Apie angelus dalykiškai

Vilnius sulaukė dar vieno Vaido Ramoškos angelo iš kelių šimtų, šį kartą jis šviečia ne kokio nors angelus mylinčio verslininko kieme, o dar vienoje viešoje Vilniaus vietoje – prie liūdnai pagarsėjusios Misionierių kalvos, lyg jai ir taip nebūtų pakankamai akinamų naujovių. Apie nemažos dalies kultūros bendruomenės jausmus šiuo klausimu jau esu išsisakiusi (https://www.7md.lt/daile/2016-12-09/Gelbekite-Vilniu-nuo-angelizavimo), po panašiu pavadinimu jausmus liejo ir kitas menotyrininkas – Kęstutis Šapoka (http://literaturairmenas.lt/2017-09-22-nr-3630-3631/4204-s-keltininkai/6415-kestutis-sapoka-dieve-apsaugok-mus-nuo-angelizacijos), tačiau nepaisant didelio internautų palaikymo mūsų skonio kartėlis neatrodo turintis kokį nors poveikį. Ko norėti, jei net Jono Basanavičiaus paminklo konkurso protestas, kai prieš rezultatus pasirašė visi geriausieji meno kritikai ir dailės istorikai, savivaldybės nepaveikė. Juk tarnautojai turėjo laikytis popieriaus raidės, ir yra mačiusiųjų, kad Jonas jau liejamas iš bronzos. Įdomu tik, ar tolimesnių konkursų (pagal tūkstantmečio planą jų bus ne vienas) popieriuose įrašyta žvaigždutė, kad jei dauguma ekspertų, kurių išsilavinimui, o vėliau rėmimui valstybė išleido šitiek pinigų, argumentuotai prieštarautų, bus atsižvelgta, ar valdininkai toliau ramiai laikysis raidės ir tvarkysis patys. Tai pirmas klausimas ponui merui.

Skaitydama Šapoką prisiminiau, kad dar Jeanas Baudrillard’as yra teisingai sakęs, jog politikai tiek pripratę būti laikomi ir vadinami idiotais, kad į tai visai nereaguoja. Mano tikslas nėra skatinti patyčias, neprieštarauju, jei mūsų merui angelai patinka, nematau ko reikėtų dėl to tyčiotis. Galbūt ta nuotrauka su šviečiančiu angelu yra nuotrauka visai ne su menu, o su verslu. Svarbiausias vis dėlto čia klausimas – ar apskritai rimtai žiūrima į kultūrą?

Atrodytų, kas gi čia blogo – stovi va dar vienas toks neproblemiškas, pozityvus angeliukas... Nėra ko net gaišti laiko svarstant tų kelių nepritariančių balsų, jų visada bus. Tačiau pažiūrėkime, kaip tai atrodo iš dailininkų bendruomenės pusės: tarsi išeina taip, kad Vilniaus savivaldybė jau kelerius (kelerius?) metus proteguoja vieną skulptorių, o rimtų autorių rimti projektai turi kautis kaskart po Žalgirio mūšį. Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ yra radikalus ilgos kovos už išgyvenimą pavyzdys – Elona Lubytė net išleido atskirą storą leidinį pavadinimu „Vieno projekto apkalta“ (2011), kur nuosekliai pasakojama, kaip „vamzdis“ kurstė diskusijas, nors stovi gana nuošaliai ir tikrai išmanančių būtent skulptūrą viešoje erdvėje yra rekomenduotas. Net to liūdno Basanavičiaus įamžinimo triukšmelis yra iškalbingas, kaip nepaprasta menininkui savo meną mieste pristatyti. Bet ne Ramoškai. Ir leiskite paklausti – kodėl? Kokia sutartis, ekspertizė ir komisija nutarė, kad Vilniaus savivaldybė užsiims iki amžių amžinųjų vieno skulptoriaus skulptūrų platinimu? (Ar masinės gamybos prekių sklaida paprastai neužsiima prekybos centrai, tokie kaip „Senukai“ ar pan.?) Ir ne bet kur, o reprezentacinėse vietose: ant miesto ženklo, istorinėse vietose, prie pagrindinių prekybos centrų, mokyklų etc. Jei menininkų situaciją savivaldybėje pritaikytume verslui (kai proteguojamas vienas ir ekspertų požiūriu anaiptol ne pats geriausias), kiltų labai aštrių klausimų.

Skoniai gali skirtis, bet tuomet noriu paklausti kaip vilnietė: kiek Vilniaus savivaldybė išleido pinigų Vaido Ramoškos skulptūroms pirkti? Ar tiesa yra gandas, jog kiekvienas naujas miesto namas gauna po tokią dovaną? Iš pasakojimų žinau, kad angelas meno pasaulio kainomis gal ir nebrangus, tačiau Savivaldybės rėmimo kontekste suma yra beveik stambi. Kokia tiksliai ta kaina? Net jei Savivaldybė tik išdavinėjo leidimus, o kiti „geradariai puošė miestą“, pats aktualiausias klausimas – kada visa tai baigsis? Kiek šimtų turi būti, kad būtų gana? Koks šių skulptūrų statusas? Jei jos laikinos, tai kada nuims? Ar tai paveldas?

Sutinku su Motina Terese, kad nereikia kovoti prieš ką nors, o geriau už ką nors. Nesiekiu kovoti prieš skulptorių ir jo kūrybą, kovoju už miestą, kur gerbiamos visų autorių galimybės, kur miesto veidas formuojamas pasitariant, kur pripažįstamos vilniečių teisės į vizualiai švarią viešą erdvę, pagarbą paveldui ir galų gale už pinigus kultūrai.

Labai gerbiu merą už tai, kad realiai padidėjo nemokamos psichologinės pagalbos tėvams ir vaikams galimybės. Tai labai labai svarbūs dalykai ir šalia jų meno klausimai yra ne tokie reikšmingi. Tačiau turime nepamiršti, kad kultūra yra psichologijos sesė. Viena minta kita. Meno terapijos taikomos visoms žmonių grupėms, psichoanalizė ir kitos teorijos persisunkusios į dailės kūrinius, spektaklius, filmus ir tas pačias skulptūras. Bet kuris psichologas pasakys, kad negali būti vien geros emocijos, nes tada kitos liktų užgniaužtos. Taip pats ir mene (kas yra mūsų psichikos pratęsimas) negali būti tik angelai. Keli, net plastmasiniai iš 3D spausdintuvo, niekam nieko blogo nepadarys, bet kai visas miestas aplipintas, tai panašiau į isteriją, kai rėkiama „kaip man viskas gerai“. Gal dėl fasadiškos kultūros dominavimo (inertiškai nuo sovietmečio), visai neatsitiktinai, Šarūno Saukos juodžiausio turinio tapyba turi beprecedentį pasisekimą... Pagal angelų kiekį atrodo, kad miestas rimtai serga. Ar nevertėtų remti tuos kultūros reiškinius, kurie padeda sveikti ir augti, o ne ant kiekvieno kampo siūlo slopintis?

Angelų gausėjimas rodo ne tik teisinių ir psichologinių, bet ir politinių išaiškinimų bei argumentų trūkumą. Angelų vajus pradėtas tada, kai Vilniui vadovavo Artūras Zuokas. Jis tapatinosi su Ramoškos angelais. Ta šypsenėlė net primena jo veidą. Buvo tarsi akivaizdu, kad šie angelai yra jo reklaminės kampanijos dalis. Tad kam ją tęsti? Kaip buvo sugebėta užkurti tokį nesibaigiantį angelų perėjimo procesą?

Skaidrūs ir logiški sprendimai aktualūs ir meno bendruomenei, jie irgi balsuoja. Jiems irgi labai rūpi tiesos jausmas. Keisti dalykai juos irgi veikia blogai psichologiškai. Todėl paskutinis šį kartą klausimas būtų toks: ar nebūtų puiku daugiau dėmesio skirti vaikų užimtumui (verkiant trūksta stadionų), visuomenės sąmoningumo ugdymui, atjautai, slaugai ir kitiems angeliškiems darbams ir tokiu būdu tapti angelų miestu, o masinės gamybos suvenyrus palikti ten, kur jiems ir priklauso būti – privačiam vartojimui ir adoracijai?