su senaisiais žvejybos laivais, jūros ir marių pakrančių vaizdai, taip pat Vilniaus senamiestis.

Albertas Krajinskas gimė 1956 m. Varniuose. 1974–1979 m. studijavo Valstybiniame Dailės institute dizainą. Nuo 1981 m. dirbo žemės ūkio mašinų dizaineriu. Su kūrybiniais darbais parodose dalyvauja nuo 1981 m. Kuria mažosios plastikos objektus, modernius baldus, grafinį dizainą, tekstilės objektus. Atstatinėja senųjų Kuršių marių žvejybinių valčių modelius, rekonstruoja senąsias vėtrunges, krikštus. Mėgstama darbų tema – pamario žvejų gyvenimo motyvai, laivai.

Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas tiek kaip atskiri autoriai, tiek kaip menininkų duetas yra dalyvavę įvairiuose kūrybiniuose simpoziumuose, pleneruose ir parodose, jų darbų yra įsigiję muziejai ir privatūs kolekcininkai iš Australijos, Šveicarijos, Austrijos, Japonijos, JAV, Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Suomijos.


Parodos globėjas LR Seimo narys dr. Mindaugas Puidokas.
Parodos rėmėjai ENERSTENOS įmonių grupė.

Paroda veiks: 2017 09 21–2018 01 07

Papildomą informaciją teikia: Čiurlionio skyrius (tel. 8 37 323603)

 

 

Vidas Poškus

Apie juodą ir save

Aistės Kisarauskaitės paroda „Dark Room“ VDA erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Būtų sunku apsimesti nepažįstančiam Aistės Kisarauskaitės ir kalbėti vien tik apie jos kūrybą ar kūrinius. Kita vertus, prisilietimas prie bet ko, ką rengia ši menininkė ir (meno galerijos namuose „Trivium“) galerininkė visuomet susijęs su mūsiškės dailės istorijos atkarpa bei šiuo metu, čia ir dabar vykstančiais dailės procesais. Vienų ryškiausių XX a. antrosios pusės modernistų – Saulės ir Vinco Kisarauskų – atžala bent jau pastaraisiais metais iniciuoja tokius meno sumanymus, kurie ryškiais ar mažiau pastebimais siūlais yra įausti ar įsiūti į tam tikrus kultūrinius kontekstus. Manau, šeimyninės tradicijos ir asmeninės patirtys čia veikia kaip esminis spiritus movens. Tad be asmeniškumų neįmanoma apsieiti. Tuo labiau kad, kaip žinau iš to, kas vyko tokiais tolimais dabar jau atrodančiais „devyniasdešimtaisiais“ – konkrečiai jų pradžioje, Aistė priklauso anuometinei jaunajai menininkų kartai, kuri ne tik suabejojo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių ir veiksmų aiškinantis su gerokai sustabarėjusiais instituciniais santykiais kultūroje ar mene.

Parodos „Dark Room“ fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Parodos „Dark Room“ fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Parodos „Dark Room“ fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Parodos „Dark Room“ fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark Room“. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark Room“. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark Room“. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark Room“. G. Pranckūno nuotr.
Šarūnas Nakas parodoje „Dark room“. G. Pranckūno nuotr.
Šarūnas Nakas parodoje „Dark room“. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Pamėnkalnio galerija

Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Sodai“

Rugsėjo 13 d., trečiadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma šiuolaikinio meno kūrėjo Andriaus Ermino paroda „Žmogiškasis faktorius. Sodai“. Paroda vyks iki spalio 3 d.


Tai – tęstinė autoriaus plėtojamos temos „Žmogiškasis faktorius“ paroda, apmąstanti žmogaus, jo aplinkos, buities, kūrybos ir gyvosios gamtos santykius. Daugiasluoksnėse kompozicijose vystomi simbolinių, filosofinių, socialinių temų ryšiai su sodininkyste, žemdirbyste, šiuolaikine visuomene bei kultūra.


Pasak A. Ermino, šioje parodoje „sodai“ – tai kolektyvinių sodų aplinkos daiktai, atributai ir sodininkų kultūra. Akistatoje su žmogiškuoju faktoriumi šie objektai kinta ne tik išoriškai, bet ir semantiškai, simboliškai. „Kolektyviniuose soduose žmonės gyvena bendruomenėje, tačiau kiekvienas yra skirtingas, turi savo erdvę ir gyvenimo būdą. Miesto gyventojo įsigytas žemės sklypas už miesto – kaip nostalgija įgimtiems žmogaus ūkininkavimo refleksams. Vieni ten užsiima žemės ūkiu, kiti kažką meistrauja, treti tiesiog poilsiauja. Tai tarsi oazė, laisvalaikio praleidimo forma, atitrūkimas nuo kasdienio gyvenimo. Žmogus ten kuria kitą savo gyvenimo buitį, mėgina įgyvendinti svajones“, - pasakoja autorius.


Įvairūs buities daiktai, gyvosios gamtos objektai, žemės ūkio padargai, augalai ir daržovės parodoje žaismingai paverčiami daugiaprasmėmis konstrukcijomis ir sujungiami į vientisą instaliaciją. Ne pagal savo paskirtį naudojami objektai ragina pažvelgti į kasdienius daiktus ir reiškinius naujai, atskleidžia žmogaus ir gamtos santykius, įvairias jų apraiškas ir kontekstus.

Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Parodos laikas: 2017 09 13 – 2017 10 03.
Atidarymas: rugsėjo 13 d., trečiadienį, 18 val.
Galerijos darbo laikas: II-V 10-18, VI 10-16.
Parodos lankymas – nemokamas.

 

Laima Laučkaitė

Marianos Veriovkinos dvaro Vyžuonėlėse išsaugojimui

Vyžuonėlių dvare prie Utenos dailininkės kelią pradėjo žymi rusų kilmės vokiečių avangardo tapytoja Mariana Veriovkina (1860–1938). XIX a. pabaigoje ji gyveno Vilniuje, Peterburge, o vasaras praleisdavo Vyžuonėlių dvare, kuriame pradėjo tapyti. 1896 m. ji išvyko mokytis dailės į Miuncheną ir jame pasiliko gyventi. Charizmatiška menininkė pasišventė naujojo meno ieškojimams, tapo aktyvia meninio gyvenimo dalyve, gilinosi į meno teoriją, savo namuose subūrė menininkų, aristokratų saloną. 1912 m. kartu su bendraminčiais dailininkais  Aleksejumi Javlenskiu, Vasilijumi Kandinskiu, Pauliu Klee, Augustu Macke, Franzu Marcu ir kitais įkūrė avangardinę „Mėlynojo raitelio“ grupę. Vakarų Europoje Veriovkina išgarsėjo kaip viena pirmųjų ekspresionizmo dailininkių, jos paveikslai pasižymi ryškiomis spalvomis, neramia, dramatiška, mistiška nuotaika. Po Pirmojo pasaulinio karo iki mirties Veriovkina gyveno Askonos mieste (Šveicarija).

 

Mariana Veriovkina, Ruduo. Mokykla. 1907 m.
Mariana Veriovkina, Ruduo. Mokykla. 1907 m.
Vyžuonėlių rūmai
Vyžuonėlių rūmai
Marianos Veriovkinos studija Vyžuonėlių dvare
Marianos Veriovkinos studija Vyžuonėlių dvare
NMKČDM inf.

Kauno bienalės parodos Paveikslų galerijoje

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune rugsėjo 16 d., šeštadienį, 18 val. įvyks Kauno bienalės parodų „Ateini ar išeini“, „Iš ko padaryti paminklai“ ir Sophie Calle parodos atidarymai.

Parodoje „Ateini ar išeini“ eksponuojami projektai, performansai, akcijos, filmai, objektai, kritiškai persvarstantys paminklo funkciją, formą, santykį su ideologija, erdve ir žmogaus kūnu. Paminklas šiuose kūriniuose yra ne tikslas, o veikiau šiuolaikinė komunikacijos priemonė, atminties politikos (de)konstravimo įrankis.

Dauguma parodos darbų sukurti po 1990-ųjų, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę griuvo sovietmečio stabai ir prasidėjo naujas viešų erdvių įpaminklinimo etapas. Socialistinį realizmą pakeitė tautinis idealizmas, tačiau paminklo samprata liko nepakitusi. Naujieji paminklų statytojai nesidrovėdami perėmė monumentalią ankstesnės epochos retoriką.

Nėra ir negali būti vieno „teisingo“ žvilgsnio į paminklą, vienos nekonfliktiškos atminties. Kieno akimis, iš kokios perspektyvos, laikotarpio, vietos, patirties žvelgiame į monumentus? Ką tas žvilgsnis pasako apie žiūrinčiuosius ir apžiūrimuosius, kuriančiuosius ir kritikuojančiuosius? Ir kur po dvidešimties metų bus dabartiniai paminklai?

Menininkai: Danas Aleksa, Audrius Ambrasas, Kostas Bogdanas, Coolturistės, Kristina Inčiūraitė, grupė „Iš reikalo“ (Jurga Jasinskaitė, Marta Vosyliutė), Vytenis Jakas, Audrius Janušonis, Sandra Kazlauskaitė, Juozas Laivys, Dainius Liškevičius, Deimantas Narkevičius, Valdas Navasaitis ir Marius Ivaškevičius, Ernestas Parulskis ir Liudas Parulskis, Eglė Rakauskaitė, Indrė Šerpytytė, Emilija Škarnulytė, Gediminas Urbonas, Gintaras Zinkevičius, menininkas, nenorintis minėti pavardės, ir kiti

Kuratorė Laima Kreivytė


Parodoje „Iš ko padaryti paminklai“ tarptautinė videodarbų kolekcija pristato pastarojo dešimtmečio kūrinius ir platų meninių gestų spektrą kaip kontrastą XXI a. pradžios nykstančiai monumentų didybei.

Parodos kūriniai siūlo įvairias nacionalinių monumentų tyrimo kryptis. Pirmiausia menininkų žvilgsnis krypsta į išorines paminklų nykimo priežastis: jų irimą dėl apleidimo ir tyčinį griovimą. Šį tyrimo aspektą papildo kitas – tai kūriniai, kurie iškreipia paminklų vaidmenį, jų prasmę ar jų įkūnijamą atmintį. Kai kurie įsiterpia į paminklų išvaizdą ir paskirtį – dažniausiai žaismingai, demonstruodami nepretenzingą požiūrį į juos. Galiausiai – darbai, kurie tiria naujų paminklų galimybę, jų kūrimo politiką ir pasirinkimų juos kuriant priklausomybes. Šis įvairialypis tyrimas išryškina paminklus kaip kintančio tautinio naratyvo ir mūsų laikų politinės kontrolės būdų simptomą.

Menininkai: Yochai Avrahami, Mark Clare, Declan Clarke, Ruben Woodin Dechamps ir Oscar Hudson, Effi ir Amir, Karolina Freino, Plattform Geschichtspolitik (Eduard Freudmann, Chris Gangl, Tatiana Kai-Browne), Christian Jankowski, Uri Katzenstein, Tali Keren ir Alex Strada, Kristina Norman, Kamila Szejnoch, Julia Turbahn ir Tal Alperstein, Artur Żmijewski.

Paroda surengta bendradarbiaujant su Skaitmeninio meno centru Holone (Institute for Public Presence, The Center for Digital Art, Holon).

Kuratorius Udi Edelman

Kiekviena Sophie Calle ciklo „Atsitraukimas“ dalis susideda iš trijų elementų. Tai buvusio paminklo Rytų Berlyne vietos fotografija, užrašyti žmonių prisiminimai apie tą paminklą ir archyvinė paties paminklo fotografija. Nors liečia konkrečias vietas, berlyniečių pasisakymai yra ir labai universalūs – jie visai galėtų būti ir mūsų. Turbūt svarbiausi čia yra jų prisiminimai – jie ne tik užima buvusių paminklų vietą, bet ir pripildo ją asmenišku, dažnai vienas kitam prieštaraujančiu turiniu. Tarp nebuvimo realybės ir praeities konkretumo tie prisiminimai gyvena visai nepriklausomą, kartais neįtikėtiną savo gyvenimą.

Sophie Calle (g. 1953 m. Paryžiuje) yra pasaulyje plačiai žinoma menininkė. 2007 m. ji atstovavo Prancūzijai Venecijos bienalėje. Sophie Calle meninė praktika – tai nuolatinis tyrimas, regimai objektyvus, tačiau visuomet be galo asmeniškas, net vujaristinis. Pasitelkusi fotografijas, tekstą, glaustą poetišką pasakojimą, kartais ir asmeninius daiktus ji dokumentuoja, tiria, atskleidžia savo ir kitų žmonių gyvenimo detales. Jos darbai poetiški ir griežti, juokingi ir sausi, sentimentalūs ir žiaurūs, nuoširdūs ir manipuliatyvūs.

Kuratorė Paulina Pukytė

 

Parodos veiks: 2017 09 16–2017 11 30

Daugiau informacijos apie Kauno bienalės renginius www.bienale.lt

 

Monika Krikštopaitytė

Nuo atsitiktinumo iki struktūros

Pokalbis su kolekcininku Viliumi Kavaliausku

„Lewben Group“ steigėjas ir valdybos narys, turintis solidžią investicijų valdymo, bankininkystės ir verslo plėtros patirtį, jau tapo ir visaverčiu kultūrinės bendruomenės nariu. Du Viliaus Kavaliausko įkurti fondai – Lietuvos išeivijos dailės fondas (nuo 2010) ir „Lewben Art Foundation“ (nuo 2013) – jau kuris laikas yra reikšminga mūsų dailės peizažo dalimi. Fondų kuriami projektai daug dėmesio skiria dailės informacijos sklaidai. 2016-aisiais buvo išleistas solidus albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ (sudarė Rasa Andriušytė-Žukienė). Šiais metais turi pasirodyti antras leidinio tomas, kur bus pristatyta ir kita fondų kolekcijos dalis, susijusi su „keliaujančia“ Lietuvos daile. Šia proga ir kalbamės.

Vilius Kavaliauskas. J. Grigelytės nuotr.
Vilius Kavaliauskas. J. Grigelytės nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Kolonos“. 2006 m. „Lewben Art Foundation“ nuosavybė. R. Šeškaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Kolonos“. 2006 m. „Lewben Art Foundation“ nuosavybė. R. Šeškaičio nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas