7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Gedėjimo ir gyvenimo kaimynystė

11-osios Kauno bienalės paroda mieste „Yra ir nėra“

Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m.  M. Krikštopaitytės nuotr.
Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.

Jau, ko gero, reikia pamiršti apie Tekstilės bienalės Kaune laikus, kai ji veikė kaip savotiška atsvara neaiškiam šiuolaikinio meno etapui Vilniuje, tradicinės / taikomosios / fiziškai skaudančios dailės pasipriešinimą tendencijai, kur dominavo biurokratinius rašinėlius primenantys, vizualinio sterilumo siekiantys kūriniai, Jeano Baudrillard’o išvadinti nieku. Tekstilės bienalė buvo gyva, dar „bėganti su vilkais“, siūlė odą, kailį, kraują, persipynusias gyvenimo nytis. Gana įspūdingą tarptautinį aspektą. Truputį ilgiuosi jos. Praėjo jau daugiau nei keli sezonai, kai bienalė atitolo nuo savo pirminio sumanymo – tekstilės – ir tapo tiesiog Kauno bienale. Pasirinkusi niekuo neįpareigojantį pavadinimą bienalė laikėsi įsikibusi tarptautinio aspekto, nesibodėjo senos meilės žanrų, išgyveno ieškojimo etapą. Porą kartų buvo „nei žuvis, nei mėsa“ – nei toji tekstilės, nei visiškai šiuolaikinio meno, o konkursinės atrankos įvairiaveidis produktas. Galų gale ir pas mus įsivyravusi dailės įvairovė nebeprovokavo atsvaros vaidmens, bet vis dėlto organizatorių ambicijos, biurokratinis išmanymas, o su tuo ir galia tik augo. Paskutines dvi bienales formavo nebe atrankos komisija (kad ir kaip žiūrėsi, atsakomybė čia visada išsilydo dėl atsainaus „ne mano pasirinkimas“), o konkretūs įtakingi asmenys.

Dešimtąją kuravo prancūzų meno teoretikas ir kuratorius Nicolas Bourriaud. Vien jo pavardė yra šiuolaikinio meno (klausimų) ikona, o paroda įsikraustė į įdomiausius miesto pastatus, pavyzdžiui, ir taip visų mylimą dėl art deco žavesio Centrinį Kauno paštą. Autorinis mąstymas pasiteisino su kaupu, todėl ir šiųmetinė bienalė veikė ta pačia schema – organizacija pasiūlo galią ir nuostabią vadybą, dar ir visiškai kontroliuojamą sklaidą, tačiau mąstoma viena galva, meninės ašies formavimas yra laisvas ir nepriklausomas. Tai yra praktiškai išsipildžiusi laukinė kūrėjo fantazija, net šiek tiek bauginanti nevaržomomis galimybėmis...

Vien sužinojus, kad bienalę kuruos principinga ir drąsios vaizduotės menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė, buvo aišku, jog paroda bus nepriekaištinga. Pukytės gerbėja buvau nuo tada, kai ji reguliariai publikuodavo savo esė „7 meno dienose“, vėliau esė susibūrė į dvi knygas. Pukytė rašė apie lietuvius Anglijoje, apie paradoksus, visada rasdama tobulą formą, kurios net mažiausias detales gindavo nuo redaktorių lyg lūšis lūšiuką. Nuo pat pradžių buvau ir jos, kaip menininkės, gerbėja, dėl taurių ir buitinių lygių suderinimo: mitologinio mosto ir parko tualetų prozos, hegzametro ir emigranto pamišimo, vaikystės ir kalašnikovo ect. Jos akiratis visada platus, o užmojis nekuklus. Kitaip tariant, Pukytė savo kritiniu mąstymu, atkaklumu ir veržliu talentu yra ikona meno moterims ir vyrams. O be to, ji viena įdomiausių Lietuvos rašytojų. Todėl bienalės laukiau nekantriai. Kaip gerbėja.

Jeigu trumpai – pagrindinė paroda mieste yra ypač aktuali, neformaliai jaudinanti (ypač žydiškoji jos dalis) ir įdomi naujų formų paieška. Kritikuoti galima tik Pukytės pamėgtu priekaištu kitiems menininkams-kuratoriams, kad kuratoriai proteguoja savą ratą ir save (parodoje kaip nežinoma autorė dalyvauja Pukytės mama Dita Pukienė ir kuratorės gyvenimo draugas Antonas Lukoszevieze). Kaip gerbėja, kažkiek išmananti mėgstamos autorės braižą, manau, kad Pukytė tą daro tyčia, taip ironizuodama „savo ratelio“ tradiciją. Kita vertus, minėti šeimos autoriai ne tik kad nedaro gėdos, bet ir puikiai papildo pasirinktą temą. Pukienė pati yra gera rašytoja, o Lukoszevieze – avangardinės muzikos kūrėjas ir atlikėjas. Šiuo atveju galioja Laimos Kreivytės išaiškinimas apie menininkų draugystes ir vienas kito pasikvietimus: jei manai, kad kas nors blogai kuria, negali su juo nuoširdžiai draugauti, vis tiek išlenda. Vis dėlto šioje istorijoje ironijos linija, kur visais frontais laimima, turėtų dominuoti.

Net jei kas nors norėtų šeimyninį aspektą laikyti trūkumu, kiti kūriniai tai privers pamiršti. Kvapą gniaužia, kad visi tie drąsūs sumanymai gavo leidimus Kauno savivaldybėje, ir už tai galima tik žavėtis bienalės organizacija. Čia, ko gero, reikia minėti bienalės vadovę Virginiją Vitkienę, kuri per neilgą laiką sugebėjo įgyti tokį didelį pasitikėjimą.

Iš rizikingų projektų galima minėti japono Tatzu Nishi „Laisvę“, kur menininkas Juozo Zikaro Laisvės statulą aptveria ir įkelia į tarsi tikrą virtuvę, o žiūrovai gali joje lankytis, liesti pačią „laisvę“, dabar stovinčią ant stalo. Galbūt (organizatorių) laukta ir (valdininkų) bijota, kad nepriklausomybės simbolio panauda menui gali būti suprasta kaip išniekinimas. Kol kas pasipiktinimo negirdėti. Galbūt paaiškinimas, kad buvo laikas, kai apie laisvę galima būdavo kalbėti tik prie virtuvės stalo, viską išsprendžia. Galbūt slapčia daugelis norėjo atsidurti arti sparnuotos moters ir nužvelgti ją iš arti. Ypač įvertinti tą graikiškai nurengiantį rūbą. O gal net ir nesusipažinusiems su antipaminklinimo judėjimu ar šiuolaikinio paminklo supratimu jau kiek pabodo, kad geriausi dalykai būtinai turi būti kažkokie nutolę, iki dausų išaukštinti ir niekaip su juo pačiu asmeniškai nesusiję...

Kai matau ant languota klijuote dengto stalo pastatytą moterį, negaliu apsispręsti, ar ji aukštinama (stalas – jos postamentas), ar žeminama (moterys ant stalo paprastai yra vyrų linksmybei, o vėliava tuomet virsta stulpu, aplink kurį galima suktis). Bet kuriuo atveju, nieko gera, nes net ir aukštinimas reiškia išstūmimą iš realių pozicijų. Čia norisi prisiminti dailės istorikės Bojanos Pejič mintis (dėstytas 2010 m. paskaitoje „Lyties kontrolė. Moters alegorija kaip maskaradas“ prie parodos „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ Nacionalinėje dailės galerijoje), kad moterys viešose skulptūrose ir paminkluose dažniausiai būna alegorijos, o vyrai – konkretūs asmenys. Todėl moterys dažniausiai išlieka. Tiesa, Zikaro „Laisvė“ buvo nukelta, nes nebuvo motinystė ar pavasaris. Man norisi suabejoti kita tradicinio paminklinimo kliauza ir paklausti, ar nesielgiame su savo vertybėmis taip prastai kaip su moterimis? T.y. ar visų taurių jausmų ir minčių neiškeldiname iš kasdienio gyvenimo į ritualo sritį?

Kaip pagrindinis paminklų statymo trūkumas bienalės autorių ir kalbėtojų buvo išskirtas užmaršties provokavimas. Teoretikas Jamesas E. Youngas, menininkas Horstas Hoheiselis tikina, kad paminklo pastatymas yra užmiršimo forma. Ekskursijoje po bienalę kuratorė pasakojo, kad Hoheiselis Europos žydų atminimo įamžinimo konkurse siūlė ne statyti, o sugriauti. Ne ką kita, o Brandenburgo vartus – didybės simbolį, nes nėra formos, kuri būtų adekvati padarytai žalai. Projektas, suprantama, buvo nepasirinktas. Kitą dieną mane pasiekė pasakojimas iš konferencijos, skirtos Vilniaus didžiajai sinagogai paminėti, kur buvo keliami klausimai, kaip elgtis, norint ją įprasminti. Vienas atvykęs izraelietis pasakė, kad „jei mus žudė ir griovė, tai nereiškia, kad mes turime griauti (dabar ten stovintį darželį)“. Kitaip tariant, su atmintimi nėra taip jau paprasta. Tai ypač akivaizdu dabarties aktualijoje – Vilniaus Lukiškų aikštėje, kur baigiamas įgyvendinti kažkoks aikštės projektas (komunikacijos stoka akivaizdi), iki tol buvo iki anekdoto daug nesėkmingų konkursų, o dar tiek pat paminklo kovotojams už laisvę rinkimo turų... Liko tik paskutinis rebusas – ar tą keistos išvaizdos vytį įgrūs per jėgą, ar ne. Ar Vilniaus savivaldybė sugebės atsispirti bent šiai dovanai ir parodys turinti stuburą.

Menininkas Hoheiselis ne visada siūlo griauti, štai 2009 m. vasarą buvo sukūręs įsimintiną darbą Vilniaus sinagogai paminėti – ant mokyklos užuolaidų ir žaliuzių perkėlė išlikusias sinagogos nuotraukas. Kūrinys buvo sunaikintas kaip ir sinagoga. Apskritai jį nedaug kas pastebėjo. Buvo vasara, mažai kas (http://archyvas.7md.lt/lt/2009-07-10/daile_2/mirazai_ir_erdviu_alogika.html) sureagavo.

Šį kartą, su bienalės pajėgom ir pagrindiniu dėmesiu paminklų klausimams, Hoheiselis tampa vienu ryškiausiu renginio akcentu. Kartu su architektu Andreasu Knitzu Vilijampolėje, Sąjungos aikštėje, jis vėl naudojasi griaunamąja jėga, tik jau nekviečia buldozerių, o išnaudoja tai, kas yra. Sovietmečiu ten, kur anksčiau buvo Kauno žydų getas, suformuotas architektūrinis landšaftas su keturiais bronziniais pano, skirtais komjaunuoliams šlovinti. Vėliau toji pereinama vieta tapo apleista, nudužusi ir išdaužyta, čia kuriami lauželiai, šiukšlinama. Bet koks bandymas aikštelėje ką nors pastatyti baigdavosi išniekinimu. Hoheiselis to išniekinimo ir ieškojo. Lyg kokiame antikos mite „už miesto sienų“ pameta meno palaikus (paslaptingo turinio dėžes, ant kurių parašyta „dužus, atsargiai“), kad juos „maitvanagiai sukapotų“. O naikinimas primintų kitką, kas buvo sunaikinta – daugybę žydų kilmės kauniečių. Asociacijai megztis padeda didelės geto griuvėsių nuotraukos, įterptos vietoj kadaise buvusių bronzinių pano. Jos taip susilieja su aplinka, kad ne iškart ir pastebi. Griovimo peizažas baugina, nes materializuoja tvyrantį griovimo instinktą.

Dar kraupiau gali pasijusti gavęs vieną iš polietileninių maišelių „Aibės“ parduotuvėje. Ant jo bus parašyta „į kairę“ arba „į dešinę“. Tie, kurie turėjo eiti į kairę, buvo kitą rytą IX forte sušaudyti, o tie, kurie į dešinę – irgi nužudyti, tik vėliau ir įvairiau, bet keliems pavyko išgyventi. Iš viso apie 30 000 žmonių (maišelius rankomis menininkė sunumeravo drauge su Jono ir Petro Vileišių vidurinės mokyklos moksleiviais). Anas žydams skirtas „renginys“ vyko 1944 m. ir vadinosi „Didžiąja akcija“. Kūrinio autorė Jenny Kagan yra išgyvenusių Kauno žydų dukra. Demokratų aikštėje, kurioje tai vyko, nėra jokio ženklo apie buvusį siaubą.

Jau šie du stipriai paveikiantys kūriniai žymi ryškų akcentą žydų tema. Prie jos tinka ir Karolinos Freino „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“, kur Nemuno ir Neries jungties tolumoje violetinis plūduras Morzės abėcėle pasakoja garsios kovotojos už žmogaus teises autobiografiją „Gyvenant savo gyvenimą“. Prisijungus prie www.goldman.bienale.lt žybsniai tampa žodžiais. Goldman buvo žydų kilmės, septynerius metus gyveno Kaune, tačiau ir tai niekur neminima. Nors yra kuo didžiuotis.

Masiškai dingusių (nužudytų ir turėjusių slėpti tapatybę) žmonių gedi ir daugiau kūrinių: Adina siūlo nunešti ir palikt tėvui akmenėlį, kaip ženklą, kad lankei ir ieškojai („Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie Ugniagesių gatvės 12-o namo durų“); Jenny Kagan „Murmesiai“, Philipo Millerio „Ikh vil nit visn – Nenoriu žinoti“ – vaiduokliški garsai ir žydų vaiko daina, kur jam sakoma, kad jis turi pamiršti save, savo motiną ir savo kalbą. Paulina Pukytė atiduoda pagarbą Nyderlandų karalystės konsului Janui Zwartedijkui, kuris išdavė 2345 vizas nuo nacių bėgusiems žydams. Prieš einant pas Japonijos konsulą Čijūnę Sugiharą reikėjo užsukti pas Zwartedijką. Kadangi buvo neleista pakabinti atminimo lentos ant 29-o Laisvės alėjos namo, ji kabo ant 42-o. Pukytė atranda, kad skaičius 42 yra vertas fantastinio romano elementas, o šiame kontekste ištrėmimo-bėgimo istorija įgauna epinį atspalvį. Dar vienas Pukytės kūrinys vyksta kasdien vidurdienį Demokratų aikštėje. Dainuojama jidiš kalba.

Žydiški akcentai dominuoja ne tik todėl, kad kuratorės senelis buvo Kauno žydas ir tema jai rūpi asmeniškai. Ne mažiau svarbi priežastis, kad Kaune, be IX forto ir poros atminties lentų, žydų gyvenimas ir mirtis tarsi išsitrynę iš atminties. O trečioji priežastis galėtų būti ta, kad ši tema yra ypač sudėtinga ir jau ne kartą gliaudyta pasaulinėje praktikoje ir teorijoje. Kitaip tariant, turinti savo istoriją ir iššūkius, su kuriais galime megzti diskusiją.

Tačiau yra ir kita dalis kūrinių, kurie įsižiūri į miestą kaip savo dabarties objektą. Dainius Liškevičius dovanoja seną (rekonstrukcijos metu išluptą) Laisvės alėjos grindinį Kauno miesto muziejui. Norintys tuoktis eis pro luitus Rotušėje. Cemento plytelės reprezentuoja vietos svarbą, „šaligatvio šlifavimą“, susitikimus ir išsiskyrimus, pasirodymą pasipuošus ir susideginimą – viską, ką reiškia pagrindinė miesto arterija. Konstantinas Bogdanas jaun. Kauno geležinkelio stotyje, 1-ame perone, per garsiakalbį skaičiuoja iki 300 000. Lėtai ir ilgai, atrodo, be galo. Tik taip galima imti nors kiek nutuokti, ką reiškia sulaužytų likimų apimtis. Tiek žmonių traukiniais buvo išvežta į Sibirą. Tačiau naujų aukų, sužeistų, pabėgusių ir išvarytų skaičius girdime kasdien ir nebejaučiame, ką jie reiškia. Todėl įvardijimas bent skaičiais kviečia suvokti šios matematikos žiaurumą. Garso instaliacija susipina su stoties informacijos, praeivių pokalbių garsais. Gyvenimas vyksta, gedėjimas ir nauja diena pinasi. Taip ir šios bienalės kūriniai smelkiasi į skirtingą laiką, į dabartimi apgyvendintas netikėčiausias miesto vietas: „Sodros“ klientų aptarnavimo salę, skelbimų puslapius, parduotuvę, šventorių, aikštes ir gatves, jau nebeegzistuojančias gatves ir namus, kur Adomas Mickevičius ne be reikalo neoniniu užrašu klausia: „Kur aš?“ (Jonas Oškinis ir Raimundas Krukonis, „Gdziež jestem? Adam Mickiewicz“).

Bienalei priklauso ir trys labai įdomios parodos Kauno Parodų rūmuose, bet čia jau kita tema.

Visa informacija www.bienale.lt

Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m.  M. Krikštopaitytės nuotr.
Karolina Freino, „Santaka. Paminklas Emmai Goldman“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Horst Hoheisel ir Andreas Knitz, „Perdirbta atmintis“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Adina. „Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie 12-to Ugniagesių gatvės namo“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Adina. „Paimkite akmenėlį ir nuneškite prie 12-to Ugniagesių gatvės namo“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, instaliacijos „Murmuration“ buvusioje Chasidų sinagogoje detalė. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, instaliacijos „Murmuration“ buvusioje Chasidų sinagogoje detalė. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Jenny Kagan, kūrinio „Didžioji akcija“ dalis. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Jenny Kagan, kūrinio „Didžioji akcija“ dalis. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Tatsu Nishi, „Laisvė“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas j., „300000“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Konstantinas Bogdanas j., „300000“. M. Krikštopaitytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Laisvės alėja“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Laisvės alėja“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Paulina Pukytė, „29=42. Provaizdžio atmetimas“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.
Paulina Pukytė, „29=42. Provaizdžio atmetimas“. 2017 m. P. Pukytės nuotr.