7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Kauno bienalės inf.

11-oji Kauno bienalė YRA IR NĖRA: paminklo (ne)galimybės klausimas

Paroda viešosiose Kauno erdvėse. 2017 m. rugsėjo 15 – lapkričio 30 d.

Kuratorė – Paulina Pukytė

Kas yra paminklas, koks, kada, kodėl, jis galėtų būti ar nebūti? Šiuos klausimus nuo šių metų rugsėjo 15 d. kelia 11-oji Kauno bienalė „Yra ir nėra“. Ji siekia oponuoti populistinei paminklų griovimo–statymo praktikai ir jų konservatyviam tradicionalizmui, taip pat paskatinti bei legitimuoti radikaliai naujas, šiuolaikiškas, konceptualias, aktualias paminklinimo formas ir strategijas, kviesdama atsigręžti į buvusius, permąstyti esamus ir įsivaizduoti galimus paminklus.

11-osios bienalės kuratorė menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė pakvietė menininkus iš Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Olandijos, Pietų Afrikos ir Lenkijos sukurti kūrinius specialiai Kauno miestui.

23 menininkų intervencijas į viešąsias Kauno erdves rasite pagal specialų žemėlapį-gidą, kurį galima gauti bienalės būstinėje (Kauno paveikslų galerija, K. Donelaičio g. 16) arba atsisiųsti iš bienalės tinklalpio www.bienale.lt/2017/informacija-lankytojui/
Interaktyvus parodos žemėlapis ir kita informacija: bienale.lt/2017/yra-ir-nera/
Dėmesio: kai kurie kūriniai turi atskirą darbo laiką, nurodytą parodos gide ir interaktyviame žemėlapyje.


YRA IR NĖRA menininkai:
Adina, Manca Bajec, Kostas Bogdanas, Karolina Freino, Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, Allard van Hoorn, Jenny Kagan, Juozas Laivys, Dainius Liškevičius, Anton Lukoszevieze, Philip Miller, Tatzu Nishi, Jonas Oškinis ir Raimundas, Krukonis, Paulina Pukytė, Juozas Zikaras

Philip Miller „Ikh vil nit visn – nenoriu žinoti“, garso instaliacija, 2017 m.
Philip Miller „Ikh vil nit visn – nenoriu žinoti“, garso instaliacija, 2017 m.
Rugilė Jonykaitė

Atgal į laimingą pabaigą

Dokumentai ir jų archyvai kaip meno medžiaga

Žmogaus gyvenimo pasakojimas vaizdais – įprastas meno reiškinys. Unikalesni atvejai, kai menininkai konstruoja asmeninius pasakojimus, išryškina individualias dramas pasitelkdami administracinio tipo fotografijas, dažniausiai suprantamas kaip atskleidžiančias ribotą informaciją apie išgyventas žmogaus patirtis. Tai sudėtingas, daug darbo su archyviniais, istoriniais dokumentais reikalaujantis kūrybinis procesas.

Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 7 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 8 metai
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 10 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 18 metų
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 39 metai
Afsaneh, 55 metai
Afsaneh, 55 metai
Kristina Stančienė

Už komforto zonos

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Panašu, kad Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pamažu palieka savo kūrybinio komforto zoną. Aistringas didelio formato tapybines kompozicijas, priskirtinas nemariai ekspresionizmo tradicijai, interpretuojančias krikščioniškąją ikonografiją, keičia „nepatogios“ temos, keblūs klausimai, nauji meninės raiškos eksperimentai. Tiesa, „nepatogiu“ keliu menininkė pasuko ne šiandien – galerijoje „Kairė–dešinė“ veikianti paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ tarsi apibendrina pastarųjų metų kūrybinius ieškojimus. Prieš tai buvo projektas apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, paveikslais liečiant išgriautus šventovės altorius, giesmėmis valant bažnyčios erdvę ir prašant palaimos kenčiantiems, kuriems likimas lėmė palikti savo namus. Taip pat – paroda galerijoje „Artifex“, kurioje kalbėjo tekstai, išrašyti ant medžio atplaišų.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, videoinstaliacijos „Pertvara. Nikabas“ fragmentas. 2017 m.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, videoinstaliacijos „Pertvara. Nikabas“ fragmentas. 2017 m.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Abraomo auka“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Abraomo auka“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Berniukas“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Berniukas“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Siena“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Siena“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Karolina Sadlauskaitė

Tikrai ir tiktai rėmas

Jay Gardo paroda Jono Meko vizualiųjų menų centre

Kaip ir nurodo vokiečių menininko Jay Gardo parodos (kuratorė Giedrė Malūkaitė) pavadinimas „Rėmas, ne paveikslas“ („It’s the Frame not the Painting“), čia ypač svarbus ne paveikslas, o rėmas. Centro patalpas menininkas pavertė ankštomis ekspozicinėmis dėžutėmis būtent šiam, mūsų supratimu, pagalbiniam ir nereikšmingam meno kūrinio priedui nagrinėti. Skulptūriniai objektai sukūrė belaikės ir besvorės erdvės įspūdį, kuris leidžia pasiklysti tarp autoriaus rėmų simuliacijų. Rėmo, kokį mes jį pratę matyti, neverta nė ieškoti – jis perfiltruotas, ištirtas akimi, o tada materializuotas pasirenkant jau seniai autoriaus pamėgtą medžiagą – fanerą ir kitas priemones.

Ekspozicijos fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Česlikausko nuotr.
Rita Mikučionytė

Užprogramuotos pasekmės

Paroda „Krepšelis ir kiti demonai“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Ten, kur pasirodo dar 2009 m. susibūrusi menininkų grupė „Iš reikalo“, visada tikimės aštraus kritiško ir ironiško žvilgsnio į socialines aktualijas. Šįkart grupės iniciatorės – Jurgita Jasinskaitė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė ir Marta Vosyliūtė – surengė sukrečiančių paradoksų kupiną parodą „Krepšelis ir kiti demonai“, kurią vadinčiau pokalbiu su savo ir mūsų sąžine. Tad ką išgyvena menininkai, susidūrę su valstybės finansavimo politika, t.y. jos dalijamais krepšeliais?

Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Trivium inf.

Gintaro Zinkevičiaus „Filmų paroda“ namų galerijoje „Trivium“

2017 m. rugsėjo 18 – spalio 16 d. namų galerijoje TRIVIUM (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius) veikia  Gintaro Zinkevičiaus „Filmų paroda“. 


Parodoje eksponuojami 2012–2015 metų Gintaro Zinkevičiaus videofilmai ir su jais susiję artefaktai. Parodos centrinė figūra – kitas neformalas, subtilus kasdienybės pokštų metraštininkas ir kolekcininkas rašytojas Ričardas Šileika.

„Kai poetai balsu skaito vienas kito eilėraščius, fotoaparato spragsėjimas, blyksėjimas ir pypsėjimas išduoda, kurioje pusėje dabar yra kvailys, nematantis poezijos. Laimei, dabartiniai fotoaparatai turi raudoną mygtuką, kurį paspaudus nuotraukos pradeda judėti. Tada akys ir mintys jau gali pradėti linksmintis. Svarbu tik laiku pastebėti, kada eilėraštis baigėsi“, – sako parodos autorius.

Gintaras Zinkevičius (g. 1963) – fotomenininkas, videomenininkas, performansų, instaliacijų autorius ir avangardinės meno grupės „Post Ars“ narys.

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.

Namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7-105, Vilnius).

Darbo laikas:
trečiadieniais–sekmadieniais 15–20 val.

Apsilankyti galima iš anksto
susitarus tel. + 370 693 58318

Nuotrauka iš Gintaro Zinkevičiaus archyvo
Nuotrauka iš Gintaro Zinkevičiaus archyvo
Kaunas photo

„Kaunas Photo“ festivalis kviečia susipažinti su Lenkijos vandenimis

Rugsėjo 19 d., antradienį, 17 val., atnaujintoje „POST“ galerijoje (Laisvės al. 51 a.) atidaroma XIV-ojo „Kaunas Photo“ festivalio, tyrinėjančio vandens temą, paroda „Lenkijos vandenys“. Kolektyvinė autorių paroda įgyvendinama bendradarbiaujant su Lenkijos institutu Vilniuje ir Adomo Mickevičiaus institutu Varšuvoje. Paroda lankytojams atvira iki spalio 8 d.


Lenkijos fotografiją vandens tematikoje apibendrinančioje parodoje lankytojams bus pristatoma septynių autorių kūryba: Tymon Markowski (Bydgoščius) „Tėkmė“, Filip Ćwik (Varšuva) „Skęstanti pramonė“, Krzysztof Racoń (Krokuva) „Nykstantys ežerai“, Dorota Dawidowicz (Varšuva) „Atsipalaiduok“, Adam Wilkoszarski (Poznanė) „Pasibaigus sezonui“, Kacper Kowalski (Gdynė) „Paplūdimys 1102”.


„Labai džiaugiuosi, kad bendradarbiaujant su „Kaunas Photo“ festivaliu šiemet Lietuvos publikai galėsime pristatyti geriausius jaunus lenkų fotomenininkus, tarp jų Kacperą Kowalskį, Filipą Ćwiką, Tymoną Markowskį ir daug kitų. Visi mūsų svečiai, tai visame pasaulyje pripažinti fotomenininkai. Lenkijos programa „Kaunas Photo“ festivalyje bus bene didžiausias, iki šiol, šiuolaikinės lenkų fotografijos pristatymas Lietuvoje. Šiais metais Lenkijoje minime pagrindinės mūsų upės Vyslos metus. Lenkijoje ir pasaulyje vyksta daug renginių skirtų šiai upei ir jos svarbai Lenkijos istorijoje, ekonomikoje, politikoje ir aplinkoje. Todėl mūsų fotografų dalyvavimas „Kaunas Photo“ festivalyje ir jų darbų apie vandenį, upes pristatymas puikai papildo Vyslos metų minėjimą. Tikiuosi, kad visiems festivalio dalyviams ir svečiams lenkų fotografija patiks. Tegul Vyslos ir kitų upių fotografija tampa kvietimu atvažiuoti į Lenkiją ir pamatyti mūsų gražią gamtą savo akimis“,- teigia Marcin Łapczyński – Lenkijos instituto Vilniuje direktorius, Lenkijos Respublikos ambasados patarėjas.
Pasak „Kaunas Photo“ festivalio vadovo ir parodos „Lenkijos vandenys“ kuratoriaus Mindaugo Kavaliausko lenkų fotografija festivalyje buvo plačiai pristatyta 2009 m., tačiau vandens tema, kuri lenkų darbuose sutinkama itin dažnai, iki šiol Kaune rodyta nebuvo.


XIV-ojo „Kaunas Photo“ festivalio renginiai tęsis iki pat spalio pabaigos.
 „Kaunas Photo“ – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetis tarptautinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį organizuoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“. Festivalis laikomas vienu svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje. Festivalis yra pasaulinės „Festivals of Light“ organizacijos narys.


Lenkijos fotografijos „Kaunas Photo“ programoje rėmėjai: Lenkijos institutas Vilniuje ir Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje.


„Kaunas Photo“ didieji rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybė.


Festivalio globėjas Prezidentas Valdas Adamkus.


Papildoma informacija
Festivalio vadovas Mindaugas Kavaliauskas +370 650 77895
Festivalio koordinatorė Eglė Tamulynienė +370 600 31722
El. paštas: [email protected]

Filip Cwik, Skęstanti pramonė
Filip Cwik, Skęstanti pramonė
VDA inf.

Paroda SKIN NAHK ODA

Maloniai kviečiame į tarptautinio projekto SKIN NAHK ODA parodos -  kuratoriai Pamela Hardesty, Aet Ollisaar, Egle Ganda Bogdanienė - atidarymą rugsėjo 18 dieną, pirmadienį, 18 val. VDA galerijoje "Akademija".

Dalyviai - Cork universitetas (Airija) ir  Tartu meno koledžas (Estija) ir Vilniaus dailės akademija.
 
Paroda SKIN NAHK ODA yra dalis tarptautinio projekto, kurį nuo 2016 m. vykdo Cork universiteto menų fakulteto, Tartu menų koledžas ir Vilniaus dailės akademijos tekstilės specialybės bakalauro ir magistrantūros pakopų studentai ir dėstytojai.


Oda - kaip žmogų maskuojantis ir žmogaus potyrius perteikiantis audinys, savo vizualiomis savybėmis yra glaudžiai susijusi su audinio medžiagiškumu. Projekto tikslas – naudojant tekstilės technologijų raišką, sukurti meno objektus, kurie konceptualiai perteiktų organinės medžiagos savybes. Projekto dalyvių kūrybiniai eksperimentai stebint ir kuriant vaizdus, susies tekstilės meną su socialiniu tyrimo lauku, moksliniais ir technologiniais tyrimais, o tekstilės meno kūrinį  konceptualiai sujungs su kūniška gyvybės forma, supančia aplinka ir kultūra.
Pirmoji projekto paroda 2017 m. kovo mėnesį vyko Crawford WANDESFORD Quay gaklerijoje Corke, vėliau ekspozicija buvo perkelta į NOORUS galeriją Tartu mieste.
Rugsėjo 18-30 d. paroda vyks Vilniuje, VDA "Akademijos" galerijoje.

LDM inf.

Henrikas Šalkauskas (1925–1979). Mažoji retrospektyva

Pirmą kartą parodoje pristatomi Australijoje kūrusio lietuvių menininko Henriko Šalkausko kūriniai.

Rugsėjo 19 d., antradienį, 17 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1) atidaroma paroda „Henrikas Šalkauskas (1925–1979). Mažoji retrospektyva“ (veiks iki lapkričio 19 d.). Parodoje pirmą kartą pristatomi pripažinto, Australijoje kūrusio lietuvių menininko 1959–1979 m. sukurti abstraktai, padovanoti ilgametės jo gyvenimo draugės ir artimos bičiulės, dailininkės Evos Kubbos. Parodos atidaryme dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, kuratorė ir katalogo rengėja Ilona Mažeikienė, kūrybinių-edukacinių dirbtuvių „Nuo peizažo prie abstrakcijos“ organizatorius, tapytojas, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos pedagogas Linas Jusionis.


SPAUDOS KONFERENCIJA – rugsėjo 19 d. 11 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejaus renginių salėje.


Ši retrospektyva yra pirmoji didesnė Henriko Šalkausko asmeninė paroda Lietuvoje. Eksponuojama 1959–1979 m. menininko kūryba, atspindinti dvidešimties kūrybinės veiklos metų ir paieškų kelią, dokumentinė medžiaga iš šeimos rinkinių. Dovanotą trisdešimties tapybos ir grafikos kūrinių kolekciją papildo dailininko kūriniai iš gausaus LDM sukaupto išeivijos dailės rinkinio.
H. Šalkausko asmenybė sužibėjo XX a. 6–7 dešimtmetyje modernaus Australijos meno kontekste, kai tenykštė meno kritika šio dailininko kūryboje įžvelgė atsineštines europietiškos dailės tradicijas, organiškai rezonavusias su to meto pasaulinio meno tendencijomis. Buvo išskiriama emocinė abstrahuotų H. Šalkausko kompozicijų įtaiga, unikalus novatoriškas požiūris į kūrybos procesą, drąsus individualus stilius, išskirtinė, netradicinė technika. Nauja meninė kalba, modernios dailės paieškos traukė ir kitus Australijoje kūrusius lietuvių diasporos dailininkus – Vaclovą Ratą, Algirdą Šimkūną, Jurgį Mikševičių. Tačiau H. Šalkausko kūryba užėmė ypatingą vietą savo meninių ieškojimų nuoseklumu.


H. Šalkauskas gimė Kaune, baigė „Aušros“ berniukų gimnaziją. Polinkis dailei atsiskleidė anksti, vaikystėje. Minima, kad Henriko tėvas mokėsi Sankt Peterburge, barono A. Štiglico techninio piešimo mokykloje, o dėdė Eugenijus tapė. Tėvo netektis, sunkūs pirmieji karo metai paskatino jį kartu su motina išvykti iš Lietuvos ir pradėti grafikos studijas Vokietijoje, anuometinio Dancigo (dab. Gdanskas) dailės mokykloje. Nuo 1946 m. jis jau lankė Breisgau Freiburgo dailės ir amatų mokyklą, mokėsi pas Vytautą Kazimierą Jonyną, Telesforą Valių, Adomą Galdiką. Iš Vakarų Vokietijos drauge su motina siekė emigruoti į JAV, kur jau buvo įsikūrę artimi giminės, bet paskutinę akimirką pasirinko Australiją. 1949 m. gegužę iš Neapolio švedų laineriu „Skaugum“, vienu reisu gabenusiu du tūkstančius naujųjų migrantų, išplaukė į Niukaslą (Naujasis Pietų Velsas). Iš ten pateko į migrantų centrą Bonegilloje, o vėliau persikėlė į Kanberą. Pasibaigus privalomų darbų sutarčiai akmens skaldyklose trečiaisiais buvimo Australijoje metais H. Šalkauskas užmezgė pirmuosius kontaktus su tenykštėmis galerijomis, įstojo į Kanberos dailininkų sąjungą, pradėjo dalyvauti parodose. 1951-aisiais kartu su motina persikraustė gyventi į atviresnį ir kosmopolitiškesnį Sidnėjų, pamažu įsitraukė į tenykštį dailės gyvenimą. Dirbo dažytoju, geležinkelių departamento apipavidalintoju, sykiu aktyviai kūrė, domėjosi grafikos technologijomis. Dalyvavo lietuvių ir australų parodose, buvo dailininkų grupės „Šešios kryptys“ narys, vėliau – vienas iš Sidnėjaus grafikų draugijos narių-steigėjų.


Dailininkas paliko ryškų pėdsaką XX a. antros pusės Australijos grafikos mene. Jis kūrė medžio ir linoraižinius, monotipijas, eksperimentavo su spalvotomis technikomis. Australų kritika dažnai akcentavo H. Šalkausko nuopelnus grafikai, kaip primirštai, antrarūše laikytai dailės šakai, keliant jos kokybę ir prestižą šalyje. Naujojo Pietų Velso galerijos kuratorius Gilas Dockingas teigė, kad H. Šalkausko ir Vaclovo Rato kūriniai ženkliai prisidėjo prie padidėjusio to meto Australijos visuomenės susidomėjimo grafikos menu ir technologijomis. Šilkografijos technika patraukė H. Šalkauską naujomis spaudos galimybėmis, o ja sukurti kūriniai buvo apdovanoti garsiausiuose tarptautiniuose grafikos meno forumuose Tokijuje, Liublianoje, San Paule.


Drąsi meninė laikysena, originalumas, ryškūs laisvos modernistinės kūrybos prioritetai tarsi prideda dar kelis bruožus netradicinį kelią dailėje pasirinkusio menininko portretui. Spalvingą H. Šalkausko biografiją praturtina sąsajos su neodada ir abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimais 6-ojo dešimtmečio pradžioje. Menininko karjeros viršūne laikomi 1962–1963 m., kuomet įvyko kūrybinis persilaužimas ir H. Šalkauskas pasitraukė į akvarelinę kūrybą. Tokį dėsningą pasirinkimą sąlygojo neišblėsęs, nuo 1958 m. nuolat vis didėjantis susidomėjimas šia tapybos technika. Skurdus ir asketiškas, „banalus, neįdomus“ spalvinis H. Šalkausko akvarelių diapazonas, ribojamas juodos, vos kelių pilkų pustonių ir šiek tiek mėlynos bei žalios spalvų, liudijo „grafišką“ jo prigimtį – išlavintą toninę klausą, artimą pažintį su vokiečių ekspresionizmu, kaligrafija, pagaliau – solidžius lietuvių grafikos mokyklos pagrindus. H. Šalkausko kuriamos monumentalios kompozicijos paradoksaliai derėjo su minimalia, lakoniška atlikimo forma, santūria, beveik monochromine spalvine gama, trapia akvarelės technika. Menininko pasirinkimas dirbti viena išgryninta technika, bet kokio medžiagų, techninio atlikimo ar siužetinio mišrumo atsisakymas leido pasiekti stilistinį grynumą, vientisumą. Naudodamas, sakytumei, banalias kasdieniškas medžiagas, jis pasiekė nebanalų rezultatą – subtilus dėmesys fizinėms medžiagų savybėms ir sukurti jautrūs paviršiai kelia estetinį susižavėjimą.


1963–1979 m. periodu, sąlyginai įvardintu tapybiniu, kaip priešprieša iki tol buvusiam grafiniam, sukurta itin daug pusiau abstrakčių ir abstrakčių kompozicijų. Anot paties H. Šalkausko, svarbiausios jam visuomet buvo dvi kūrybos paskatos, du atspirties tašai – gamta ir neobjektyvi, laisvai kuriama forma. Paveiksluose išliko daugmaž aiškios peizažo aliuzijos: atpažįstami Australijos motyvai (Trijų Seserų uola, Žydrieji kalnai, pamėgtos vietovės ties Fosteriu, Tari, Kurrajongo aukštumos), apibendrintas, mistinis kraštovaizdis, gal ir pasąmonėje glūdintis lietuviško peizažo vaizdinys. Asociatyvų ryšį su peizažu patvirtina retrospektyvinės parodos skyriams parinkti dailininko kūrinių pavadinimai: „Nakties pulsacijos“, „Vandens briaunos“, „Paskutinis žvilgsnis į peizažą“. Savo struktūra, simboliniu ir emociniu užtaisu peizažų kompozicijos, kuriose šalia viena kitos sulietos kelios spalvinės horizontalės, dalijančios lakštą į spalvų „tvenkinius“ – simbolines zonas, žyminčias vandenį, žemę, dangų, miestą, atrodo itin artimos spalvinio lauko tapybos kūrėjo Marko Rothko multiformoms. Juodos H. Šalkausko akvarelės kupinos panteistinės galios, kylančios iš žemės gelmių, pilnos grėsmingų nuojautų. Abstrahuotose kompozicijose veikia tarsi kokia neartikuliuota masė, besidraikanti dūmų gniutulais, drumstai pilkšvais verpetais.


Neabejotina, kad dailininką paveikė ir subrandino pažintis su 6–7 dešimtmetyje JAV įsigalėjusiu abstrakčiuoju ekspresionizmu, Niujorko mokyklos atstovų kūryba, veiksmo tapyba, spalvinio lauko ir griežtos formos tapybos rūšimis, potapybine abstrakcija, dailininkais Marku Rothko, Robertu Mortherwellu, Franzu Kline, Adolfu Gotliebu, sprogia Jacksono Pollocko jėga. Anot G. Dockingo, H. Šalkauskas pagavo greit judančios bangos keterą, perbėgusią per Sidnėjaus meno sceną XX a. 6–7 dešimtmetyje. Pokario kartos Sidnėjaus tapytojas H. Šalkauskas savo modernia kūryba ir menine laikysena reikšmingai paveikė Australijos profesionalųjį meną, buvo įvertintas Australijoje ir užsienyje. Kanberoje, Lynehamno rajone kabančioje gatvės lentelėje, įrašytas Henriko Šalkausko vardas. Išskirtinio talento menininkas staiga mirė 1979 m. rugsėjo 1 d., sulaukęs 54-erių.
H. Šalkausko kūrinių savo rinkiniuose turi Lietuvos dailės muziejus, Naujojo Pietų Velso dailės galerija Sidnėjuje, Australijos Nacionalinė galerija Kanberoje, privačios kolekcijos.

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projekto partneriai: Australijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos kultūros ir švietimo taryba, Lietuvos išeivijos dailės fondas, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykla.


Informaciją teikia parodos kuratorė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė, mob. 8 611 13012.

Be pavadinimo. 1971
Be pavadinimo. 1971
Rengėjų inf.

Žygimanto August(in)o paroda „IN.550“ Klaipėdoje

Paroda vyksta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose (Vandens g. 2, Klaipėda) nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 8 d., 2017 m.
Parodų rūmų darbo laikas: III-VII nuo 11 val. iki 19 val.

Nuo vaikystės parodos autorių Žygimantą Augustiną persekiojantis gretinimas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu (1520-1572) negalėjo nepaveikti jo savivertės ir požiūrio į pasaulį. Todėl 2017 m. Žygimantas Augustinas negali nepapaminėti savo tariamojo tėvo Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo (1467-1548) 550-ųjų gimimo metinių. Šia proga kartu su architektu Vaidu  Grinčelaičiu jis atliko utopinę Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų rekonstrukciją, 2002-2009 m. atstatytą pastatą geriau pritaikydamas iškilmingiems pokyliams ir valstybės prestižo kėlimui. Taip pat  (remiantis antropometrija ir Luko Cranacho  jaun. tapytais  Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos atvaizdais) sukurė naujus tariamųjų tėvų portretus ir grafikui Augustui Bidlauskui užsakė išgraviruoti naują nuolankaus jų sūnaus, Žygimanto Augusto portretą. Tai jau antroji sukaktį mininti paroda šiais metais, pirmoji įvyko Vilniuje kovo mėnesį. Parodą Klaipėdoje papildys keli nauji paveikslai, jų tarpe  - Žygimanto Augusto motinos Bonos Sforcos portretas išryškinantis tyrimo metu atsiskleidusį jos panašumą į šių dienų Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę.


Paroda yra projekto „ŽYGIMANTAS AUGUST(IN)AS  (1520-1572) IR JO APLINKA. Istorinių asmenybių tyrinėjimas per asmeninius potyrius“ dalis. Projektas išbando alternatyvius istorinių datų aktualizavimo būdus ir humoro  bei ironijos panaudojimo galimybes visuomeniniame  kontekste. Taip pat siekia atkeipti dėmesį į istorijos subjektyvizavimo, bei paralelinių realybių konstravimo reiškinius. Projektą remia Vilniaus dailės akademija ir Lietuvos  kultūros taryba.

 

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas