Pasaulis iš antrų rankų

(...) nes viskas yra second hand: viskas jau buvo.

Bažnytinio paveldo muziejaus rūsyje eksponuojama Martos Vosyliūtės tapybos darbų serija „Second hand kultūra Lietuvoje“, keletas trumpų filmų, vienas menininkės sukurtas ir pora dėvėtų rūbų parduotuvėse įsigytų drabužių, nemažai tekstų, taip pat šeši liturginiai drabužiai iš muziejaus rinkinio. Dėl jų Martos projektas įgijo pastaruoju metu itin madingą invazijos į apdulkėjusias senienų muziejaus menes formą, bet šie drabužiai – ne nuolatinės muziejaus ekspozicijos, o šios parodos dalis. Pasak parodos rengėjų, jų „sukūrimo istorija ir ikonografija atitinka tekstilės puotos vaizdinį: vienuose akivaizdus naudotų audinių persiuvimas, naujos formos ir kokybės suteikimas, kiti arnotai – „piligrimai“, jiems pasiūti naudoti egzotiški, iš Tolimųjų Rytų atkeliavę audiniai“, tad „audinių kelionės yra senas istorinis reiškinys“, kitas bažnytinių siuvinių ir apeigoms skirtų drabužių persiuvimo ypatumas – „šeimyninių relikvijų ar artimųjų atminimo įamžinimas, pavyzdžiui, žuvusio kario našlės paaukotas vyro munduras bažnytiniam rūbui pasiūti“.

Tapyti „skudurynų“ tema Marta pradėjo maždaug nuo 2009-ųjų, pasak jos, „pirmiausia iš naujo permąsčiusi meno paveldą – ramybės nutviekstą Algimanto Kuro tapybą, kurioje gamta labai taikiai suvalgo to meto neagresyvias šiukšles“. Dėvėtų rūbų prekybą, arba vartojimą „iš antrų rankų“, ji susieja su ekologijos, urbanistikos, atminties, fizinio ir mentalinio paveldo, migracijos ir kitais klausimais. Ankstesnėse paveikslų serijose („Meno istorija paveikslėliuose“, „Mano Vilnius“) nagrinėjusi analogijas tarp kultūros paveldo objektų likimo ir apropriacijos kaip meninės kūrybos strategijos, į tą pačią vartojimo iš antrų rankų paradigmą ji sklandžiai įrašo (įtapo) ir pomirtinį keliaujančių sendaikčių gyvenimą.

Didžiausio dėvėtų drabužių tinklo logistikos užkulisiai, į kuriuos Martai pavyko įkišti nosį (matyt, reikėtų sakyti – akį), pribloškia savo mastais. Maišai ir konteineriai, tankiai prigrūsti neretai tiesiai nuo kūno nusiplėštų išnarų, šalčio, karščio ir cheminio apdorojimo cechai nuteikia itin nejaukiai, nes primena mirties fabrikų ikonografiją (juolab kad ir Aušvico muziejuje, ir, tarkim, prancūzų menininko Christiano Boltanski kūriniuose istorinės atminties tema vienas rūbas visuomet reiškia vieną sielą), transportavimo ir rūšiavimo procedūros tą įspūdį dar sustiprina. Panašiai kaip žmonės tampa veganais prisižiūrėję skerdyklų vaizdų, po šios parodos, matyt, reikėtų liautis vaikščioti į tinklo parduotuves, bet reikalą gelbsti žinojimas, kad tie žmonės išmeta drabužius savo noru, iš gero gyvenimo, o ne iš blogo, ir jų panaudojimas antrą kartą atitolina planetai gresiančią ekologinę katastrofą. Filmai su paskutinių apdorojimo procedūrų ciklo cechų vaizdais, pasak Martos, „skirti tiek ekologijai, tiek moterų darbui parodyti, spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir organizuotumu, bet graudulio neišvengsi“. Drabužiai čia tarsi iš naujo gimsta prikelti naujam gyvenimui, iššokantys iš konteinerių balti kaip Šventoji Dvasia ar kūdikių marškinėliai, džiugiai plevena ir spurda judančio vaizdo ekrane.

Nenuostabu, kad laukiant „naujų kolekcijų“ prie parduotuvių rikiuojasi eilės (tą byloja potemės „Skudurynų parduotuvės pastatuose“ paveikslai). Niekada jų neteko matyti (tikriausiai jos būna rytais prieš atsidarant krautuvėms), lygiai kaip ir apdorojimo cechų ar provincijos skudurynų lauke, kuriems parodoje irgi skirtas nemažas skyrius. Į akis krinta tai, kad jie dažniausiai ištuštėję, merkiami liūties, gaubiami sutemų ar užlieti geltonos vidurdienio kaitros. Skyrius „Kultūros lauko citatos“ kalba ne tiek apie kultūros paveldą, kiek apie mentalinius praėjusios bjaurios epochos reliktus, o „Autoritetų šiukšlynas“ – apie apropriacijos mėsmalę ir nuorodų palimpsestus šiuolaikiniuose menuose.

Nenusakomo žanro (Kęstutis Šapoka, beje, kito parodoje demonstruojamo filmo herojus, kartą taip apibūdino ankstesnį Vosyliūtės kūrinį „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“) 15 min. trukmės filmas „Myocaster coypus, arba Nebūk nutrija, būk kiaunė“ (2017) – apie žvėrelį, kurio gyvenimo prasmė – būti nudirtam it šv. Baltramiejus ar mitinis satyras Marsijas. Pasak autorės, Ingos Valinskienės balsu (kuris Martos kartai įgarsino visus filmus suaugusiems ir „National Geography“ serijas) pasakojama „vieno miestelio vienos rūšies naminių gyvūnėlių veisimo, pardavimo ir vaikų išlaikymo už tas lėšas istorija perauga į okupacijos laikų namudinio Lietuvos kapitalizmo studiją“. Kaskart jį žiūrėdama vis pražiopsau momentą, kada zoologinė būtybė virsta socialinės antropologijos diskurso figūra. Nutrijos kažkaip nepastebimai ima gyventi daugiabučiuose, bendrauti tarpusavyje, išranda „interloginį“ mezgimą, nelaimingai įsimyli ir dėl to sielvartauja, o tada – nužudomos, pakabinamos žemyn galva ir joms nudiriamas kailis.

Kitas filmas, „skirtas parodyti, kaip niekas nesikeičia pasaulyje“, transliuoja anglakalbio įgarsintą Antano Škėmos „Paskaitą apie pasaulį“ (1949). Angliškai todėl, kad niekas iš aplink esančių tada neišvertė jo 1952–1954 m. parašytos „Baltos drobulės“ į anglų kalbą, nors ji, Martos tvirtu įsitikinimu, būtų pelniusi pasaulinę šlovę. Išties, užuot amžinai šokę piknikuose, steigę visokius „margučius“ ir iš tolo karštai mylėję tėvynę, verčiau galėjo išversti (Lietuva tą padarė šiemet, nors irgi galėjo bent prieš dvidešimt metų). Paskaitos pabaigoje Škėma užsimena apie save, apie DP raidėmis paženklintus žmones, „Dievo pamirštuosius“, turėjusius palikti savo tėvynę, nes ji „padengta krauju, ir joje gyvena raudonos meškos“. Netrukus tremtiniai įgijo naują tėvynę, kuri jau buvo kitų žmonių tėvynė, – savo pasaulį iš antrų rankų. Lyg peiliukas „Andalūzijos šuny“ nespalvotame Martos filme akį rėžia aštrus vaizdų montažas, jų susidūrimo linija – tiesiai per vidurį, viršuje į dešinę slenka kapinių vaizdai, apačioje į kairę „eilinė darbininkė sustingusiose nuotraukose be galo doroja ir doroja baltus rūbus“.

Baltarusių rašytojos, publicistės Svetlanos Aleksijevič nobelinio skaitinio „Laikas iš antrų rankų“ (2013, angliškai „The Second Hand Time“) pavadinimas – gryna metafora (ne visai aišku, apie kokį esminį laiko lūžį pasakojama, be to, akivaizdu, kad gėrybių vartojimas iš antrų rankų kaip kasdienybės ir kultūros reiškinys autorei neįdomus ir menkai pažįstamas), o Marta pasaulį iš antrų rankų išnagrinėja iš esmės, bet ne mokslo ar publicistikos, o meno būdais. Šis pasaulis jai seniai žinomas, ji pati jau ilgą laiką apsipirkinėja dėvėtų drabužių parduotuvėse – tai liudija jos autoportretai tokios parduotuvės persirengimo kabinoje. Martos meninis diskursas ar tyrimas ne tik itin glaudžiai susijęs su gyvenimu, bet ir iš esmės daugialypis. Medžiagos čia susilieja su formomis ir žodžiais, dažai drobės paviršiuje virsta antialerginiu valikliu ar auksine saulės kaitra, nutapytas elnias iššoka iš senovinio kilimėlio ir nubėga pas Miunhauzeną, „maudymkės“ su atspaustu Kanto vardu įžūliai spokso į arnotus, o rausvi nudirtų nutrijų kūneliai žiūrovų vaizduotėje susigiminiuoja su „raudonomis meškomis“. 

Elgesio su daiktais būdai – tai ir atminties formos, jie lemia tam tikrus laiko įsivaizdavimus. Martos filmo „Humanitarės gyvenimas ir mirtis“ (2013) herojė dėvėjo sesės išnaras, susipirko didžiulę biblioteką, kurią pasiskolinusi pradangino vietos nomenklatūrininko dukra, motina jai traukiniu atvežė šaldytuvą, buvo abejinga frotiniams rankšluosčiams, iš motinos paveldėjo savo vienintelį papuošalą – šlykštų sovietinį žiedą su rubinu, nevertino deficitų, bet jos namuose gausėjo daiktų, nes dėl skurdo tuomet niekas nieko nemėtė (dėl to galbūt ir betvarkės smegenyse daugėjo), už jos pagalbą beraščiams partiniams kolegoms jos vaikas kartą gavo importinius batus, kuriuos taip taupė, kad batai mirė suėsti kandžių, bet nesunešioti.

Sovietmečiu žmonės namuose kaupdavo daiktus it kokie graužikai atsargas, jų tolygiai gausėjo lyg knygų bibliotekoje ar dokumentų archyve, visas, kas sena, būdavo tik sava, paveldėta iš šeimos, giminės, artimųjų, vaikai paveldėdavo ne tik senelių baldus, bet ir tėvų ar brolių batus, viskas būdavo tausojama, daiktų funkcijos suspenduojamos, nepaisant to (ar kaip tik dėl to) jie mirdavo, o jais užgriozdintas būstas ilgainiui virsdavo nejaukia saugykla. Daiktai neturėjo antro gyvenimo, išlikimo šansų, klestėjo daiktų ksenofobija. Stygius už mikrosistemos – privataus namų ūkio – ribų ir sankaupa jos ribose lėmė ir sustojusį laiką, sąstingį, kuris buvo ne vien užstrigęs socializmo „vystymosi spartinimas“, bet ir subjektyvus laiko pojūtis (kitas jo vardas – nuobodulys).

Bet kokia įdomesnė informacija (apie Vakarų gyvenimą ir kultūrą), kaip ir materialios gėrybės, eilinius žmones sovietmečiu pasiekdavo tik „iš antrų rankų“, per prieigą prie bazių ir specfondų turinčius tarpininkus uzurpatorius, jų netikslius atpasakojimus, klaidingus vertimus ir didelį „derinimui“ sugaišto laiko nuotolį. Iki šiol dar gyvuoja klanas „pirmarankių“, disponuojančių svarbiomis žiniomis, kurių neįmanoma „paguglinti“. Apie tai pasakoja parodos potemė  „Kultūros lauko citatos“, kuriai priklauso ir jau anksčiau matytas paveikslas „Modernizmo metmenys“.

Skurdas, sovietmečio pasekmė, šiandien mus verčia naudoti daiktus iš antrų rankų. Stygių pakeitė gausa, sąstingį – greita kaita. Nors ksenofobija klesti, bet ne daiktų vartojimo. Mes mielai perkame svetimus, kitų naudotus daiktus ir džiūgaujame, kad mus kolonizuoja migruojantys, srautais atplūstantys svetimdaikčiai, sukeliantys medžioklės priklausomybę. Ankstesnė Vosyliūtės darbų serija „Meno istorija paveikslėliuose“ išmokė, kad kultūros paveldas gyvuoja tuomet, kai aktyviai dalyvauja naujuose pasakojimuose. Daiktų vartojimo iš antrų rankų – laisvo, dinamiško, ištrinančio ribą tarp savo ir svetimo, lemiančio formų ir laikų brikoliažus – tyrimas taip pat yra gera istorijos, visuomenės ir kultūros mokslų bei meno pamoka. 

Paroda veikia iki spalio 27 d.

Spalio 14 d. 15 val. vyks ekskursija su parodos autore.

Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9)

Dirba antradienį–šeštadienį 11–18 val.