Spalio 17-19 d. Kauno menininkų namuose (Putvinskio g. 56, Kaunas) vyks tarptautinės kuruotos menininkų rezidencijos CENTRAS baigiamoji programa institucija_periferija_sinapsė. Kauno (pa)tyriminius kontekstus šiemet lankę menininkų kolektyvai Lehman Brothers, Monika Janulevičūtė ir Antanas Lučiūnas, Eglė Kulbokaitė ir Dorota Gawęda (Young Girl Reading Group) pristatys rezidencijos metu įgyvendintus kūrinius bei kvies į specialius renginius.
Spalio 19 d. (ketvirtadienį) nuo 19 val. rezidencija įgis įvietintą parodos pavidalą, kuris iki lapkričio 3 d. laikys apraizgęs ypatingą istorinį ir architektūrinį kontekstą turinčią erdvę. Atidarymą nuo 19.30 val. lydės trečioji eksperimentinės muzikos įvykių „Ultra Dinamica” serija, kartu su: Seht Zhan aka 5e7h (San Paulas), Kacper Zlemianin aka Ctrl Freq (Krokuva/Haga) ir Arma Agharta (Nomadia).
Iki tol, spalio 17-18 d., Kauno menininkų namuose dirbančius rezidentus Atvirose studijose bus galima aplankyti su kuratore. Spalio 17 d. (antradienį) 19 val. Atvirą renginį organizuoja Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas, spalio 18 d. (trečiadienį) 19 val. – Lehman Brothers. Spalio 19 d. (ketvirtadienį) nuo 18 val. iki parodos atidarymo vyks Young Girl Reading Group 149.
Daugiau nei dešimtmetį trukęs kaunietiškas festivalis CENTRAS po metų pertraukos grįžo kaip tarptautinė kuruojama menininkų rezidencija. Šių metų įvykio koncepcija atsispiria nuo ilgamečio festivalio pavadinimo „Centras”, kuris leido atverti plačias temas INSTITUCIJA (Lehman Brothers) - PERIFERIJA (Monika Janulevičiūtė & Antanas Lučiūnas) - SINAPSĖ (Eglė Kulbokaitė & Dorota Gawęda). Rezidencijos kuratorės Vaidos Stepanovaitės pasiūlyti tyrimo taškai glaudžiai siejasi su kultūriškai besikeičiančio Kauno peizažu ir atliepia poreikį permąstyti šiuolaikybės (pa)tyrimo būdus. Tarptautinė menininkų rezidencija CENTRAS remiasi meniniu ir kuratoriniu tyrimu, atliekamu vietiniame Kauno ir Lietuvos kontekste bei ieškant paribinių ir paralelinių jungčių. Menininkų kolektyvai renkasi savas prieigas ir strategijas prie pasiūlytų temų, kurių pjūviai dviems spalio–lapkričio savaitėms atsivers parodos ir edukacinių patirčių formomis.
Rezidenciją iš dalies finansuoja Kauno miesto savivaldybė. Partneris Kauno menininkų namai. Padėka skiriama Saari Residence ir Kone Foundation.
Renginių programa (2017 spalio 17-19 d.):
2017 spalio 17 d. 18:00 - 19:00 Atvirų studijų lankymas su kuratore 19:00 - 20:00 Atviras renginys: M. Janulevičiūtė ir A. Lučiūnas pristatys garsines, muzikines kompozicijas veikiančias uždaroje performanso Merginaliepsnoja, pristatomo gruodžio 1 d. Šiuolaikinio meno centre, logikoje. Įvade į Merginaliepsnoja tyrinėjami įvairūs kuriamos pjesės vokalizavimo būdai: šnabždėjimai, niūniavimai, skaitymai, dainavimai.
2017 spalio 18 d.
18:00 - 19:00 Atvirų studijų lankymas su kuratore
19:00 - 20:00 Atviras renginys: Lehman Brothers tyrimų lauko pristatymas
2017 spalio 19 d.
18:00 - 19:00 Atviras renginys: Young Girl Reading Group 149
19:00 - 19:30 Finalinės rezidencijos parodos atidarymas
19:30 - 22:30 Garsinis įvykis Ultra Dinamica: Seht Zhan, Kacper ZIemianin, Arma Agharta
2017 spalio 24–lapkričio 24 d.
Galerija „Vartai“ maloniai kviečia į šiuolaikinio Gruzijos menininko Vajiko Chachkhiani parodą „Pabaigos be pabaigos“, kurioje menininkas pristatys naujausius savo paveikslus, videomeno darbus, objektus ir instaliacijas.
Vajiko Chachkhiani yra materijos menininkas, vienas iš tų, kurie tiki, kad kiekviena medija, medžiaga turi savąją natūrą ir potencialą. Menininkas nesistengia perlaužti, deformuoti medžiagos ir tiesiog leidžia savo kūriniams vykti, plėtotis ir formuoti savo pačių išraiškos būdus. Pavyzdžiui, cementas yra ganėtinai paprastas ir savo medžiagiškumu, ir funkcija. Iš jo statomi pastatus išlaikantys pamatai, tačiau menininkui cementas funkcionuoja kaip medžiaga, skirta palaikyti turinį, kurį menininkas bando iškomunikuoti. Cementas turi metaforinį potencialą reprezentuoti žmonių sukurtas sistemas ir struktūras, turinčias įtrūkimų, o kaip tik šie įtrūkimai yra tai, kas V. Chachkhiani intriguoja labiausiai. Dėl ikonografinių elementų menininkas pasitelkia itin platų medžiagų spektrą, įskaitant daiktus, baldus ar medžius. Jie surinkti įvairiais būdais ir pasakoja savo istorijas, pavyzdžiui, parodoje eksponuojami medžiai apdegė per karą Gruzijoje. Tokios kūrybos strategijos suteikia menininkui galimybę artikuliuoti tam tikras egzistencines temas ir kvestionuoti esminius žmonių ir kitų darinių buvimo būdus.
Menininkas tiki, kad jo kūriniuose itin svarbus vidinis konfliktas, atsirandantis susijungus dviem priešingiems elementams, kurie suformuoja naują darinį. „Ką aš noriu padaryti – tai suprasti vidinių konfliktų struktūras. Per mirtį aš bandau kalbėti apie gyvenimą ir jo vertingumą. Per smurtą apie intymumą, per disfunkcionalius dalykus apie poeziją juose“, – teigia menininkas. Vis dėlto V. Chachkhiani nebando savo tyrinėjamų objektų tiesiog įvertinti kaip gerų ar blogų; jis siekia suprasti, kaip jie funkcionuoja ir kaip toli galima nueiti bandant nagrinėti esmines žmonių savybes ir politinių bei socialinių parametrų įtakas. Menininkas siekia kalbėti apie žmonių gyvenimus ir iš nieko išgauti poeziją arba surasti ją ten, kur niekas nesitikėtų jos esant. „Nes, nepaisant to, kad karas, kančia ir mirtis paveikia gyvenimo vertę, iki tam tikro lygmens jie taip pat ją išryškina – ir aš tikiu, kad tai yra tie elementai, kuriuose galima atrasti poeziją“, – tvirtina menininkas.
Vajiko Chachkhiani (g. 1985) šiuo metu gyvena ir kuria Berlyne. Menininkas baigė Berlyno meno universitetą ir Amsterdamo Gerrit Rietveld akademiją. Jo instaliacija „Gyvas šuo tarp negyvų liūtų“ šiuo metu pristatoma Gruzijos paviljone, 57-ojoje Venecijos bienalėje. Menininkas yra surengęs personalines parodos galerijoje „Daniel Marzona“ Berlyne (2017, 2015), „Yarat“ rezidencijos programoje Baku (2016), Kunsthaus Dahlem Berlyne (2015), Zygeno šiuolaikinio meno muziejuje (2014), Valstybiniame literatūros muziejuje Tbilisyje (2013), „BINZ39“ Ciuriche (2012) ir „Gala Gallery“ Tbilisyje (2011). Be kitų institucijų ir meno erdvių, menininkas dalyvavo grupinėse parodose „Galleria De foscherari” Bolonijoje (2017), „Bundeskunsthalle“ Bonoje (2015), Šiuolaikinio meno muziejuje Volfsburge (2014), „MeetFactory“ Prahoje (2012), Šiuolaikinio meno muziejuje Leipcige (2011), „Stedelijk” muziejuje Amsterdame (2011). V.Chackhiani gavo stipendiją kurti (2015) ir DAAD stipendiją (2013), o 2014 m. buvo apdovanotas prestižiniu 7-uoju Rubenso skatinamuoju apdovanojimu Šiuolaikinio meno muziejuje Zygene. Menininko darbai buvo įtraukti į tokias kolekcijas kaip Hamburger Kunsthalle, Šiuolaikinio meno muziejus Zygene ir Valstybinė Vokietijos šiuolaikinio meno kolekcija.
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Rolandas Valiūnas
Galerijos rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Ararat“, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“, „Namai ir objektai“, „Farrow&Ball“, „Libravitalis“.
Martos Vosyliūtės kūrybos ir Bažnytinio paveldo muziejaus artefaktų paroda „Tekstilės puota, arba second hand kultūra Lietuvoje“
Bažnytinio paveldo muziejaus rūsyje eksponuojama Martos Vosyliūtės tapybos darbų serija „Second hand kultūra Lietuvoje“, keletas trumpų filmų, vienas menininkės sukurtas ir pora dėvėtų rūbų parduotuvėse įsigytų drabužių, nemažai tekstų, taip pat šeši liturginiai drabužiai iš muziejaus rinkinio.

![Marta Vosyliūtė, kadras iš filmo „Antanas Škėma. Paskaita apie pasaulį [1949 m.]“. 2017 m.](https://www.7md.lt/images/ar_sq/2_Marta_Vosyliute_ir_Antanas_Skema.png)





Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune spalio 19 d., ketvirtadienį, 18 val. parodų ciklą „Lūžio kartos vardai“ tęsia Antano Obcarsko parodos atidarymas.
Jau pirmieji A. Obcarsko kūriniai parodė dailininko mėgavimąsi ekspresionistine tapyba, kurioje balansuojama tarp abstrakčių ir figūrinių vaizdų. Menininkas nevengė ryškių, kontrastingų spalvų. Taip pat jau pirmuosiuose darbuose Obcarskas įtraukė žaidimo ir intrigos elementų. Ekspresionistinis žaismingumas labiausiai išsiskleidė 1993 m. tapus grupės „Angis“ nariu. Dailininkas iš dvimatės kūrybos perėjo į erdvinę – ėmėsi instaliacijų, objektų kūrimo. Vieni ryškiausių – instaliacija „Dangus“ (1996), metaliniai objektai „Baronka I“ ir „Baronka II“ (2001).
Dailininko kūrybos prigimtyje slypintis žaidimo elementas atskleidė kūrybinę giminystę su Jurgiu Mačiūnu ir jo „Fluxus“ judėjimu. Jo darbas „Oras iš Kauno“ 2002 m. papildė Paveikslų galerijos „Fluxus“ ekspoziciją.
Nuo 2004 m. instaliacijų pokštą pakeitė didelio formato minimalistinės spalvinės raiškos kūriniai („Juodoji poema apie iliuzijų praradimą“, „Trys netaisyklingos plokštumos“). Nuo 2012 m. tokią opmeno interpretaciją dailininkas ėmėsi plėtoti kūriniuose „Akriliniai rašmenys“. Ši dvimatės ir bareljefinės tapybos, abstrakcijos ir turinio jungtis eksponuojama parodoje.
Parodų ciklas „Lūžio kartos vardai“ seka dailininkų kūrybos pokyčius. A. Obcarsko polinkis ieškoti naujo stiliaus ir išraiškos – akivaizdus. Svarbiausia, kad bet kuri nauja jo kūrybos kryptis yra tikslinga ir neatsitiktinė.
A. Obcarsko (g. 1958) dailės mokslų pradžia – 1973 m. Stepo Žuko dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas). 1977–1982 m. studijavo LTSR valstybiniame dailės institute Vilniuje (dabar – VDA).
Parodose menininkas pradėjo dalyvauti nuo 1982 metų. 1990 m. priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, buvo LDS jaunųjų dailininkų susivienijimo Kauno skyriaus pirmininkas, LDS Kauno skyriaus tapytojų sekcijos pirmininkas. Nuo 2002 m. dirba dailės mokytoju Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje. Nuo 2011 m. yra Vokietijos menininkų sąjungos „ Focus Europa“ narys, tarptautinių parodų dalyvis (54-oji Venecijos bienalė, 2011, NordArt 2014 (Vokietija), 6-oji ir 7-oji Tarptautinė Pekino meno bienalė (2015, 2017).
Paroda veiks: 2017 10 19–2018 01 14
Papildomą informaciją teikia: Parodų ciklo „Lūžio kartos vardai“ kuratorė Kristina Civinskienė tel. +370 686 19 606.
Spalio 18 d. 18 val. sostinės projektų erdvėje „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius) menininkas, Vilniaus dailės akademijos doktorantas Saulius Leonavičius pristatys personalinę parodą pavadinimu „Šalavijų lova“.
Kaip modeliuoti dezorientacijos būseną – tokią, kuri kartkartėm ištinka, kai pabudęs iš miego neatpažįstu kur esu? Šis neramus žvilgsnis į aplinką bandant prisiminti, kur aš, yra autentiškas konkrečios vietos išgyvenimas. Jis tetrunka tik kelias akimirkas, bet yra tikras būtent todėl, jog jame trumpam neveikia koordinačių sistemos – kaip tik tuomet yra patiriamas vietos konkretumas. Šį vietos konkretumo ieškojimą sieju su tarpinių ir ribinių būsenų fenomenologija.
Archainis ritualas atkuria perinatalinės stadijos patyrimą. Tačiau tarpinė būsena, esanti ritualo šerdyje, yra galima ir jo išorėje, kuomet paties ritualo ryšys su kontekstu yra neaiškus – kai pats ritualas yra tarpinėje būsenoje. Šis neapibrėžtumas, nesu(si)pratimas, tapatumo gličas, kai artefakto ryšys su kontekstu yra prieštaringas, leidžia patirti dar kitą – reikšmių tarpinę būseną.
Saulius Leonavičius (g. 1977) gyvena ir kuria Lietuvoje, studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Naujausiuose darbuose jis tyrinėja ribinių patirčių, psichodelinės estetikos, farmakono galimybes šiuolaikinio meno ir dizaino aplinkoje. Leonavičiui svarbus kritinis santykis su meno institucija ir meno kūrinio ideologija – siekdamas tai aktualizuoti jis naudoja apropriacijos, intervencijos ir kritinio dizaino strategijas. Jo kūrybinėje praktikoje objektą pakeičia įrankis, reprezentaciją – tiesioginė patirtis.
Atidarymas 2017 m. spalio 18 d. 18 val.
Paroda veikia 2017 m. spalio 19–27 d.
Trečiadieniais – sekmadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062689230
Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, baras „Dėvėti“.
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4
Paroda „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Lietuvių tapytojai mėgsta du dalykus – organiką ir skaičius. Taip pagalvojau klausydamasis oficialių ir privačių kalbų per žymiojo „Penketo“ parodos atidarymą, o ir žiūrėdamas į paveikslus, ekspoziciją.
Apmąstant Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių rezultatus
Reaguodamas į neseniai paskelbtas Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių penkių geriausių darbų vizualizacijas, vienas feisbuko komentuotojas parašė: „Matomai dar mažai "DĖŽIŲ" pristatėme visuose miestuose!!! Taigi pirmyn!“ O aš perskaičiau: „dar mažai DĖDŽIŲ pristatėme“ ir kokią pusę minutės, kol nepažiūrėjau atidžiau, labai džiaugiausi nepažįstamo „bendraminčio“ sąmoningumu, nes juk „dėdžių“ išties daug pas mus pristatyta ir planuojama dar daugiau pastatyti. O kaip iš tikrųjų – ar tuose projektuose dėdės, ar dėžės?
2017 spalio 13 d. 18 val. Baroti galerijoje (Aukštoji g. 1/ Didžioji vandens g. 2,Klaipėda) atidaroma jubiliejinė Isroildžon Baroti paroda „(INTE)GRACIJA“,
2017 metų spalio mėn. klaipėdietis dailininkas-keramikas Isroildžon Baroti švęs savo 60-metį. Ši proga ir įdomus bei sudėtingas autoriaus gyvenimo ir kūrybos kelias padiktavo dailininkui kūrybinę temą, kuria jis norėtų padiskutuoti su visuomene. Juolab kad ši tema tampa labai svarbia šių dienų aktualija ne tik mūsų šalyje , bet ir visame pasaulyje.
„(Inte)gracija“ . Toks Isroildžon Baroti kūrybinio projekto pavadinimas, kuriame autorius bandys ir pasidalinti asmeninėmis patirtimis bei įžvalgomis , ir pafilosofuoti sudėtinga nūdienos konfliktų, priešpriešų ir , tuo pačiu, nuostabaus kitimo , prisitaikymo ar net atsinaujinimo tema.
Keramikas I.Baroti į Klaipėdą atvyko iš tolimos Tadžikijos prieš 35 metus. Nuo pirmų gyvenimo Lietuvoje dienų suprato, kad , norint čia pritapti ir kurti, reikės pilnumoje integruotis į šios šalies gyvenimą,pažinti jos kultūrą, gyvenseną, papročius . Bet, tuo pačiu, žmogui visada labai svarbu išsaugoti sąvąjį identitetą, savas kultūrines šaknis. Naujoje aplinkoje bet kokia gyvybė turi ne tik prisitaikyti prie „esamų sąlygų“, pamilti „naujuosius namus“, bet ir išsaugoti savo išskirtinumą, savo genetines vertybes. Toks kelių kultūrų susiliejimas viename neretai duoda labai įdomų rezultatą. Neveltui pats žodis integracija (lot. Integratio) reiškia atnaujinimą, atstatymą, dalių, elementų jungimą(si) į visumą.
Analizuojant integraciją, susiduriama su šio termino apibrėžimo problema.
Integracija gali būti suvokiama kaip statiškas arba kaip dinamiškas reiškinys, kaip išdava arba
kaip vyksmas.
Taigi, integraciją galimą apibrėžti skirtingai: kaip procesą ar rezultatą.
Įdomu ir tai, kad kūrybos medžiaga - molis yra labai tinkamas kitokių medžiagų integravimui į save. Tai leis dailininkui eksperimentuoti išraiškos priemonėm : jungti įvairias medžiagas ir detales į visumą , derinti įvairius molio degimo metodus ir technologijas. Visa tai suteiks galimybę parodos autoriui prabilti į visuomenę ne tik siužetine parodos koncepsija, bet ir nemažiau iškalbia formos bei plastikos išraiška (gracija).
Integracija – nepaprastai plati sąvoka. Analizuodamas ją dailininkas gali paliesti įvairiausias egzistencines temas. Todėl keramikos skulptūrų paroda, nagrinėjanti šiuolaikinės integracijos aspektus, gali tapti įdomiu akcentu „Lietuvos kultūros sostinė Klaipėda –neužšąlantis kultūros uostas 2017“ renginių cikle .
POST galerija (Laisvės al. 51A, 4 aukštas, Kaunas)tęsia projektą ,,Šiuolaikinio meno sklaida POST galerijoje", 2017 m. spalio 13 d., 19 val., pristatydama skulptoriaus ir tarpdisciplininio meno kūrėjo Dano Aleksos personalinę parodą ,,Išpisti langai”.
Danas Aleksa jau keletą metų tyrinėja nykimo / naikinimo estetikos fenomeną, egzistuojantį mūsų kultūroje. Kategorijos, anksčiau priskirtos blogiui arba gėriui šiandieniniame postmoderniame kontekste tampa takiomis. Išdaužtas langas pats savaime nėra blogis, be šį aktą sukėlusių priežasčių. Tokiu atveju žiojėjanti anga lange yra tiesiog reginys.
Menininko studija – apleistos miesto erdvės, o medžiaga – tose erdvėse rasti artefaktai, kuriuos Aleksa apjungė į instaliacijas, jų prasmių lauką papildydamas informacija surasta įvairiuose šaltiniuose.
Parodoje bus pristatyti nauji kūriniai sukurti specialiai šiai parodai.
Pirmoji su šiuo tyrimu susijusi instaliacija „Skraidantys akmenys“ buvo rodyta būtent „POST“ galerijoje, parodoje “Mind the Object # 2” 2015 metais.
Atidarymas 2017 m. spalio 13 d. 19 val.
Paroda POST galerijoje veiks iki 2017 m. lapkričio 4 d.
Projektą finansuoja Kauno miesto savivaldybės programa „Iniciatyvos Kaunui“, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
VDA galerijoje „ARgenTum“ veikia iki spalio 20 d. veikia paroda „Pažintas – Nepažintas Strioga“
Parodoje demonstruojami darbai iš įvairių menininko Leono Striogos kūrybos tarpsnių. Paroda žiūrovui suteikia galimybę akies krašteliu dirstelti į skulptoriaus dirbtuvę: lentynoje išdėlioti maketai iš plastelino, bronzinės skulptūros (1979-1980), vitrinoje eksponuojama menininko mažoji plastika – skulptūrėlės iš bronzos ir kaulo. Taip pat žiūrovas galės susipažinti su skulptoriaus kurtais papuošalais ir piešiniais.
„Esu laimingas žmogus“, – sako L.Strioga. Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, tai nereiškia, kad jis visada giedras ir linksmas, o savo kūryba teigia vien gėrį ir džiaugsmą. L.Strioga laimingas, nes pažino pasaulio ir žmogaus įvairialypę prigimtį, jo nebetrikdo šių laikų reliatyvizmas, jam aiški gėrį ir blogį skirianti riba. Ištobulinta skulptūros kalba šiuo žinojimu ir iš jo kylančia vidine harmonija skulptorius dalijasi su kitais.
Leonas Strioga
Gimė 1930 m. vasario 1 d. Medžiočių kaime, Anykščių rajone. Iki 1940 m. augo ir mokėsi Klaipėdoje, vėliau Jonavoje ir Ukmergėje. 1950–1952 m. studijavo LSSR valstybinio dailės instituto Skulptūros fakultete. 1952 m. įstojo į Iljos Repino dailės institutą Leningrade (Sankt Peterburgas). 1958 m. baigė šį institutą ir įgijo skulptoriaus specialybę. Skulptoriaus kūrybą eksponavo Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Prancūzijos, Danijos, Italijos, Izraelio muziejai ir galerijos. 2001 m. Leonas Strioga apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Menininkas gyvena ir dirba Kaune.