Dėdės ir dėžės

Reaguodamas į neseniai paskelbtas Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo dirbtuvių penkių geriausių darbų vizualizacijas, vienas feisbuko komentuotojas parašė: „Matomai dar mažai "DĖŽIŲ" pristatėme visuose miestuose!!! Taigi pirmyn!“ O aš perskaičiau: „dar mažai DĖDŽIŲ pristatėme“ ir kokią pusę minutės, kol nepažiūrėjau atidžiau, labai džiaugiausi nepažįstamo „bendraminčio“ sąmoningumu, nes juk „dėdžių“ išties daug pas mus pristatyta ir planuojama dar daugiau pastatyti. O kaip iš tikrųjų – ar tuose projektuose dėdės, ar dėžės?

Reikia pasakyti, kad ir vieni, ir kitos. Projektų autoriai – visi dėdės. Viename iš projektų dėdė yra ir paminklinis objektas, žinoma, raitas ant arklio. Kaipgi be jo. Šio projekto aprašyme teigiama: „Gintaro Čaikausko ir jo atstovaujamo kolektyvo siūlymas išskirtas kaip svarbus bandymas šiuolaikiškai traktuoti tradicinę skulptūrą ir plėtoti valstybinės heraldikos raišką.“ Kyla klausimas, kas šiuo atveju yra tas šiuolaikiškas traktavimas ir tas valstybinės heraldikos plėtojimas. Pati skulptūra daugmaž tradicinė, o heraldika „plėtojama“ labai jau pažodžiui: iš 2D tiesiogine prasme išplečiama į 3D. Kitaip sakant, atsiranda apimtinis arklio užpakalis, į kurį galėsime įsižiūrėti daug atidžiau ir iš daug įvairesnių pusių, nei iki šiol turėjome galimybę ant monetų ir vėliavų. Tiesa, šiuolaikiškumu dar kartais laikomos įvairiaspalvės kičinės šviesos – tokios kaip prie Kudirkos ir ant kiekvieno popsinio grojančio fontano, kad jie kur užaktų. Žmonėms patinka, ką padarysi.

Kalbant apie šiuolaikiškumą – keistoka buvo perskaityti spaudoje, kad „vieno projekto autorius žvelgia į ateitį ir siūlo pasitelkti naujausias technologijas, kito – kreipia žvilgsnį į praeitį ir partizanų bunkerius.“ Tarsi paminklo žvelgimas į ateitį arba praeitį priklausytų ne nuo jo strategijos ir koncepcijos, ne nuo temos traktavimo, o tiesiog nuo naujausios technologijos panaudojimo arba nepanaudojimo. O jei kas būtų pasiūlęs virtualų partizanų bunkerį, ar čia jau būtų žvelgimas į ateitį, ar vis dar į praeitį? Turint omenyje, kad ateityje, ir gana artimoje, šiandieninės technologijos jau bus beviltiškai pasenusios. Šį Dariaus Žiūros projektą aukščiau minėtas eksbendramintis turbūt ir turėjo omenyje sakydamas „dėžės“. Kiti feisbuko komentuotojai išvadino tas dėžes „sovietinėmis autobuso stotelėmis“, bet ką padarysi, jei žmonėms taip atrodo, ar ne? Dariaus Žiūros paminklas siūlo „kiekvienam norinčiam įsiamžinti garbės sargyboje, tylos minute pagerbiant žuvusiųjų ir kovojusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą“, tai yra, šiuolaikiškai kalbant, nusifilmuoti. „Kiekvienas toks įrašas papildytų nuolat gausėjantį portretų galerijos, kurios vaizdas būtų transliuojamas aikštėje amžinosios garbės sargybos ekrane, archyvą.“ Teoriškai labai gražu, nors ir gerokai narciziška stovėti „garbės sargyboje“ tam, kad paskui galėtum į save patį pasižiūrėti. Bet ar praktiškai veiks? Ar tikrai kiekvienas norintis rimtu veidu stovės prieš nematomą kamerą ir gerbdamas „tylos minute“? Įskaitant ir pakaušusį jaunimą? Jau įsivaizduoju, kokių „tylos minučių“ ten būtų prifilmuota... Pasaulyje yra pavyzdžių, kai paminklai kviečia dalyvauti atsitiktinę publiką, bet tuomet yra atsparūs visoms galimoms jos reakcijomis, net ir svastikų paišymui ant paminklų Holokaustui, nes tokio įtraukimo esmė ir yra ta, kad bet kokia bet kokių žmonių reakcija yra įskaičiuota, netgi reikalinga. Todėl keista, kad čia, vieninteliame projekte, kuriame į paminklo kūrimą norima įtraukti publiką, ta publika įsivaizduojama tarsi piešinyje – ideali, o ne reali. O nuo publikos tradiciškai atsiribojančiame „Vyčio“ paminkle bus naudojamas „vandalų veiksmams atsparus stiklas“...

Keistokai rizikuojama, tik jau visai kita prasme, ir Tomo Grunskio su kolektyvu „aexn“ projekte – įamžinti visų (ar tikrai visų?) žuvusių kovose už laisvę vardus šviečiančiose plytose. Vizualiai tai turbūt atrodytų gražiai (nors gal kiek ir pretenzingai), bet kaip čia būtų su tais visais vardais, kai dar net su kai kuriais gatvių pavadinimais nesame susitvarkę? Ar mūsų istorija nėra per daug sudėtinga tiesiog vardų išrašymui? Ar tarp tų vardų jau tikrai neatsirastų nė vieno žydžaudžio? Beje, teigiama, kad rengiant šiuos projektus buvo tariamasi su istorikais, bet kodėl visuose projektuose minimi tik partizanai? O kur Lietuvos kariai, kritę kovose už mūsų laisvę 2-ajame XX a. dešimtmetyje?

Toliau – dar įdomiau: NATO lėktuvo formos baseinėlis... Sukryžiuotų kardų formos baseinėlis... (Istoriko ir kraštotyrininko Algimanto Lelešiaus projektas). Gerai dar, kad nėra „senovės baltų simbolio – svastikos“ formos baseinėlio. Neaišku, kodėl ilgalaikius estetinius sprendimus viešoje erdvėje reikėtų atiduoti ne į šios srities profesionalų, o į istorikų rankas. Ar neužtektų vien jų profesionalios konsultacijos istoriniais klausimais?

Mažiausiai erzinantis (bent jau iš tolo, piešinyje) ir paprasčiausias gerąja prasme atrodo Andriaus Labašausko projektas, siūlantis suformuoti aikštėje kalvą su vienu stačiu šlaitu, kuris taptų memorialine siena. Tačiau nėra jokios šiuolaikiškos (ne technologijų prasme) konceptualios idėjos, kas toje sienoje būtų. Joje išdrožti „partizanų bunkerių sienų pavyzdžiai bei miško elementai“ yra lėkštokas, silpnas pasiūlymas. Bet gal tai galėtų būti Lukiškių aikštės išgelbėjimas – išrinkti šį projektą vien kaip landšafto sprendimą, be jo siūlomos memorialinės sienos, o sienai surengti kitą, atskirą konkursą.

Tiesą sakant, apskritai nelabai aišku, kam buvo reikalingos šitos dirbtuvės ir šitas konkursas, jei „memorialo projektą pateikę G. Čaikauskas kartu su L. Naujokaičiu taip pat yra ir šiuo metu rekonstruojamos Lukiškių aikštės koncepcijos autoriai“, ir aikštė jau suformuota būtent jų raiteliui, jau įgyvendinti ir visi kiti šios „Vyčio stūmimo grupės“ projekto elementai. Net darbininkai žino, kad ten bus arklys – lankantis aikštėje, vienas iš jų noriai pademonstravo, atsistojęs ant vienos kojos, kaip tas arklys stovės. Ypač kad, kaip sakė Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Mindaugas Pakalnis, „nesinorėtų ardyti to, kas jau padaryta“. O kas prašė taip padaryti? Tai yra visų vilniečių grynasis reketas: padaryti kažką slapta ir nieko nesiklausus, o po to pareikšti, kad bet ką keisti jau vėlu, pinigai jau išleisti, sutartys pasirašytos, „žmonės bus nepatenkinti“.

Žinoma, galima būtų tikėtis, kad šios kūrybinės dirbtuvės, nors ir priėmusios tas kvailokas savivaldybės sąlygas kaip neišvengiamas, yra skirtos būtent raiteliui išeliminuoti teisėtu būdu. Bet kodėl to nebuvo padaryta jau šiame atrankos etape? Ar neatsitiks atvirkščiai, t.y. ar per jas raitelis nebus jau ir meno ekspertų, visos menininkų bendruomenės neva legitimuotas, o tada jau kokios gali būti pretenzijos. Tuo labiau kad „galutinis sprendimas priklausys ir nuo visų Lietuvos piliečių nuomonės, nes jie galės balsuoti internete“. Kažkodėl yra privalomas tas euroviziškas „visų Lietuvos piliečių“ balsavimas, kuris šį neblogą raitelio eliminavimo planą gali visiškai sužlugdyti. Ir kodėl kokios nors N. Akmenės arba Airijos gyventojams, kurie Vilniuje gal net nežada lankytis, o jeigu ir žada, tai tikrai ne Lukiškių aikštėje, leidžiama spręsti, į ką vilniečiai turės žiūrėti visą likusi gyvenimą? Statant žymiausius, labiausiai gerbiamus ir sėkmingiausiais laikomus šiuolaikinius paminklus kitose šalyse „visų piliečių“ balsavimas, bent kiek man teko girdėti, nebuvo taikomas. Tai kodėl Vilniuje? Kodėl tik čia trūks plyš reikia pataikauti masiniam skoniui? Ypač mokyklose jų neišmokius perskaityti, suvokti elementarios šiuolaikinių vizualiųjų menų kalbos ir jau tiek laiko žiniasklaidai ir politikams trimituojant apie Vytį kaip vienintelį galimą paminklo variantą, ar įmanoma tikėtis, kad piliečiai balsuos už ką nors kitą?

Vilniuje lankęsis 11-osios Kauno bienalės dalyvis, šiuolaikinių paminklų specialistas ir žymiausių pasaulyje paminklų konkursų komisijų narys ir konsultantas, profesorius Jamesas E. Youngas davė dirbtuvių organizatoriams gerą patarimą: „svarbiausia, pasilikite sau galimybę neišrinkti nė vieno projekto“. Belieka tikėtis, kad juo bus pasinaudota, nepaisant visapusiško spaudimo. Na ir kas, kad šimtmetis ant nosies. Šventės ateina ir praeina, o paminklai, norim to ar nenorim, išlieka ilgiau. Būtų gerai, kad ir po švenčių prie jų norėtųsi specialiai ateiti, o ne kuo greičiau užsimerkus praeiti pro šalį.

P.S. Paklausiau Jameso E. Youngo, ar savo gausioje praktikoje yra susidūręs su atvejais, kai sprendžiant, kokį paminklą statyti viešoje miesto erdvėje, būtų rengiamas visų piliečių balsavimas.

Jamesas E. Youngas: Niekada nesu matęs, kad paminklą balsuodama rinktų publika. Tačiau paskatindami atvirą ir gyvą diskusiją viešojoje sferoje (žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir t.t.) organizatoriai duotų finaliniams projektams šiek tiek laiko „pagyventi visuomenės vaizduotėje“, o atrankos komisija turėtų laiko nuspręsti, kuris projektas jiems labiausiai patinka tų skirtingų žmonių reakcijų aplinkoje. Galiu pasakyti, kad po to, kai paskelbėme aštuonis Nacionalinio Rugsėjo 11-osios memorialo konkurso finalininkus, rodėme juos visuomenei mėnesį trukusioje parodoje ir kvietėme visus lankytojus (apie 100 000 žmonių) komentuoti ir kritikuoti. Tuomet vadybos konsultavimo kompanija suskirstė jų pasisakymus į temas ir nubraižė diagramas, kad galėtume pamatuoti žmonių reakcijos „temperatūrą“. Be abejo, tai nebuvo grynai mokslinis metodas, bet per tas kelias savaites mums buvo duota laisvė įsiklausyti į visas tas reakcijas, perskaityti dešimtis straipsnių ir komentarų spaudoje, nes visi turėjo savo nuomonę. Ir mes įsiklausėme, bet mums tai nebuvo spaudimas, ir nė viena kuri nors atskira nuomonė nepastūmė mūsų į vieną ar į kitą pusę, mes tik susidarėme įspūdį, kaip visi šie projektai „gyvena“ žmonių vaizduotėje.

Komisija taip pat pasiliko galimybę neišrinkti nieko, kartu pasiskirdama pati sau reikalavimą, kad jei galiausiai išrinks laimėtoją, turės sugebėti absoliučiai įtikinamai paaiškinti, kodėl būtent tą. Tai yra komisijos užduotis, ir jeigu ji negali įtikinamai pagrįsti savo pasirinkimo, neturėtų skelbti laimėtojo. Be abejo, tai didelė atsakomybė, bet organizatoriai turėtų palikti komisijai atrištas rankas išrinkti arba neišrinkti. Aš taip pat manau, kad komisija gali kištis į projektus, siūlydama juos tobulinti, tokiu būdu visas procesas tampa dar labiau kolektyvinis.

Daugiau apie projektus: http://cac.lt/lt/other/general/17/8958