7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

VDA inf.

Marijos Griniuk paroda „Nekūnas - dekonstruotos realybės vaizdai“

Maloniai kviečiame Jus į menininkės Marijos Griniuk parodą „Nekūnas - dekonstruotos realybės vaizdai“, kurios turinys bus kuriamas tiesiogiai galerijos erdvėje bendradarbiaujant su VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros studentais. Menininkei svarbus performatyvus veiksmas bei interakcija tarp skirtingas patirtis turinčių menininkų. Kūrybinis bendradarbiavimas tarp menininkų, konkrečiai apibrėžtame laike ir erdvėje, turėtų paskatinti kūrybinius procesus, bei naujų kūrinių ar idėjų atsiradimą. Parodos instaliavimo procesas bus viešas (galima stebėti nuo 9 – 15 val.  (spalio 3d.)), nuo 17 val. autorė pristatys projektą.


Marija Griniuk -  multimedijų menininkė dirbanti su dalyvaujamaisiais projektais (participatory projects) ir NEKŪNO pasirodymais skirtingose interaktyviose erdvėse. Daugiau informacijos apie menininkę  www.griniuk.nu

Viešas parodos instaliavimo procesas:  2017.10. 03   nuo  9 - 15 val.
Parodos pristatymas: 2017.10.03 – 17 val.
Parodos laikas:  2017.10. 03 – 15d.
Adresas: Gaono g. 1, Vilnius
Galerijos darbo laikas:  II - V  12 - 18 val., VI  12 - 17 val.


Autorė apie Marija Griniuk apie projektą „Nekūnas - dekonstruotos realybės vaizdai“

“Kolaboratyvus darbas atliekamas galerijos erdvėje. Performatyvaus veiksmo dizainas skirtas interakcijai tarp menininkų su skirtingomis patirtimis. Interakcijai kaip kūrybinių procesų paskatinimui, interakcijai laiko atkarpoje su kūrybinių procesų produktais. Jie bus performatyvios situacijos dalimi bei apibrėš „instaliavimo” (t.y. darbo aktyvavimo) veiksmą ir pedagoginės kuratorystės (darbo ne kaip objekto, bet kaip diskusijos pagrindo) praktiką konkrečioje erdvėje konkrečiu laiku. Kiekvienas bendradarbiaujantis meninininkas ekspozicinėje erdvėje dekonstruoja esamą savo darbo konceptą ir kolaboratyviai sukuria NEKŪNĄ - dekonstruotos realybės vaizdą.”

 

LDS inf.

Sigito Staniūno „Paslapčių jūros sonetai“

Tapybos ir muzikos simbiozė
LDS galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius

2017 m. spalio 5 – 28 d.

Parodos rėmėjas –
JERONIMO BOSCH‘O NAMAI
(www.jeroenboschhuis.nl)

Parodos pristatymas spalio 5 d., ketvirtadienį, 18 val.
Jo metu vyks tapymas gyvai ir muzikinės improvizacijos.
Kurs dailininkas Sigitas Staniūnas ir  kompozitorius Paulius Kilbauskas.

Kūrybiniai pratęsimai vyks:
Spalio 6 d., penktadienį, nuo 18 iki 20 val.
Spalio 13 d., penktadienį, nuo 18 iki 20 val.

Sigitas Staniūnas – vienas garsiausių šiuolaikinių Lietuvos tapytojų ir tarpdisciplininio meno atstovų, savo kūryboje jungiantis dailę, muziką, fotografiją, šokį, videoinstaliacijas. Jo tapyba plačiai pripažinta Lietuvoje ir užsienio šalyse, ji gali būti prieštaringai vertinama, tačiau nepalieka žiūrovo abejingu – keri, vilioja, įtraukia į paslaptingą vizijų ir savitos estetikos pasaulį. Menininkas yra apdovanotas ypač garbingais Nyderlandų Karalienės Beatrix Oranje  Nassau ordinu ir Lietuvos Prezidentės ordinu už meninę veiklą ir Lietuvos vardo garsinimą.
Sigitas Staniūnas gimė 1965 m. balandžio 30 d. Kaune,  1985 m. baigė Kauno J. Naujalio meno mokyklą, 1991 m. baigė Vilniau dailės akademiją. Nuo 1992-ųjų S. Staniūnas pradėjo laisvo menininko karjerą, intensyviai dalyvauja nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose, yra surengęs per penkias dešimtis parodų, įgyvendinęs eilę performansų: Lietuvoje, Kanadoje, JAV, Suomijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Vengrijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Brazilijoje, Indonezijoje, Taivane. Staniūno paveikslai puošia ne tik Lietuvos bet ir  įvairių šalių meno kolekcijas. Menininko darbų yra įsigiję pasaulyje žinomi asmenys kaip Hillary Clinton, Jacques‘as Chiracas, dainininkai ir muzikantai Stingas, Borisas Grebenščikovas, Kenny G., Bruce‘as Willisas ir kt.

„...Menas yra kalba, kuri kažkuria prasme yra universali, labai glaudžiai susijusi su harmonija, kuri slepiasi kiekviename iš mūsų. Spalva – begalinis simbolis ir tikrumas. Ji tiesiogiai liečia mūsų širdį, pasąmonę, jausmus ir tą pasaulį, kuris vadinamas realybės santykiu su dvasingumu.” (S. Staniūnas)
Tapytojo paveiksluose vyrauja ryškios, intensyvios spalvos, dominuoja egzotiškų šalių atmosfera, mistika ir subtili ironija. Juose įtaigiai perteikta paini ir sapniška postmodernaus pasaulio tikrovė: susipina  puošnumas ir ikonografiški elementai, egzotika ir rafinuotumas, grožis, meilė ir grėsmės, dekadanso nuotaikos. S. Staniūnas  tapydamas  derina tradicinę tapybą, Azijos tapytojų metodus su šiuolaikinėmis technologijomis. Išsiskiria menininko paveikslai, sukurti renesanso meistrų naudota daugiasluoksnės tapybos technika. Dailininko kūriniai dažnai eksponuojami netradicinėse, istorinėse erdvėse. Per paskutiniuosius metus Staniūnas pristatė ne vieną parodą istorinėse vietose, pagerbdamas jų svarbą ir palaikydamas istorinio - kultūrinio paveldo tęstinumą.
Menininkas taip pat garsėja savo unikaliais performansais, kurie dažnai rengiami šalia eksponuojamų paveikslų, papildydami juos realiais tolimų kraštų kvapais ir garsais. Staniūno performansuose galima išvysti gyvą menų simbiozę, besiskleidžiančią egzotiškoje, įvairius jutimus ir patirtis provokuojančioje, dailininko gyvai kuriamoje atmosferoje. Eilę kūrybinių simbiozės vakarų Staniūnas yra sukūręs su muzikos virtuozais Stingu, Dominicu Milleriu, Enveru Izmaylovu, Pauliumi Kilbausku, grupėmis „Megapolis“, „Akvarium“, Sofija Rei, Viaceslavu Butusovu, Argishty ir kt. Intriguoja kurybos metu išgaunamos improvizacijos su pačiu tapybos tradiciškumo įvaizdžiu, kai jis naujai atsiskleidžia netikėtuose kontekstuose.
        Galerijoje „Arka“ rengiamoje parodoje „Paslapčių jūros sonetai“ Sigitas Staniūnas pristatys tapybos darbus bei kitus savo kolekcijos kūrinius. Ekspozicija bus siekiama perteikti menininko kurybinės studijos atmosferą, naujai ją sukuriant „Arkos“ galerijos istorinio pastato erdvėje. Menininkas kurs gyvai, siekdamas perteikti spavų  ir garsų harmoniją . Muzikas ir kompozitorius Paulius Kilbauskas jau eilę metų su dailininku kuria unikalius kūrybinius įvykius įvairiose šalyse  Lietuvoje ir užsienyje. Ir šios parodos metu kompozitorius padės Sigitui parodyti ypatingą spalvų ir muzikos simbiozės galią.

 

VDA inf.

Roko Dovydėno „Plėviakojis vs Lauhan antra dalis“

Vilniaus dailės akademijoje ekspozicijų erdvėje "Krematoriumas/ Keramikų krosnys" (Maironio g. 4 , Vilnius)

Atidarymas: spalio 2 d. 18 val. Paroda veiks iki spalio 21 d.
Šiuo metu, tirdamas Kinijos keramikos įtaką europiniam menui ir kiniško meno kopijavimo tradiciją, atkuriu ir perkuriu keramikos nesėkmės istorijas. Viena jų - porceliano gimimas Sung dinastijos valdomoje Kinijoje. Porceliano dirbiniai, eksportuoti nuo pat gamybos pradžios į visą tuo metu žinomą pasaulį, traukė padirbinėtojų dėmesį. Ypatingas kiniško porceliano padirbinėjimo aukštumas buvo pasiekę olandų keramikai Delfte. Iki atsirandant europiniam porcelianui buvo naudojama alavu glazūruoto molio technika, geriausiai imituojanti porcelianą. Olandiški gaminiai nebuvo ypatingai prabangūs, indų dekoratoriai nepasižymėjo dideliais gebėjimais valdyti teptuką. Molis yra gerokai sunkesnis ir tamsesnės spalvos nei porcelianas. Taip pat dažnas kopijuotojas neturėjo progos paliesti tikrų importinių gaminių, juos apversti ir pamatyti, kaip jie yra užbaigti. Tad šiandien istorinės kiniško porceliano kopijos dažnam meno vertintojui sukelia šypseną.

Inspiruotas Europoje paplitusios porceliano imitavimo tradicijos, pradėjau kurti vazas instaliacijai „Plėviakojis vs Lauhan antra dalis“. Naudojau vietinį molį ir stengiausi jį paversti išoriškai panašiu į kinišką porcelianą. Šis pasirinkimas buvo svarbus žingsnis, išlaikant vaizdo ir turinio, formos ir technologijos vienybę.

Kurdamas instaliaciją, laisvai interpretavau istorinius įvykius ir siužetus. „Plėviakojis vs Lauhan“ yra mano sukurta istorija. Kaip dažnoje istorijoje, čia veikia herojus ir anti herojus. Sekdamas rytų legendomis ir pasakomis, sąmoningai nekūriau „gerojo“ herojaus. Veikiau visą istoriją stengiausi pamerkti į sutemas, kuriose išsitrina gėrio ir blogio supratimas. Čia veikia Plėviakojis, pelkėse gyvenantis peraugęs buožgalvis. Dieną jis slapstosi, o naktį klajoja po apylinkes, gąsdina vaikus, prievartauja moteris, aštriais pelekais žudo sutiktus vyrus. Slapstydamasis pelkėse, leidžia kurkulus bei kitaip linksminasi. Ir Luohan, kinų budistas vienuolis, pasiekęs nušvitimą, gebantis keliauti laiku ir atsidurti bet kurioje erdvėje. Apsiginklavęs kardu, jis tarperdviniais šuoliais keliauja iš planetos į planetą, paskui save palikdamas mirtį ir ašaras, bandydamas rasti Plėviakojį ir jį nudobti. Kūriau istoriją apie intelektualaus blogio ir paprasto, buitinio blogio kovą.

Pati instaliacija susideda iš žiestų, pieštuku dekoruotų vazų. Per padirbto kiniško porceliano vazas pasakoju istoriją, kurią konstruoju iš įvairių piešinių detalių ir tekstų nuotrupų. Dalis piešinių yra inspiruoti bendradarbiavimo su Vilniaus Universiteto Herbariumu. Susipažinęs su ten saugomais augalais, istoriją papildžiau pelkėse ir pievose sutinkamais Conium maculatum ir Glyceria lithuanica, beržais ir kiniškais bambukais, kitais tradiciniais siužetais, milijonais vienetų ištiražuotais po visą pasaulį. Tekstus kūriau paaiškinančius siužetą, taip pat nevengiau naudotis lietuviško pankroko tekstais ar pačių tekstų pagalba kurti paralelinio pasakojimo jau esančiai išgalvotai istorijai.

Visoje šioje instaliacijoje yra svarbus judėjimo ratu, istorijos kilpos elementas. Indai kuriami ant žiedimo staklių, besisukančių ratu. Taip pat piešinys kuriamas taip, kad jį galima perskaityti tik pačiam judant ar judinant vazą ratu. Taip pat labai svarbūs istoriškumo, savo vietinės tapatybės paieška, naudojant tarsi svetimas medžiagas ir tarsi vietines idėjas.

Taip tirdamas keramikos istoriją noriu pateikti individualizuotą keramikos meno supratimą, įvairių laikotarpių saitų interpretacijas ir galimų tarpusavio įtakų analizę, kuriose per asmeninę kūrybinę patirtį analizuojami pasirinkti istoriniai naratyvai, keliami klausimai ir ieškoma galimų atsakymų.                 

Rokas Dovydėnas yra tarpdisciplininis menininkas, gyvenantis ir kuriantis Vilniuje, Lietuvoje. Nuo 1994 metų dalyvauja parodose ir nuo 1999 metų kuruoja jas. Šiuo metu dirba Lietuvos Edukologijos universitete ir studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, Dizaino doktorantūroje, kur tiria pasikartojimą, tiražavimą ir falsifikavimą mene.  

BPM inf.

Paroda „Tekstilės puota, arba second hand kultūra Lietuvoje. Martos Vosyliūtės kūryba ir Bažnytinio paveldo muziejaus artefaktai“


Spalio 5 d. 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius) atidaroma paroda „Tekstilės puota, arba second hand kultūra Lietuvoje. Martos Vosyliūtės kūryba ir Bažnytinio paveldo muziejaus artefaktai“. Atidarymo metu vyks speciali DJ Dirk Van Elst (BE) programa.
Parodos atsiradimas turi dvi priežastis: tekstinę ir vaizdinę.


2003 m. Marta Vosyliūtė, pakviesta į AICA menotyrininkų konferenciją Vilniuje, perskaitė didelio atgarsio sulaukusį pranešimą apie dėvėtų drabužių parduotuves. Temą menininkė nagrinėjo įvairiomis įmanomomis klasifikacijomis, skirtingais aspektais, ieškojo žodžių junginio „skudurynas šventoriuje“ įtampų ir prasmių, rašė apie labdarą ir jos krikščioniškąjį aspektą, apie jaunesnių vaikų paveldimus išaugtus rūbus, apie perkurtas dainas, įkvėpimo šaltinius dizaineriams. 2009 m. vėl suaktyvėjo dėvėtų drabužių, komisinių parduotuvių, buitinės technikos taisymo punktų veikla, tapo madinga būti ekologiškai brandžiam ir perdirbinėti praeities išnaras. Tai lėmė ekonominė situacija ir ekologijos pamokos. Nors, menininkės teigimu, visų mūsų giminės iš kaimo visada ir viską rūšiavo dar iki tol, kai tai tapo madinga.


Mąstydama apie tai, kad gyvename ir skęstame informacijoje, kuri yra ir kultūrinis paveldas, ir triukšmas, 2009 m. Vosyliūtė pradėjo tapybos darbų seriją, kurioje iš naujo permąstė paveldo sąvoką: tai ramybės nutvieksta Algimanto Kuro tapyba, kurioje gamta labai taikiai „suvalgo“ neagresyvias šiukšles. XXI a. šiukšlės jau gerokai agresyvesnės, gamta jų taip lengvai neapžios. Parodoje pristatoma ne tik menininkės tapyba, bet ir nauji videofilmai apie dėvėtos tekstilės perdirbimą, analizuojantys namudinio kapitalizmo, kultūrinių klišių gyvavimą. Piligrimams nebereikia pėdinti, nes jų batai jau aplankė visą pasaulį: buvo pasiūti Kambodžoje ir išmesti Londone, kur juos surinko lietuviai logistai. Flaniorai daugiau dykinėja internete nei lauke. Videoinstaliacijose – fabrikai ir angarai, tykus ir monotoniškas susikaupusių moterų darbas veikia kaip bažnyčios ruošimas atlaidams. Atsipalaidavusios bent minutei, jos nusipjautų pirštus. Laisvė įdarbina.

Martos Vosyliūtės ir Bažnytinio paveldo muziejaus parodai buvo parinkti šeši liturginiai drabužiai, kurių sukūrimo istorija ir ikonografija atitinka „tekstilės puotos“ vaizdinį: vienuose akivaizdus naudotų audinių persiuvimas, naujos formos ir kokybės suteikimas, kiti arnotai – „piligrimai“, jiems pasiūti naudoti egzotiški, iš Tolimųjų Rytų atkeliavę audiniai. Tokiu būdu parodoma, kad audinių kelionės yra senas istorinis reiškinys, o patys daiktai tampa istorijos pasakotojais, atskleidžiančiais žiūrovui liturgijai skirtų drabužių kūrėjų išradingumą ir meninį skonį. Dar viena bažnytinių siuvinių ir apeigoms skitų drabužių persiuvimo specifika – šeimyninių relikvijų ar artimųjų atminimo įamžinimas, pavyzdžiui, našlės paaukotas vyro munduras bažnytiniam rūbui pasiūti.


„Tekstilės puota“ – tai mišri Bažnytinio paveldo muziejaus ir Martos Vosyliūtės artefaktų ekspozicija, kur kelių šimtmečių senumo religiniai drabužiai ir šeimos relikvijos diskutuoja su autoriniais piešiniais dengtais naujais kostiumais, kuriuose susipina mašininis ir rankų darbas. Paroda vyksta įspūdingame muziejaus rūsyje, žiūrovai turi galimybę pasijusti tikroje istorijų ir likimų saugykloje.

Seni drabužiai palėpėje;
 persiuvus kai ką, jų pakaktų
ligi gyvenimo galo.*
 * Giedrė Kazlauskaitė, „Mokymasis siūti“

Paroda veiks iki spalio 27 d.
Spalio 14 d. 15 val. vyks ekskursija su parodos autore

Parodos rengėjai: Bažnytinio paveldo muziejus ir Marta Vosyliūtė
Rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija, Vilniaus miesto savivaldybė
Daugiau informacijos: tel. 8 5 269 7800, el. p. [email protected]

Saulius Mažylis

Svečiuose pas kultūros piligrimą

Andrzejaus Strumillo 90 metų jubiliejus

Rugsėjis prasidėjo kaip įprasta: baigėsi vasara, baigėsi atostogos, prasidėjo darbai. Bet štai vieną dieną paskambino Arūnė Tornau ir pakvietė važiuoti į Vygrių plenerą „Eremas“, skirtą Andrzejaus Strumillo 90 metų jubiliejui. Reikia pažymėti, kad apskritai lietuvių dailininkų sudėtį Vygrių plenere entuziastingai kuravo menininką ir jo veiklą geriausiai pažįstanti Aleksandra Jacovskytė. Apie Strumillo žinojau tiek, kad lenkų šiuolaikinei dailei jis svarbus kaip mums Vladas Vildžiūnas, taip pat kad 2008 m. Vilniaus operos ir baleto teatre jis kūrė scenografiją operai „Orfėjas ir Euridikė“ (režisierius Jonas Jurašas).

Andrzej Strumillo. Autoriaus nuotr.
Andrzej Strumillo. Autoriaus nuotr.
Andrzej Strumillo. Autoriaus nuotr.
Andrzej Strumillo. Autoriaus nuotr.
Andrzej Strumillo. Autoriaus nuotr.
Andrzej Strumillo. Autoriaus nuotr.
Vygrių vienuolynas. Autoriaus nuotr.
Vygrių vienuolynas. Autoriaus nuotr.
Vygrių vienuolynas. Autoriaus nuotr.
Vygrių vienuolynas. Autoriaus nuotr.
Vygrių vienuolynas. Autoriaus nuotr.
Vygrių vienuolynas. Autoriaus nuotr.
Vaizdai iš Andrzej Strumillo sodybos. Autoriaus nuotr.
Vaizdai iš Andrzej Strumillo sodybos. Autoriaus nuotr.
Vaizdai iš Andrzej Strumillo sodybos. Autoriaus nuotr.
Vaizdai iš Andrzej Strumillo sodybos. Autoriaus nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Gedėjimo ir gyvenimo kaimynystė

11-osios Kauno bienalės paroda mieste „Yra ir nėra“

Jau, ko gero, reikia pamiršti apie Tekstilės bienalės Kaune laikus, kai ji veikė kaip savotiška atsvara neaiškiam šiuolaikinio meno etapui Vilniuje, tradicinės / taikomosios / fiziškai skaudančios dailės pasipriešinimą tendencijai, kur dominavo biurokratinius rašinėlius primenantys, vizualinio sterilumo siekiantys kūriniai, Jeano Baudrillard’o išvadinti nieku.

Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m.  M. Krikštopaitytės nuotr.
Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Adina. „Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie 12-to Ugniagesių gatvės namo“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Adina. „Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie 12-to Ugniagesių gatvės namo“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, instaliacijos „Murmuration“ buvusioje Chasidų sinagogoje detalė. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, instaliacijos „Murmuration“ buvusioje Chasidų sinagogoje detalė. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, kūrinio „Didžioji akcija“ dalis. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jenny Kagan, kūrinio „Didžioji akcija“ dalis. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
VDA inf.

Paroda „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“

 Spalio 3 d., antradienį, 17 val. VDA parodų salėje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma paroda „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“.


  Viktoras Liutkus: „1977 metų lapkritį, kai Sovietų Sąjungoje paradais ir saliutais buvo švenčiamas „Didžiojo spalio“ šešiasdešimtmetis ir džiaugiamasi ką tik priimta TSRS konstitucija, Dailės fondo salone tuometinėje Petro Cvirkos gatvėje (dabar Pamėnkalnio) buvo atidaryta Vilniaus dailės instituto 1976 metų tapytojų laidos paroda. Iš jos dalyvių ilgainiui susiformavo „Penketas“: Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys (1952-2008) ir Romanas Vilkauskas. Vyrukai buvo organizuoti, stropūs, ambicingi, jų parodos kas treji metai salone vyko iki 1986 m. (1983 m. – Šiauliuose), sukeldamos ir kritikų, ir visuomenės dėmesį.


Sovietiniam, optimizmu nudažytam „brandaus socializmo“ gyvenimui jie priešpriešino aštrų groteską, karčios ironijos persunktus vaizdus, destrukciją, maišaties ir sarkazmo kupiną tapybą. Jaunuosius dailininkus traukė keisto, į fragmentus suskilusio pasaulio vaizdai, rūpėjo priešintis tuomet lietuvių tapyboje suvešėjusiam dekoratyvumui, portretų ir figūrų monumentalumui. Jų kūriniuose netrūko siurrealistinių vizijų, fantasmagorijų sumaišties, erotikos ir absurdo scenų. Akys matė daiktiškosios aplinkos banalumą ir gyvenimo monotonijos ženklus, lydimus nuolatinio deficito,  visuomeninio gyvenimo rutinos. Dabar tas laikotarpis dažnai pavadinamas „nuobodulio visuomene“. „Penketas“ į „brandaus socializmo“ ideologines klišes paprastai reaguodavo pasišaipymais ir ironija, kurią bene geriausiai perteikė Sližio paveikslo su nutapytais varliagyviais pavadinimas: „Ačiū partijai ir vyriausybei, kad suteikė galimybę paišyti tokius paveikslus“ (1979).


„Penketas“ sovietmečiu, suprantama, nebuvo įteisinta grupė, kaip ir jų pirmtakė, garsioji „Ketveriukė“: Kostas Dereškevičius, Algimantas Jonas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Jonas Švėgžda. Tokių darinių sovietinės ideologijos sąlygomis paprasčiausiai negalėjo būti. „Penketas“ tęsė „Ketverto“ pradėtą darbą, bet kitoniškai, aštriau, o kartais – ir visai chuliganiškai. Petras Repšys yra palyginęs: „Kuro karta „davė“ tikrą realizmą, sakė tiesą į akis [...]. Akivaizdu, kad vėlesnioji generacija daug ką perėmė iš Kuro kartos – iškart po jų atėjo dar aršesni ir labiau įtūžę jaunuoliai – vadinamoji Mindaugo Skudučio kompanija.“ Ta „kompanija“ po kiek laiko nusipelnė ir kalambūriško „kirmėlistų“ vardo, nors iš tiesų „Penketas“ save labiau vadino „faufistais“...


Taigi, šiemet sukanka 40 metų nuo pirmosios „Penketo“ parodos. Ta pirmoji, galima sakyti, buvo tarsi pasimatymas, į kurį ateinama su viltimis, tikėjimu, su pasižadėjimais ir gerais norais. „Penkiukė“ neišsilakstė, tapo žinoma kaip bendraminčių grupė, o kiekvienas jos narys jautė kolegų palaikymą. Sukakties proga „Titanike“ rengiama paroda neturi tikslo pristatyti kažką panašaus į „Penketo“ „ataskaitą“ ar istorinę retrospektyvą. Beveik visi paveikslai yra atrinkti iš aktyviausio ir, ko gero, produktyviausio grupės veiklos laikotarpio, 1976–1986 metų. Deja, kai kurių svarbių kūrinių iš muziejų nepavyko gauti, kiti yra iškeliavę į užjūrius, pasklidę po privačias kolekcijas. Gaila, kad negalėjo parodoje dalyvauti Romanas Vilkauskas, kurio fotorealizmas visose „Penketo“ parodose buvo išsiskiriantis ir socialiai angažuotas.


Tokia ir viso sumanymo idėja – lyg proginis „Penketo“ fotokadras prisiminimui, lyg trumpas žvilgsnis atgal, į nueito kūrybos kelio pusę. Kas ten išliko? Kas sugulė į paveikslus, kokios spalvõs buvo jaunų vaikinų svajonės, pokštai, meilė ar liūdesys? Atsakymas yra kaip paliudijimas: išliko TAPYBA“.
`Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos kuratorius: dr. Viktoras Liutkus
Paroda veiks: 2017.10.03 – 10. 22


Maloniai kviečiame apsilankyti!

NDG inf.

Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos

Spalio 5 d. 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „Vilnius. Topophilia“, suformuota iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos.

 

Vilnių mėgo vaizduoti įvairių tautų dailininkai, ir vietiniai menininkai, ir svečiai, o jų kūrybai apibūdinti tinka graikiškas žodis „topophilia“, reiškiantis „vietos meilę“. Paroda „Vilnius. Topophilia“ apžvelgia Lietuvos sostinės ikonografijos raidą XIX–XX a.: kaip per du šimtmečius keitėsi miestas ir jo vaizdavimas, kas žavėjo dailininkus, kaip jų žvilgsnį veikė istorinis, politinis, socialinis, kultūrinis, meninis kontekstas, kūrinių tikslas ir paskirtis.

Vytautas Mackevičius, „Vilnius. Didžioji gatvė“.1942 m. Fragmentas
Vytautas Mackevičius, „Vilnius. Didžioji gatvė“.1942 m. Fragmentas
NDG inf.

Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)

Spalio 5 d. 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla“, skirta gerokai primirštai ir iki galo neįvertintai Vilniaus piešimo mokyklai, kurią 1866 m. pabaigoje įkūrė carinės Rusijos valdininkai.

 

Piešimo mokyklai Vilniuje organizuoti buvo pasirinktas Peterburgo dailės akademiją baigęs dailininkas Ivanas Trutnevas (1827–1912). Jis parengė piešimo mokyklos programą, kurią vėliau ne sykį tobulino.

Stanisław Filibert Fleury, gipsinių išliejų piešinys. Apie 1874 m.
Stanisław Filibert Fleury, gipsinių išliejų piešinys. Apie 1874 m.
Aistė Paulina Virbickaitė

Meno espreso

Trumpa parodų Vilniuje apžvalga

Tapytojos Sigitos Maslauskaitės parodos tema – pabėgėliai ir tremtiniai. Vienoje galerijos salėje rodomi paveikslai, vaizduojantys tokius personažus kaip Abraomas, Kainas, Adomas ir Ieva, kitoje – iš spaudos nuotraukų pertapyti pabėgėlių iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos vaizdai, o trečiame aukšte įkurta videoinstaliacija.

František Jakub, „Gamtos giesmė“. 1906 m. Banko „Česká spořitelna“ nuosavybė
František Jakub, „Gamtos giesmė“. 1906 m. Banko „Česká spořitelna“ nuosavybė
Mindaugas Lukošaitis, iš serijos „Kompozicijos“. 2016 m.
Mindaugas Lukošaitis, iš serijos „Kompozicijos“. 2016 m.
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas
Sigita Maslauskaitė, ekspozicijos fragmentas
Andrius Erminas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Andrius Erminas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Andrius Erminas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Andrius Erminas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Andrius Erminas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Andrius Erminas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Andrius Erminas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Andrius Erminas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas