Tikrai ir tiktai rėmas

Kaip ir nurodo vokiečių menininko Jay Gardo parodos (kuratorė Giedrė Malūkaitė) pavadinimas „Rėmas, ne paveikslas“ („It’s the Frame not the Painting“), čia ypač svarbus ne paveikslas, o rėmas. Centro patalpas menininkas pavertė ankštomis ekspozicinėmis dėžutėmis būtent šiam, mūsų supratimu, pagalbiniam ir nereikšmingam meno kūrinio priedui nagrinėti. Skulptūriniai objektai sukūrė belaikės ir besvorės erdvės įspūdį, kuris leidžia pasiklysti tarp autoriaus rėmų simuliacijų. Rėmo, kokį mes jį pratę matyti, neverta nė ieškoti – jis perfiltruotas, ištirtas akimi, o tada materializuotas pasirenkant jau seniai autoriaus pamėgtą medžiagą – fanerą ir kitas priemones.

Jay Gardui rūpi interneto amžiuje vis pasipainiojanti autentiškumo ir klastotės problema, tapusi kolektyvinio susitarimo reikalu. Niujorko parodai jis sukūrė kamerinio formato (palyginti su prototipu) skulptūrą „Plywood“, kuri aiškiai referuoja į simboliu tapusį „Hollywood“ ženklą. Praeityje savo dizaino žinias pritaikęs funkcionaliai muzikos įrangai ir instrumentams kurti, šiandien Jay Gardas sukūrė vientisai konceptualų įvykį JMVMC parodinėje erdvėje. Jo tyrinėjimų akiratyje – ne tik rėmas, bet ir jo apipavidalinimą generuojančios idėjinės paradigmos.

Jay Gardo kūrinių estetika įveda į tiksliai pamatuotą ir realizuotą, bet sunkiai apibrėžiamą erdvę, kuri mūsų patirtyje siejasi su kompiuterine grafika ir 3D modeliavimu. Parodoje eksponuojami autoriaus sukurti objektai yra priversti prisitaikyti prie tikrovės dėsnių: gravitacijos, šviesos ir trūkumams imlios materijos, tačiau neleidžia pamiršti, kokiame amžiuje gyvename. Su šiais dėsniais autorius sėkmingai susitvarkė: tiksliai sukurtų objektų paviršiai padengti organikai tolimais geltonais atspalviais, kurie pažymi bei atskiria šių plokštumų pozicijas rėmų atžvilgiu. Antrojoje parodos dalyje patalpos atžvilgiu didelė besisukanti instaliacija išduoda pastangas nepasiduoti žemės traukai ir sukurti neapibrėžto klajojimo po menamos virtualybės topografiją pojūtį. Bet ir čia menininkas įpainioja autorystės simbolį – braižą, kurio XX a. ideologiniais sumetimais menininkai ir dizaineriai ne kartą bandė atsisakyti. Tai – pieštuko žymės ir po dažų sluoksniu nepaslėpta fanera kaip autoriaus parašas, bylojantis apie jam idėjiškai priimtiną rankų darbą ir kūrybos procesą.

Rėmai atrinkti ne pagal meno kūrinius. Kalbėta, kad menininkas rinkosi rėmus ir tik po to pasižiūrėdavo į paveikslą. Darbai, kurių rėmus jis išsirinko vaikščiodamas po Berlyno Paveikslų galeriją, nutapyti XV–XVII a. žymių tapytojų. Sakykime, skulptūrinis objektas (arba rėmo skerspjūvio simuliacija) nr. 1, kaip nurodoma anotacijoje, priklauso Ludovico Caracci darbui „Du šachmatininkai“.

Jeigu klausiame, kas vis dėlto turi didesnę vertę, meno kūrinys ar rėmas, tai, ko gero, kiekvienam kils prielaida, jog rėmas be paveikslo muziejuje nekabės. O pasikapsčius internete rasti paveikslo reprodukciją su rėmu yra beveik neįmanoma. Meno kūrinio kontekste rėmo reprezentacinės funkcijos išnyksta ir tampa visiškai nesvarbios kūrinio suvokimui. Dažniausiai paveikslas su rėmu pasirodo fotografijose, kuriose meno kūrinys rodomas muziejaus ar galerijos interjere. Šiuo požiūriu dėmesys, kurį sukoncentruoja Jay Gardas, yra nukreiptas į meno kūrinio reprezentacijos periferiją.

Ir vis dėlto, ką reprezentuoja rėmas? Kiekvienas meistro sukurtas objektas turi savo pradžią, t.y. užsakovą (kartais – žiūrovą, pirkėją, galerininką). Sukurtas šio amato meistrų rėmas atliepdavo savininkų galimybes ir skonį, reprezentuodavo statusą. Galiausiai įdomu, kad rėmas ir jo dekoravimo žodynas formuluojamas dažniau pagal interjerą negu meno kūrinį, nors ir laviruoja tarp jų. Tad galima suprasti, jog XV–XVII a. rėmas taip pat nebuvo tik materialinis mediumas, kuris interjere nubrėžia meno kūrinio pradžios ribas ir įveda į jo pasaulį, bet ir visa tai, kas tampa neapčiuopiamais veiksniais, nulemiančiais kūrinio vertę. Tenka pabrėžti, jog tokia sąlyga galioja visiems laikotarpiams ir visiems regionams. Galima suprasti, kad sociologinės, kultūrinės ir rinkos aplinkybės apima gerokai daugiau negu tik meno kūrinio perimetrą.

Rėmo meistrystės, kaip bet kokios taikomosios-dekoratyvinės dailės rūšies, istorija yra gana kompleksiška. Jos raidos tendencijos priklauso nuo daugybės veiksnių: pirmiausia reikia suvokti buvimo vietą ir laiką, tada stebėti, kokia yra krašto tradicija, kokia ideologija tuo metu vyrauja, ir galiausiai apsižvalgyti, pas ką esi svečiuose ir kokiame interjere kabo akį patraukęs rėmas. Nuo Renesanso rėmas buvo nevertinama pagalbinė paveikslo dalis, keičiama kartu su meno kūrinio savininku, interjeru, ir tik XIX a. muziejai bei privatūs kolekcionieriai pradėjo žvelgti į rėmą kaip į istorinę vertę turintį artefaktą. O Jay Gardas pagaliau rėmui suteikė meno kūrinio statusą pagal šiuolaikinio meno kriterijus.

Vis dėlto sureikšmindamas rėmą jis užduoda svarbų autentiškumo problematikos klausimą. Juk negaliu patikrinti, ar iš tiesų tie skerspjūviai priklauso jo nurodytiems paveikslams. Taip jis tik dar tvirčiau įrodo, kad rėmas mums suvokiant kūrinį yra marginalus, ir kartu ginčija, kokia vis dėlto yra svarbi reprezentacija. Belieka tik patikėti – jis gi menininkas, kurio statusas tvirtina šių rėmų simuliacijų autentiškumą.

Autorius įrodė, kad rėmas gali atstovauti išties labai daug kam, o tai, ką rasim reikšmių paieškose, neišvengiamai priklausys nuo to, ką renkamės tirti. Smagu, jog autorius nepalieka žiūrovo klaidžioti po nepaaiškintų reikšmių pasaulį, kupiną paviršutiniškai paslaptingo nutylėjimo.

Paroda veikia iki spalio 21 d.

Jono meno vizualiųjų menų centras (Malūnų g. 8, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.