Spalio 2 d. 17 val. Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ I-ame aukšte atidaryta VI tarptautinė Algimanto Švėgždos piešinių konkurso paroda „Piešinys 2017“.
Šeštus metus iš eilės vykstantis konkursas kasmet pritraukia vis daugiau dalyvių iš Lietuvos ir kitų Europos šalių. Šiemet konkurse dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Danijos, Baltarusijos ir Rusijos aukštųjų meno mokyklų studentai. Pagrindinis parodos tikslas – supažindinti visuomenę su jaunųjų menininkų kūryba, paskatinti inovacijas ir atskleisti piešinio galimybių įvairovę. Renginio organizatorius VDA Vilniaus fakulteto dekanas doc. Česlovas Lukenskas teigia, kad paroda padės kelti jaunų menininkų profesinį prestižą ir plačiau skleisti eksperimentinį ir akademiškai angažuotą meną.
Šių metų paroda išsiskiria temų įvairove – dalyviai demonstruoja neformalų ir kritišką požiūrį į šiandieninės kasdienybės problemas, atsigręžia į savo šeimos, tautos istoriją, kurią reflektuoja per asmenines patirtis. Kasmet jaunieji kūrėjai skiria vis didesnį dėmesį piešinio meistriškumui, ieško originalių raiškos būdų.
Spalio 19 d. bus paskelbti 12 konkurso laimėtojų, kuriems atiteks trys premijos (500, 300, 100 eurų ir dešimties dienų poilsis Nidos meno kolonijoje) bei 9 diplomai. Visų 12 laimėtojų darbai bus įtraukti į parodos katalogą, o pirmąsias tris vietas laimėję autoriai gaus teisę surengti personalines parodas Vilniaus dailės akademijai priklausančiose galerijose.
Parodą vilniečiai ir miesto svečiai galės aplankyti iki spalio 22 d. VDA parodų salių „Titanikas“ I-ame aukšte, Maironio g. 3, Vilnius.
Kauno bienalės parodos Paveikslų galerijoje
Kauno mieste išbarstytų pavienių objektų ir instaliacijų (nuo iš sienos ar pašto dėžutės siunčiamų žinučių iki kasdieniame interjere tįsančios Lenino skulptūros – pagrindinė Kauno bienalės paroda „Yra ir nėra“, kuratorė Paulina Pukytė) idėjinė šerdis gerai atsiskleidžia trijose Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusiose parodose – „Ateini ar išeini?“, „Iš ko padaryti paminklai“ ir Sophie Calle „Atsitraukimas“ (1996). Tai, ką galima atrasti miesto gatvėse ir suvokti per jausminius potyrius, galerijoje tampa kone klausimų ir teiginių sprogimu, jungiančiu visą bienalę. Manau, kad norint geriau suprasti bienalės idėjas būtina apsilankyti šiose trijose ekspozicijose.








Š.m. spalio 12 d. 19 val. AV17 galerijoje atidaroma vienų žinomiausių šiuolaikinio meno kūrėjų Latvijoje Andris Eglītis ir Katrīna Neiburga paroda „Pickled Long Cucumbers“ (liet. „Ilgi marinuoti agurkai“). Menininkai Latvijai atstovauja daugelyje svarbių šiuolaikinio meno renginių, vienas tokių – Venecijos bienalė, kurioje autoriai dalyvavo 2015 m.
Andris Eglītis ir Katrīna Neiburga kolaboruodami kartu kuria instaliacijas, kuriose dažnai integruojami video darbai, tapyba ir skulptūra. Menininkų kūrinius parodoje „Ilgi marinuoti agurkai“ jungia bendra žmogaus ir gamtos tema. Katrīnos Neiburgos video darbas, vaizduojantis žmogaus prigimties neatsiejamumą nuo gamtos, savotišką Adomo ir Ievos provaizdį, bei Andris Eglītis tapybos darbai, sukurti naudojant žemę, smėlį ir molį, taip pat menininko kurti archajiški objektai, kuria tarsi naują pasaulį, kuriame dar juntami senojo pėdsakai. Kūriniuose nuolatos juntamas koegzistavimas ir kartu konfrontacija tarp šiuolaikinio ir pirmykščio pasaulių. Darbuose vaizduodami įvairius šiuolaikinio žmogaus atributus ir ritualus menininkai balansuoja tarp neutralios, kartais postapokaliptinės nuotaikos, o šiuolaikybė parodoje įgauna barbarystės vaizdinį. Parodoje paliečiami klausimai susiję su šių laikų ekologinėmis problemomis, nulemtomis žmogaus, o „grįžimas atgal į gamtą“, pabrėžia žmogaus prigimties stiprų ryšį su gamta ir jo veiksmų prieštaringumą. Parodos pavadinimui pasirinktas visiems pažįstamas agurkų konservavimo būdas bei įprastus agurkus pakeičiant ilgais, parodos žiūrovas provokuojamas apmąstyti nusistovėjusių įpročių reikšmę mūsų gyvenimuose bei racionalumo ir iracionalumo aspektus.
Katrīnos Neiburgos ir Andris Eglītis darbams būdingas antropologinis tiriamasis žvilgsnis į kultūrinius ir socialinius reiškinius, tam tikrų visuomenės reiškinių pasikeitimų fiksavimas, keičiantis jų funkcijai. Dažnai jų kūryboje apmąstomi posovietinio laikotarpio lūžiai, praėjusio amžiaus ir dabarties sankirtos. Autoriai savo kūryboje kvestionuoja nusistovėjusius stereotipus: lyčių, galios ir valdžios konstruktus, juos dekonstruojant ir suteikiant kritinį matmenį. Jų kūrybos centre atsiduria žmogus vidinių ar išorinių perversmų akivaizdoje, žmogaus dualumas tarp jo materialaus pasaulio ir dvasinio gyvenimo. Menininkų kūrybai būdinga grubi estetika, kuriama dažniausiai naudojamų natūralių, mažai apdirbtų medžiagų: medienos, molio, medžių šakų.
Katrīna Neiburga baigė vizualinės komunikacijos magistro studijas Latvijos meno akademijoje ir studijavo Karališkame Stokholmo meno institute. Parodose dalyvauja nuo 2000 m., taip pat dalyvavo Sidnėjaus ir Maskvos bienalėse. 2008 m. apdovanota „Purvītis Prize“ – aukščiausiu įvertinimu meno srityje Latvijoje. Menininkė taip pat buvo viena iš kandidačių prestižiniam „Ars Fennica“ apdovanojimui už išskirtinę meninę kūrinių vertę gauti. Ji taip pat kuria scenografiją Latvijos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, Permos operos ir baleto teatrui bei Paryžiaus bastilijos teatrui.
Andris Eglītis studijavo Latvijos menų akademijoje, I. E. Repin Sankt Peterburgo menų institute ir HISK Belgijoje. Autorius savo kūryboje jungia įvairias meno rūšis: tapybą, skulptūrą, objekto meną. Parodose dalyvauja nuo 2000 m., yra surengęs ne vieną personalinę parodą Rygoje, Antverpene, Berlyne. 2013 m. buvo įvertintas „Purvītis Prize“.
Spalio 12 d. 18 val. AV17 galerijoje, Totorių g. 5, vyks susitikimas su autoriais, kurio metu bus pritatoma jų kūryba bei aptariami paskutinieji projektai. Pokalbis vyks anglų kalba.
Paroda “Ilgi marinuoti agurkai” AV17 galerijoje, Totorių g. 5, Vilniuje, veiks iki lapkričio 8 d.
Projektą dalinai remia
Lietuvos kultūros taryba
2017 m. spalio 10–28 dienomis Vilniaus grafikos meno centre veiks Arvydo Šaltenio piešinių paroda „Paišau kaip gyvenu“.
Atidarymas 2017 m. spalio 10 d., 18 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)
Vilniaus grafikos meno centras tęsia ilgametę piešinio parodų tradiciją, kuri suteikia progą pasižvalgyti po rečiau matomus menininkų kūrybos archyvus. Per kelerius metus galerijoje „Kairė-dešinė“ jau buvo eksponuotos Jono Algimanto Kuro, Vyganto Paukštės, Petro Repšio, Algio Skačkausko, Leopoldo Surgailio, Vytauto Šerio, Marijos Teresės Rožanskaitės, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Petro Mazūro ir kitų autorių piešinių kolekcijos.
2017 m. pristatoma Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, tapytojo Arvydo Šaltenio piešinių paroda Paišau kaip gyvenu, aprėpianti daugiau nei 4 dešimtmečių dailininko kūrybą. Šaltenio kūrybinė biografija menotyrininkų yra nemažai aprašyta straipsniuose, dailininko monografijoje ir pristatyta parodose. Nežiūrint to, šioje ekspozicijoje piešiniai iš asmeninio autoriaus archyvo išsamiai rodomi pirmą kartą. Kolekcijai būdinga stilistinė įvairovė, nulemta skirtinguose piešinių cikluose plėtojamų temų. Antai subtiliai ir jautriai dailininkas kalba apie namus. Tarnybos sovietinėje armijoje epizodai dažniausiai užfiksuoti karikatūriškai, sukuriant kontrastą niūriai karinės prievolės kasdienybei. Neįpareigojantys pliažo vaizdai išsiskiria minkštomis faktūromis ir spalvingumu. Pirmąją kelionę Paryžiuje (1992) liudija pluoštas didelio formato piešinių, kerinčių vingrios linijos lengvumu, spalvomis ir laisva kompozicija. Ryškių asmenybių, bičiulių, bendraminčių atvaizdai iškalbingai ir taikliai byloja apie portretuojamuosius. Retas kuris nežino 8–9 dešimtmečio Šaltenio tapybos, kurią šioje ekspozicijoje reprezentuoja grupė parengiamųjų eskizų žymiosioms jo drobėms („Žmogaus galva (brolis)“, 1971, „Moteris“, 1972, „Pašte“, 1975 etc.). Chronologišką ekspozicijos struktūrą papildo ir apibendrina įvairiais laikotarpiais kurti asambliažai, poezija ir itin asmeniški dailininko kasdienybės artefaktai.
Organizatorius: Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
Informacija: +370 5 261 19 95, graphic.lt
Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)
2017 10 04 – 2017 10 27
Spalio 4 d. 18 val. Parodos NAUJOS ISTORIJOS atidarymas galerijoje Meno parkas.
Šiuolaikinio meno paroda „Naujos istorijos“ festivalio „Vitrum Balticum. Pinklės!“ kontekste reprezentuoja dabarties diskursą, tačiau ji glaudžiai siejasi ir su festivalyje analizuojamomis atminties ir praeities temomis. Atmintis šiuo atveju – skirtingų kartų santykis su praeitimi, kuri reflektuojama per vaizdų, naratyvų ir aplinkos poveikio reikšmes kol tampa tariama asmenine patirtimi. Anot filosofo F. De Brigard, „<...> prisiminimas – tai tam tikra kognityvinės sistemos funkcija, leidžianti lanksčiai performuoti skirtingus užkoduotus pėdsakus į galimus praeities įvykius, kurie įvyko arba neįvyko kuriant būsimų įvykių modelius.“
Parodos „Naujos istorijos" kolekcija parengta remiantis temomis ir gvildena menininkų ieškojimus, apimančius asmeninius pasakojimus, socialinę, kultūrinę atmintį. Taip pat apeliuoja atminties perkūrimą, koncentruojasi ties fikcija ar dviprasme tiesa. Parodos autoriai žvelgia į artimiausią dabartį tarsi iš įsivaizduojamos ateities distancijos. Kai kurie iš jų susitelkia ties individo statuso įtvirtinimu virtualios, technokratinės pasaulėjautos kontekste ir kvestionuoja tapatybės problematiką. Kiti tiria fizines šviesos ir stiklo kaip medžiagos savybes, kelia materialaus nematerialumo idėją, ar koduoja prisiminimus fiziniame meno objekte. Treti nutolsta nuo subjektyvaus asmeninio patyrimo ir atveria kolektyvinės sąmonės žaizdas, tyrinėja galios klausimus, kuria naujus pasaulio žemėlapius. Eksponuojami galerijoje kūriniai susitinka uždaroje terpėje ir kuria tarpusavio sąsajas tarp kultūrų, šalių, įsitikinimų. Žiūrovai, pakliuvę į atminties pinkles, kviečiami užmegzti ryšį tarp praeities ir dabarties, apsvarstyti besikeičiančią istorijos ir praeities reikšmę. Istorija čia veikia kaip tam tikri praeities pėdsakai, o kūriniai tampa praėjusio laiko tęsiniu. Menininkai ieško, klausia bei apmąsto tiesos reprezentavimo klausimą kaip kolektyvinės atminties išraišką, tokiu būdu bandydami suvokti savo pačių praeitį.
Parodos menininkai: Verena Schatz (Austrija), Fredrik Nielsen (Švedija), Palo Macho ir Jana Hojstričova (Slovakija), Patrik Illo (Sovakija), Silvano Rubino (Italija), Jens Gussek (Vokietija), Riika Haapasaari (Suomija), Saman Kalantari (Italija), Valmantas Gutauskas (Lietuva), Valda Verikaitė (Lietuva), Teresa Almeida (Portugalija), Petra Thorgren (Švedija), Marzena Krzeminska (Lenkija), Simone Fezer (Vokietija), Anais Dunn (Prancūzija).
Parodos kuratorės:
Maja Heuer, stiklo muziejaus „Glass factory“ Švedijoje direktorė
Julija Pociūtė, menininkė, „Vitrum Balticum 2017“ projekto vadovė.
Ekskursijos parodoje:
Spalio 20 d. 18 val. ekskursija su parodos menininkais.
Spalio 25 d. 18 val. ekskursija su parodos kuratore Maja Heuer iš Švedijos
Daugiau informacijos: www.vitrumfestival.com
Projektas iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros ministerija, Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“.
Roko Dovydėno „Plėviakojis vs Louhan antra dalis“ VDA ekspozicijų erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“
Pasakęs: „Rokai, tu esi keramikas“, pats truputėlį sumišau ir puoliau atsiprašinėti autoriaus, nes prisiminiau vieną nelemtą kolegos klaidą, kai juvelyru jis pavadino papuošalus daugiau pragyvenimui, o ne saviraiškai gaminantį instaliacijų ir objektų kūrėją.
Spalio 6 d., penktadienį, 18 val. Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) atidaroma tapytojos, šiuolaikinio meno kūrėjos Židrijos Janušaitės kūrybos paroda „Apie ilgesį, prisilietimus ir atsivėrimą“. Paroda vyks iki spalio 28 d.
Bene labiausiai performanso meno lauke žinoma autorė šįkart galerijoje pristatys tapybos parodą, skirtą žmogiškųjų būsenų – ilgesio, laukimo, savityros tematikai.
Ilgesys Ž. Janušaitės kūryboje – ir filosofinė, ir estetinė idėja: „Ilgėjimasis kažko visai nenusakomo žodžiais. / Ištįsusi laike ilgesio būsena. Įsitempia. / Tai ne praeitis, ne konkretus žmogus ar vieta. / Galbūt tai – įsivaizduojamas momentas, kai turėjau viso pasaulio laiką?“.
Dailėtyrininkė Dovilė Stirbytė teigia, kad pagrindinis Židrijos Janušaitės kūrybos tikslas – parodyti, kaip svarbu nuolat skubančiam šiuolaikiniam žmogui sustoti ir susitikti pačiam su savimi: „Turbūt labiausiai šis menininkės siekis atsiskleidžia jos kuriamuose, laike ištęstuose, minimalistinės estetikos performansuose, kurių metu erdvėje skleidžiasi itin jautri, meditatyvi būsena. Kalbėti apie menininkės performansus, apibūdinti jų esmę nėra paprasta: norint pajausti kuriamo įvykio nuotaiką, reikia į ją pasinerti, patirti savo buvimu.
Panašiai yra ir mąstant apie kitų meno formų – tapybos, kaligrafijos, žemės, vaizdo meno – raiškos priemonėmis sukurtus menininkės kūrinius. Kurdama ji dažnai jungia kelias medijas, sluoksniuoja jas tarsi kokį gurmanišką delikatesą, tačiau keliasluoksniai kūriniai nėra pertekliniai, jais menininkė nedaugžodžiauja, atvirkščiai, redukuoja iki minimumo, pasiekdama išgrynintą, minimalistinį, estetišką rezultatą, lakoniškai prabylantį apie akimirkos emociją ir nuolat besikeičiančias tarpines būsenas“.
Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
Parodos laikas: 2017 10 06 – 2017 10 28. Atidarymas: 2017 10 06 18:00 val. Galerijos darbo laikas: II - V 10:00 – 18:00; VI 10:00 – 16:00. Parodos lankymas – nemokamas. Daugiau informacijos apie autorę: http://zidrijajanusaite.com/
2017/10/11-28
„Įmanomos tikrovės / Realities in the making”
Naują rudens sezoną „The Rooster Gallery“ pradeda tapytojos Kristinos Ališauskaitės paroda „Įmanomos tikrovės / Realities in the making”. Tai ketvirtoji menininkės personalinė paroda, kurioje eksponuojami naujausi jos tapybos darbai.
Kristinos Ališauskaitės paveiksluose susiduria daiktiškoji kasdienybė ir visa tai, kas slypi už jos – sapnai, vizijos, fantazijos, pasąmonės vaizdiniai. Tarp jų dar įsiterpia medijuotos ekranų ir fotografijų realybės nuotrupos. Susilydžiusios į nenutrūkstamą patirčių srautą, šios realybės ne visuomet leidžiasi atskiriamos viena nuo kitos: jos susipina ir persikloja, keičia vieną kitą tarsi kadrai kino juostoje, jų ribos nyksta, niveliuojasi, vienos elementai persikelia į kitą – tarsi sapnuotumei būdraudamas. Pasirenkami kontrastuojantys motyvai pabrėžia skirtį tarp tikrovės ir fikcijos, tarp tamsos ir šviesos, racionalumo ir iracionalumo, suvaržymo ir laisvės, išorės ir vidujybės. Tačiau šis dualumas menininkės darbuose nėra įtemptas ar konfliktiškas. Ryšiai tarp priešingų polių nestabilūs, fluidiški, nuolat natūraliai keičiasi. Tad itin svarbus tampa rato, apskritimo motyvas, įkūnijantis kaitos, laiko sukimosi, cikliškumo nuojautą. Šį daugialypį ir nepatvarų pasaulį menininkė vaizduoja subtilaus niuansuoto kolorito, dažnai kone monochrominėse drobėse. Tapomi objektai fragmentiški, lyg neužbaigti, jų pavidalai aptirpsta, tarsi patvirtindami, jog ir regimosios realybės tikrumas tėra iliuzija.
Taigi ir Ališauskaitės paveikslų subjektas nevientisas, išskaidytas, talpinantis visas tas įmanomas tikroves. Galbūt todėl paveiksluose dažniau regime ne visą žmogaus figūrą, o jos dalis (veidus, rankas) ar ją atstojančius pakaitalus (aprangos detales, aksesuarus). Pasitaikančios autoportreto užuominos liudija asmenišką, emocionalią prieigą prie kūrybos. Tačiau tapytoja polemizuoja su portreto ir autoportreto žanro tradicija bei atsiriboja nuo būtinybės reprezentuoti portretuojamojo individualumą. Menininkė siekia universalumo, tad apibendrinti portretai perteikia nuotaiką, psichologinę būseną, atskleidžia įvairius žmogaus tapatybės, asmenybės aspektus. Kristina Ališauskaitė kalba ženklais, vaizdinėmis metaforomis ir simboliais, veikiančiais kaip emocijų katalizatoriai. Jos kompozicijos nepasiūlo aiškaus ir nuoseklaus pasakojimo, o greičiau suteikia impulsų, provokuojančių žiūrovo išgyvenimus, sužadinančių prisiminimus. Nepaisant minimalistiškos, lakoniškos raiškos, paveikslai pasižymi emociniu intensyvumu, psichologiniu paveikumu ir skatina paieškoti juose savęs.
Kristina Ališauskaitė (g. 1984) – jaunosios kartos tapytoja, nuo 2007m. aktyviai dalyvaujanti parodose Lietuvoje bei užsienyje. Menininkės kūryba pristatoma prestižinėse meno mugėse - „Artissima“, „Art Dubai“, „ArtLondon“, „YIA Paris“, „Art Moscow“, „Art International Zurich“ ir „ArtVilnius“. Dailininkės kūriniai yra įtraukti į Modernaus meno centro Vilniuje, Lewben Art foundation, Akzo Nobel rinkinius bei privačias kolekcijas. Kristina yra ne kartą apdovanota tarptautiniuose meno konkursuose - ji „Arte Laguna Prize”, „Saatchi Painted faces”, „ncubarte” finalininkė, konkurso „Jaunojo tapytojo prizas” publikos prizo laimėtoja, vienintelė iš Lietuvos menininkų įtraukta į leidyklos „Thames & Hudson“ knygą „100 Painters of Tomorrow” - pespektyviausių šiuo metu kuriančių pasaulio tapytojų šimtuką. (Justinos Augustytės tekstas)
Parodos atidarymas spalio 11d. 19 val.
Galerijos adresas: Gynėjų g. 14
Darbo valandos: antr. - penkt. nuo 14 iki 18 val., šešt. nuo 14 iki 17 val.
Vizitą kitu pageidaujamu laiku reikėtų suderinti el. paštu: [email protected]
Beveik laiškas Vilniaus merui Remigijui Šimašiui apie meną, skonį ir teises
Vilnius sulaukė dar vieno Vaido Ramoškos angelo iš kelių šimtų, šį kartą jis šviečia ne kokio nors angelus mylinčio verslininko kieme, o dar vienoje viešoje Vilniaus vietoje – prie liūdnai pagarsėjusios Misionierių kalvos, lyg jai ir taip nebūtų pakankamai akinamų naujovių



Realybę konstruojame pasitelkdami begalę įvairių būdų, bet tuo pačiu išlaikydami dviejų svarbių sąvokų – gamta ir kultūra – opoziciją. Vis tik galima teigti, jog tai, ką vadiname gamta, taip pat yra sukonstruota sąvoka. Mūsų racionalus protas bei turimos technologijos leidžia permąstyti būdus, kuriais įtakojame ir formuojame „natūralų“ pasaulį ar aplinkos vaizdą – ar tai būtų savaime susiformavę paviršiai (kalnai, jūros), ar žmogaus sukurti elementai (kasdieniai objektai). Vietovaizdį suvokiame kaip tyrinėjimų lauką, keliantį įvairius klausimus: Kas yra natūralu? Kas yra sukonstruota? Kaip turėtų atrodyti gamta, jei ją įtakotų tokie principai, kaip funkcionalumas ir pragmatizmas? Kaip skaitmeninių kultūrų – Youtube, ASMR video – atsiradimas įtakoja jo vaizdą?
Projektų erdvėje „Sodų 4“ spalio mėnesį vykstančioje rezidencijoje pristatoma bendra trijų Berlyne susipažinusių menininkių – Dovilės Aleksaitės, Sabrinos Labis, Eri Qubo – kūryba. Bendru projektu „Persvarstant peizažą“ jos kvestionuoja dominuojantį požiūrį į objektus ir organizmus, bei į jų tarpusavio sąveiką.
Dovilė Aleksaitė (*1983) yra menininkė iš Lietuvos, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Berlyne, kur ji taip pat studijuoja menus ir medijas Berlyno menų universitete. Jos kūryboje labai svarbus natūralių reiškinių ir žmonių sukurtų sistemų santykis. Aleksaitė kalba apie tokias opozicijas, kaip natūralus ir skaitmeninis, abstraktus ir realus, monotoniškas ir ekspresyvus, sąmoningas ir nesąmoningas. Menininkės darbai buvo rodyti Berlyno menų akademijoje, Haus der Kulturen der Welt, Berlyne, NYU German House Niujorke.
Sabrina Labis (*1990, Ciūrichas) yra šiuo metu Berlyne kurianti menininkė, ji studijavo vaizduojamąjį meną Liucerno menų ir dizaino universitete bei eksperimentinį kiną Berlyno menų universitete. Labis darbai buvo rodyti Liucerno meno muziejuje ir Videonalėje 16 meno muziejuje Bonoje. 2015–aisiais ji buvo apdovanota Liucerno menų asociacijos prizu.
Eri Qubo (*1991, Nara, Japonija) studijavo aliejinę tapybą Aalto universitete Helsinkyje ir Tama menų universitete Tokijuje bei šiuo metu studijuoja vaizduojamąjį meną Weissensee menų akademijoje Berlyne. Jos darbai kalba apie šiandieninę „realybės“ galimybę bei jos daugiasluoksniškumą.
Atidarymas 2017 m. spalio 5 d. 18 val.
Paroda veikia 2017 m. spalio 6–13 d.
Trečiadieniais – penktadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062689230
Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, baras „Dėvėti“.
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4