Dailė
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai
Tapytojos Sigitos Maslauskaitės parodos tema – pabėgėliai ir tremtiniai. Vienoje galerijos salėje rodomi paveikslai, vaizduojantys tokius personažus kaip Abraomas, Kainas, Adomas ir Ieva, kitoje – iš spaudos nuotraukų pertapyti pabėgėlių iš Sirijos ir Šiaurės Afrikos vaizdai, o trečiame aukšte įkurta videoinstaliacija.
Lietuvoje menininkai retokai reaguoja į aktualius šalies ar pasaulio įvykius, lyg vis dar vengdami liestis prie politinių, ekonominių ar socialinių problemų. Savo paveikslais kalbanti apie skaudžią pabėgėlių temą menininkė supranta, kad taip situacijos nepakeis. Kita vertus – abejingas tylėjimas priimtinas ne visiems. Todėl Sigita tapo. Ši paroda ne tik skatina apmąstyti menininkės stipriai išplėstas pabėgimo, tremties ar prieglobsčio temas. Tai ir proga pamatyti kiek kitokią jos tapybą. Įprastai Sigita kuria ilgai, ant drobės lėtai ir sodriai klodama sluoksnį po sluoksnio. Šiuo metu rodomi paveikslai sukurti per gan trumpą laikotarpį ir tapybos prasme yra gerokai skaidresni, tačiau išlaikę žiūrovams gerai pažįstamus menininkės komponavimo ir koloristinius principus.
Paroda galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3) veikia iki rugsėjo 30 d. Rugsėjo 30 d. (šeštadienį) 14 val. vyks ekskursija su menininke.
Andrius Erminas, Žmogiškasis faktorius. Sodai
Skulptorius Andrius Erminas visą galerijos erdvę pavertė kolektyviniams sodams ir žmogaus veikloms juose dedikuota instaliacija, sudaryta iš objektų, kurių kiekvieną galima vertinti ir kaip savarankišką kūrinį.
Jei reiktų dviem žodžiais apibūdinti Andriaus Ermino skulptūras, sakyčiau – sąmojingas išradingumas. Tai būdinga ne tik šios parodos kūriniams. Menininkas turi kažką bendra su tais auksarankiais mėgėjais, kurie, pagalvoję ir pasirausę savo sandėliuke, netikėčiausiomis priemonėmis ir būdais išsprendžia beveik bet kokią problemą. Taip ir šis menininkas skulptūras dažnai kuria iš rastų arba panašių į rastas medžiagų.
Skulptorius nesišaipo iš auksarankių sodininkų ir sodų buities. Jis replikuoja su šypsena, tarsi perimdamas šios pamažu nykstančios rūšies tradicijas, ir kuria keistus pseudofunkcionalius ar atvirai puošybinius objektus. Paroda bus juokinga ir įdomi kiekvienam, bent epizodiškai susidūrusiam su kolektyvinių sodų buitimi. Juk ji pasakoja apie kartą, kuri paniekinamai atsisakė sodų kultūros ir buitinio meistravimo šeštadienio rytais, tačiau vis tiek užaugo su šiais reiškiniais.
Paroda „Pamėnkalnio“ galerijoje veikia iki spalio 3 d.
Banko „Česká spořitelna“ kolekcijos šedevrai
Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma Čekijos banko sukaupta XIX–XX a. pr. čekų dailės kolekcija. Tai – net keturios salės tvarkingai vienas prie kito sukabintų paveikslų (apie 100 kūrinių, kuratorės Duňos Panenkovos atrinktų iš didžiulės banko kolekcijos).
Paroda patiks konservatyvesnio skonio, paprasto grožio išsiilgusiam žiūrovui. Tokie, matyt, buvo ir čekų bankininkai: paveikslai nei labai dideli, nei maži, nei labai ryškūs, nei blankūs ir būtinai neutralių temų. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro realistiniai peizažai su simbolizmo, romantizmo ar impresionizmo natomis, yra ir šiek tiek figūrinių paveikslų, daugiausia portretų.
Kaip įprasta Paveikslų galerijoje, čia rengiamoms parodoms niekas net neieško architektūrinių ar apšvietimo sprendimų. Tačiau šioje parodoje tapybą papildo dar vienas įdomus aspektas – paveikslų rėmai. Brangūs ir įspūdingi, įvairios stilistikos rėmai kartais net užgožia ramius gamtos vaizdus ir paįvairina eilėmis sukabintų paveikslų monotoniją.
Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veikia iki lapkričio 19 d.
Mindaugas Lukošaitis, Vaizduotė. Kompozicija. Sapnas; Tomas van Houtryve, Žydro dangaus dienos
Mindaugas Lukošaitis pristato naujausius savo piešinius iš dviejų ciklų: „Sapnavau Japoniją“ ir „Kompozicijos“. Pirmojo ciklo kūriniai atlikti grafitu. Juose nėra konkrečių Japonijos motyvų, vietoj to – linijos lengvumas, gausybė pustonių bei šviesos ir šešėlių žaismas. Antrojo ciklo kūriniai mažesnio formato ir atlikti tušu. Čia linija kietesnė, vaizduojamos „architektoninės nyksmo arabeskos“ – griūvančio, irstančio ir neatpažįstamo miesto neatpažįstami fragmentai. Viena vertus – iš aiškių linijų kuriamas piešinys labai aiškus ir racionalus, bet Lukošaičiui, regis, ne mažiau svarbi intuicija ir nuojauta.
Menininko Tomo van Houtryve fotografijose vizualiai taip pat vyrauja linija ir šviesa bei šešėlis. Jis iš oro fotografuoja karinius veiksmus įvairiose šalyse. Žiūrint iš viršaus žmonių figūros pasikeičia, užleisdamos vietą šešėliams, neįprastai akiai atrodo ir pastatų, gatvių bei kitų objektų planai. Šalia įdomių vizualių efektų menininkui svarbūs ir socialiniai klausimai apie su bepiločiais orlaiviais susijusią besikeičiančią asmeninio privatumo, sekimo ir šiuolaikinio karo prigimtį.
Parodos galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39) veikia iki spalio 13 d.
