Svečiuose pas kultūros piligrimą

Rugsėjis prasidėjo kaip įprasta: baigėsi vasara, baigėsi atostogos, prasidėjo darbai. Bet štai vieną dieną paskambino Arūnė Tornau ir pakvietė važiuoti į Vygrių plenerą „Eremas“, skirtą Andrzejaus Strumillo 90 metų jubiliejui. Reikia pažymėti, kad apskritai lietuvių dailininkų sudėtį Vygrių plenere entuziastingai kuravo menininką ir jo veiklą geriausiai pažįstanti Aleksandra Jacovskytė. Apie Strumillo žinojau tiek, kad lenkų šiuolaikinei dailei jis svarbus kaip mums Vladas Vildžiūnas, taip pat kad 2008 m. Vilniaus operos ir baleto teatre jis kūrė scenografiją operai „Orfėjas ir Euridikė“ (režisierius Jonas Jurašas).

Pleneras vyko ežerų apsuptame Vygrių vienuolyne, kurį, karaliaus Jono Kazimiero Vazos remiami, iš Italijos atvykę kamaldulių vienuoliai pastatė XVII a. II pusėje. Dabar čia veikia kūrybinių dirbtuvių centras, biblioteka, svečių namai. Plenero dalyviai buvo apgyvendinti senojoje eremitijoje, pirmą kartą gyvenau kamaldulio namelyje, kuris, pasirodo, yra labai patogus ir gyventi, ir kurti.

Pirmąsias dvi dienas plenero dalyviai (šeši lenkai, du baltarusiai ir du lietuviai (Kunigunda Dineikaitė ir aš) ramiai sau kūrėme, o trečiąją dieną pasirodė menininkas, poetas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, kitaip tariant, žmogus legenda – Andrzejus Strumillo. Po pietų išėjau į lauką ir kaktomuša susidūriau su ką tik atvykusiu profesoriumi, kuris širdingai lietuviškai pasisveikino ir užpildė šią ir kitas pleneristų dienas nuoširdžiu dėmesiu svečiams, įdomiomis istorijomis, diskusijomis, globa. Vykome į prieš 32 metus įsigytą menininko sodybą Mačkova Rudoje, kur veikia galerija-dirbtuvė, atsiveria vaizdingas Juodosios Ančios vingis, apstu senų ir šiuolaikinių meno kūrinių, knygų, įdomybių. Sodybos pievoje ganosi arabų ristūnai, suklūstantys, kai menininkas juos pašaukia vardais.

Važiavome į Suvalkus, apžiūrėjome „Strumillo galeriją“, kurioje eksponuojami įvairiais laikais sukurti menininko darbai. Suvalkuose aplankėme ir kasmet rengiamą skulptorių plenerą, jame taip pat dalyvavo lietuvis Tomas Vaičaitis. Miesto parke eksponuojami ankstesnių simpoziumų dalyvių darbai, tarp jų Ksenijos Jaroševaitės, Vlado Urbanavičiaus, Kunoto Vildžiūno. Buvusioje sinagogoje Seinuose veikia paskutinių Andrzejaus Strumillo darbų paroda „Skrydis“. Sinagogos erdvė, dramatiški psalmių tekstai, apanglėjusios angelų figūros sudaro paveikią visumą. Ši įspūdinga paroda po Naujųjų metų bus eksponuojama Vildžiūnų galerijoje Vilniaus Jeruzalėje.

Galbūt todėl, kad yra gimęs Vilniuje ir čia praleidęs dalį vaikystės, Andžejus Strumila vis grįžo prie bendros istorijos temos, su nostalgija dalinosi lietuviškais prisiminimais: minėjo žymius vardus ir pavardes, politinius įvykius, susitikimus. Matėsi, kad profesorius myli mūsų istoriją, nes atneštą didžiulę jo paties kartu su Czesławu Miłoszu ir Tomu Venclova sudarytą LDK istorijos knygą („Księgi Wielkiego Księstwa Litewskiego“, 2009), prie kurios prisidėjo mūsų istorikai, sklaidė ir aptarinėjo taip, tarsi mokėtų atmintinai. Gėrėjosi ir mano jam padovanota knyga „Jėga ir grožis jo šventovėje. Bažnytinio paveldo muziejaus rinkiniai“ (2014). Šiais metais profesorius išleido albumą „Namas“ („Dom“): įspūdingo dizaino ir pavyzdinės kokybės knyga iliustracijomis ir tekstais pristato menininko sodybą, jos gyventojus, čia apsilankiusius žmones, vykusius koncertus ir meninius projektus.

Į liaupses ir nusistebėjimus, kaip vienas žmogus tiek suspėja nuveikti, senasis menininkas atsakydamas guodėsi, kad vis dėlto daug sugaišo nereikalingiems dalykams ir kad jei galėtų atsukti laiką atgal, daugiau laiko skirtų savo didžiajai meilei – tapybai. Minėjo vieno savo peizažo istoriją, kaip 1999 m. prieš į Vygrius atvykstant popiežiui Jonui Pauliui II, pro būsimus popiežiaus kambarių langus dvi savaites tapė mažą paveikslėlį su vaizdu į Ančios ežerą, kad popiežius Romoje prisimintų šį vaizdą.

Andrzejus Strumillo – kultūros piligrimas, sukaupęs didžiules meno kolekcijas (didžiąją jų dalį perdavęs Lenkijos muziejams), jam nesvetima niekas: nei bizantiškos ikonos, nei šiuolaikinis menas, nei kaligrafija, nei feisbukas. Strumillo darbai dalyvavo parodose visame pasaulyje, menininkas surengė per šimtą asmeninių parodų ir buvo apdovanotas daugybe premijų, keliais valstybiniais prizais. Stebėjausi, kad ir vėl pasitvirtino taisyklė, jog kuo žmogus garsesnis, tuo paprastesnis ir laisvesnis, kad galima bendrauti kaip su draugu, be baimių, skrupulų, nesivaržant. Susiginčijome tik vieną kartą dėl Józefo Piłsudskio, mat, profesoriaus nuomone, jei Piłsudskis prie Varšuvos nebūtų sumušęs bolševikų, Lietuvai 1918 m. būtų buvę nepalyginamai sunkiau, o gal net ir neįmanoma galvoti apie nepriklausomybę. Toliau karštai diskutuojant, išsidaviau, kad rašysiu „7 meno dienoms“, profesorius juokdamasis meldė neminėti mūsų nesutarimo.

Išvažiuodamas aplankiau Vygrių kapinaites, kur palaidota 2011 m. mirusi menininko žmona Danuta ir jau iškaltas Andžejaus vardas ir gimimo data. Pagavo nostalgiškas jausmas, kad, panašiai kaip dabar Vygriuose, taip 1992 m. Štutgarte, viename paskutinių Johno Cage’o koncertų 99 smuikams, sutikau patį Cage’ą su džinsais ir megztuku, atvykusį paklausyti savo kūrinio ir kaip seniems draugams per pertrauką linksmai ir nevaržomai apie viską pašnekėti.

P. S. Andžejus Strumila gimė 1927 m. spalio 23 d. Vilniuje. Vaikystę praleido prie Žeimenos upės, netoli Švenčionių, iš kur kilusi jo mama, buvodavo taip pat Lydoje, Naugarduke. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo patarnautojas Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. 1945 m. pasitraukė į Lenkiją, studijavo Lodzės aukštojoje valstybinėje meno mokykloje, vėliau Krokuvos dailės akademijoje. Tarp 1949–1953 m. ėjo asistento pareigas šiose mokyklose. 1977–1980 m. buvo Krokuvos dailės akademijos profesoriumi, 1987–1988 m. – katalikiško Teologijos akademijos Suvalkų filialo dėstytoju. 1982 m. laimėjo konkursą vadovauti Jungtinių Tautų Organizacijos Niujorke Graphic Presentation Unit skyriui. Niujorke dvejus metus vadovavo ONZ, UNESCO, FAO ir UNICEF leidybiniams projektams. Grįžęs iš Amerikos į Lenkiją, įsikūrė Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Čia menininkas ir kuria, taip pat užsiima žemdirbyste, žirgų auginimu ir visada laukia svečių, ypač iš Lietuvos.