7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Marius Armonas

Kodėl turėtume netikėti sniego žmonėmis?

Tomo Daukšos paroda „DBBJ“ galerijoje Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“

Tomas Daukša pristato apie penkiasdešimt sniego žmogaus figūrėlių kolekciją. Iš pažiūros paroda atrodo visai nesudėtinga. Ko čia nustebti, juk dažnoje mugėje, o ir kai kuriuose namuose vis dar galima pamatyti ištisas molinių ar porcelianinių drambliukų, delfinų ar kitų neaiškių daiktų kolekcijas. Menininko eksponuojami sniego žmonės įdomesni, bet norom nenorom akis vis vien atbunka nuo tankiai ant lentynėlių išrikiuotų pseudoautentiškų figūrėlių, paveikslėlių ir kitų prekių.

Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Galerijos „Vartai“ inf.

Jānis Avotiņš paroda „Šventė“

Parodos kuratorius Māris Vītols

2018 m. vasario 13 - kovo 23 d.


Galerija „Vartai“ džiaugiasi pristatydama latvių menininko Jānis Avotiņš parodą, sutampančią su Baltijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiu!

Būtent su šiuo įvykiu siejamas parodos surengimo laikas ir jos pavadinimas. Visai neseniai šventės ir minėjimai buvo galingas sovietų valdžios manipuliavimo įrankis. Kaip ir bemaž viskas, įvairūs proginiai renginiai buvo primesti žmonėms ideologiniais tikslais. Privalomas viešų demonstracijų pobūdis ne tiek skatino, kiek naikino bendrumo jausmą, o spontaniškos, savanoriškos bendruomeninės dvasios išraiškos buvo suvokiamos kaip neleistina grėsmė sovietų galiai.

Daugelį metų latvių menininkas J. Avotiņš sėmėsi įkvėpimo ir motyvų savo kūrybai nesenos praeities vizualiuose artefaktuose – nuotraukose iš valstybinių ir privačių archyvų, retušuotose sovietinio laikotarpio spaudos iliustracijose ir miestų turizmo vadovuose. J. Avotiņš neria į šį kultūrinį ir istorinį palikimą ne tik ieškodamas medžiagos savo kūrybai, bet tarsi atidus archeologas siekia apvalyti savo paveikslus ir piešinius nuo perteklinių reikšminių sluoksnių bei dažnai ištrina nuorodas, galinčias įsprausti jo personažus į konkretaus laikotarpio rėmus. Menininkas perkelia praeities vaizdinius į kitą visatą, į vien tik meno kūriniui būdingą laiko dimensiją, į meno „dabar“. Jo monochrominės figūros virsta didingais atminties vaizdais, iškylančiais mūsų sąmonėje iš tolimos arba nesenos praeities. J. Avotiņš kūrybai būdingas ypatingas intymumas, tad žiūrovas gali papildyti menininko sukurtus vaizdus asmeninės patirties elementais. Kartu jie yra atviri įvairiausiems perskaitymams ir plačiausioms interpretacijoms, tad kiekvienam žiūrovui užpildant tuščią erdvę savaip, gimsta bendras istorijos suvokimas.

Kolektyvinės atminties vaizdinių pavidalais gimstantis J. Avotiņš menas šventines iškilmes primena siūlydamas tai, kas mus vienija. Šventė yra išbaigčiausia įmanoma bendruomeninės patirties forma, įgalinanti žmones sugrįžti į bendrabūvį. J. Avotiņš kūrybos estetinė kokybė tampa itin svarbi kadangi, dalijimasis estetine patirtimi skatina individo socialumą ir norą bendrauti su kitais, mezga socialinius ryšius ir jungia žmones į darnią visuomenę. Kad gimtų bendrystės jausmas, nebūtina tūkstančiams žmonių susikibti rankomis; tam pasitarnauti gali ir bendras meno patyrimas.

Parodos rengėjai kviečia kiekvieną lankytoją tapti menininko interaktyvios instaliacijos dalyviu ir simboliškai paskambinti varpais, skelbiančiais laiką menui ir šventei, vėl atsiverti bendrystės patirčiai ir kartu švęsti Baltijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį.


Jānis Avotiņš (g. 1981 m. Rygoje, Latvijoje) yra vienas ryškiausių ir reikšmingiausių Baltijos šalių šiuolaikinio meno scenos atstovų. Jis debiutavo naujojo tūkstantmečio pradžioje, baigęs studijas Latvijos dailės akademijos Tapybos katedroje. Menininkas dažnai dalyvauja grupinėse parodose bei surengė per trisdešimt asmeninių parodų muziejuose ir meno galerijose visame pasaulyje. Jo kūriniai įtraukti į tokias reikšmingas šiuolaikinio meno kolekcijas kaip François Pinault (Prancūzija), Charles Saatchi (Londonas, JK), Olbricht (Berlynas, Vokietija), Fondazione Sandretto Re Rebaudengo (Turinas, Italija), The Hort Family Collection (Niujorkas, JAV), ir The Rubell Family Collection (Majamis, JAV). 2016 m. jis gavo Prix Jean-François Prat apdovanojimą už šiuolaikinę tapybą. Menininkas gyvena ir dirba Rygoje (Latvija).


Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Pagrindinis rėmėjas Latvijos Valstybės kultūros kapitalo fondas

Parodos partneriai Latvijos Respublikos ambasada Lietuvos Respublikoje, Latvijas kultūras projekti, Vilniaus mokytojų namai
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“

Parodos grafinis dizainas
Jurgis Griškevičius

Už bendradarbiavimą rengiant šį projektą esame dėkingi Dina ir Janis Zuzāni (Ryga), Valdis Jākobsons ir Blankenfelde Manor (Latvia) bei Vera Munro (Hamburgas) ir Rüdiger Schöttle (Miunchenas) galerijoms.

 

 

 

Rengėjų inf.

Remigijaus Pačėsos retrospektyvinė paroda „Geltona gulbė neatplauks“

Vasario 1– kovo 4 d. Kauno fotografijos galerijoje veiks Remigijaus Pačėsos kūrybos retrospektyvinė paroda „Geltona gulbė neatplauks“. Atidarymas vasario 1 d. 17.30 val., reginyje dalyvaus parodos kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius.

Fotografą Remigijų Pačėsą (1955–2015) kolegos prisimena kaip „matytoją”. Šviesai jis turėjo absoliučią klausą. Jo fotografijose tokie paprasti objektai kaip kambario siena, Nidos krantinė, apleista gėlių klomba, švarkas ar šaligatvis tapdavo begalybės įžvalgomis. Iš pradžių, kai jis 1978 m. pradėjo dalyvauti parodose, tai buvo sidabro atspaudai. Nuo 2007-ųjų kasdienybės poetiką papildė spalva. Parodoje pirmą kartą pristatomi visi Pačėsos kūrybos etapai – ne tik „grynoji” fotografija, bet ir montažai, koliažai, monotipijos ir autoportretai.


„Geltona gulbė neatplauks” Pačėsa užrašė ant upės fotografijos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltonos gėlės. Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: „Parėjau”, „Antradienis – darbo diena”, „Pilka diena – pilka žuvėdra”, „Pas poeto kapą”. Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos „shtai”. Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – „šešėlis rodo šviesą” ir pilkuma sprogsta dygiu spalvos juoku.
Marijampolėje gimęs Pačėsa 1979 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą ir dešimt metų fotografavo pastatus Miestų statybos projektavimo institutui. Bet įkvėptas Josefo Sudeko, Algimanto Švėgždos ir Jono Kalvelio, stebėjo, kas yra šalia: daiktų ir augalų „viešą gyvenimą”, asfalto plynes, tamsos ir šviesos kompozicijas, absurdiškas sandūras. Kartu su kitais to meto fotografais – Alfonsu Budvyčiu, Algirdu Šeškumi, Vytautu Balčyčiu, Violeta Bubelyte, Gintaru Zinkevičiumi – Pačėsa klausėsi nudėvėto miesto poezijos ir šiukšlių konteinerių žvangesiu šaipėsi iš egzaltuoto kultūros rimtumo. Apie 1991 m. susidraugavęs su menininke Vega Vaičiūnaite, išmoko spausdinti monotipijas, kuriomis visą gyvenimą rašė jausmų kaligrafiją. Paskui vėl grįžo į Marijampolę ir ten fotografavo savo pasivaikščiojimų takus po lietaus, rūke, apkritusius lapais, sniegu, saulėtą, baltą, bet dažniausiai pilką dieną. Bežiūrint į tuos mažyčius nekintančios geometrijos skirtumus, išryškėja heraklitiška laiko upė, kurioje tobulai žvejojo Pačėsa.


Kuratoriai: Agnė Narušytė, Gintaras Zinkevičius


Organizatoriai: Fotografijos muziejaus Vito Luckaus fotografijos centras, Kauno fotografijos galerija Partneriai: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos dailės muziejus
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

NMKČ namų inf.

Arvydo Každailio kūrybos paroda „Norėti–būti“

M. K. Čiurlionio namai Vilniuje kviečia į Arvydo Každailio kūrybos parodą „Norėti–būti“

 
M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje (Savičiaus g. 11) vasario 1 d. (ketvirtadienį) 18.00 val. bus atidaryta Nacionalinės premijos laureato Arvydo Každailio kūrybos paroda „Norėti - būti“. Tai antroji ciklo „Nacionalinių premijų laureatai Čiurlionio namuose“ paroda.

Arvydas Každailis  - intelektualus ir įvairiapusis vyresniosios kartos menininkas, vienas kūrėjų, kuriuos  įvardijame XX–XXI a. Lietuvos dailės klasikais. Universalus ir veiklus dailininkas yra save išbandęs įvairiose vaizduojamosios dailės srityse – nuo lakštinės grafikos, knygų dailės iki puošybinės dailės ir heraldikos. Menininkas yra sukūręs  ofortų, estampų, lino raižinių, Lietuvos valstybės  miestų ir miestelių herbų, freskų ir kitų svarbių dailės kūrinių.


Tai vienas iškiliausių Lietuvos iliustratorių – būtent jo iliustracijų ciklas Petro Dusburgiečio knygai „Prūsijos žemės kronikai“ 2002 metais atnešė autoriui garbingiausią nacionalinį apdovanojimą – Lietuvos kultūros ir meno premiją.


Menininkas teigia kūręs pirmiausia Lietuvai, o tik po to dėmesį skyręs saviraiškai. „Jaunystėje mane domino siurrealizmas, psichoanalizė, bet paskui supratau, kad būti dailininku – tai ir profesija, ne vien tik saviraiška. Tai nebūtinai turi būti madinga. Pirmiausia kurdamas aš galvojau apie tai, kas aktualu Lietuvai"  - yra sakęs Nacionalinės premijos laureatas.


Menotyrininkas ir dailininkas Vytenis Rimkus teigia, kad A. Každailio darbai svarbūs dėl jų indėlio į Lietuvos istoriją, Lietuvos įvaizdį. Menininkui būdingos trys raiškos erdvės. Pirmiausia grafika, kuria jis reiškia savo jausmus, emocinius priėjimus. Antra ir bene svarbiausia sritis - Lietuvos istorijos įprasminimas per įvairius raštus: Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, „Prūsų kroniką“. Ši Arvydo Každailio kūryba yra raiškiausias tarpsnis Lietuvos grafikoje. Trečioji grafikos sritis – heraldika. Pasak dailėtyrininkės dr. Ingridos Korsakaitės, „septintajame–aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dailininkas išbandė to meto Lietuvoje naujas siurrealizmo, poparto, oparto stilistines priemones, sukūrė meistriškų abstrakčių kompozicijų. Tačiau vėliau svarbiausia įkvėpimo žeme dailininkui tapo istorinė praeitis, lėmusi tradiciškesnę plastiką, retrospektyviai nuspalvinusi jo stiliaus ypatybes, stipriai paveikusi meninės individualybės brandą“.


Parodoje Čiurlionio namuose pristatomi įvairiu laikotarpiu kurti septyniolika autoriaus darbų. Tarp jų – ciklas „Noktiurnai“, kurtas 1975–1978 metais, tikint modernizmo galiomis. Kiti kūriniai parinkti iš įvairių kūrybos laikotarpių. Nevengiant formų sąlygiškumo darbuose pastebima  slinktis link simbolinio realizmo. Intensyvus darbas heraldikos srityje veikiausiai lėmė daugiau dėmesio skirti realijų simbolikai. Darbų raiškos pagrindas  - linijų kuriamos faktūros ir dėmesys senajai grafikos tradicijai, neretai įvedant į darbų techniką ir akvarelę.

Atidarymo vakare dalyvaus prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas, fortepijonu skambins Sonata  ir Rokas Zubovai.
Paroda veiks iki kovo 28 d.

 

M. K. Čiurlionio namų informacija

Kristina Stančienė

Susikertančios perspektyvos

Eglės Gineitytės tapybos paroda „Naktis prasideda vidurdienį“ VDA „Titanike“

Įėjęs į VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto salę, kurioje eksponuojama Eglės Gineitytės tapybos paroda, iš karto pasijunti tarsi elegantiškai surežisuotoje scenoje. Žvilgsnis čia nukreipiamas dviem kryptimis. Pirmasis susitikimas su tapytojos paveikslais „ištinka“ žvelgiant tiesiai, tarp kolonų eilės kairėje ir kitų paveikslų keturkampių bei stačiakampių ritmo dešinėje. Kelio gale čia boluoja pilkai gelsvas, tikriau, citrininis peizažas „Trečias kalnas III“. O žengtelėjus dešiniau, už kolonų, tarsi centrinėje bažnyčios navoje, atsiveria kita – sacrum perspektyva. Senų kaimiškų suolų (ant jų kadaise sėdėta gal per vestuves, o gal per laidotuves...) eilė, besirikiuojanti tolyn, baigiasi ties melsvai balzganu paveikslu. Jis, lyg kokia altorinė kompozicija, užbaigia žvilgsnio kelionę. Skirtingo ilgio suolelių ritmas persikelia į drobę...

Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Trečias kalnas III“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Trečias kalnas III“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nusileidimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nusileidimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“ ir „Szara godzina“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“ ir „Szara godzina“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Povilas Ramanauskas

Nesibaigiančių kambarių magija

Įspūdžiai iš Davido Lyncho kūrybos retrospektyvos Torunės šiuolaikinio meno centre

Nors nuo Kauno iki Torunės – tik kiek daugiau nei 500 kilometrų, lenkiškais keliais keleliais tenka važiuoti apie devynias su puse valandos, pilkumoje. Bet užkilus į antrąjį Torunės šiuolaikinio meno centro aukštą pasitiko keistas jaudulys, kad pagaliau pamatysim! Užrašas „David Lynch. Silence and Dynamism“ („Tyla ir dinamika“, parodos kuratorius Marekas Żydowiczius – tarptautinio filmų festivalio „Camerimage“ Bydgoščiuje netoli Torunės direktorius) ir šalia didelio formato Lyncho portretinė nuotrauka, be abejo, su smilkstančia tarp pirštų cigarete. Keistas pavadinimas, pagalvojau, kodėl tyla, gal tyla prieš audrą?

David Lynch, „The Fireman" hologramos fragmentas. Autoriaus nuotr.
David Lynch, „The Fireman" hologramos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos  „David Lynch. Silence and Dynamism“ fragmentas, „Raudonasis kambarys". Autoriaus nuotr.
Parodos „David Lynch. Silence and Dynamism“ fragmentas, „Raudonasis kambarys". Autoriaus nuotr.
David Lynch, „Fire On Stage". 2008 m. Autoriaus nuotr.
David Lynch, „Fire On Stage". 2008 m. Autoriaus nuotr.
David Lynch, „Small Boy in His Room". 2009 m. Autoriaus nuotr.
David Lynch, „Small Boy in His Room". 2009 m. Autoriaus nuotr.
Parodos  „David Lynch. Silence and Dynamism“ fragmentas, Autoriaus nuotr.
Parodos „David Lynch. Silence and Dynamism“ fragmentas, Autoriaus nuotr.
David Lynch, „Change the Fucking Channel Fuchface" fragmentas. 2008–2009. Autoriaus nuotr.
David Lynch, „Change the Fucking Channel Fuchface" fragmentas. 2008–2009. Autoriaus nuotr.
David Lynch, „I Find It Veryt Difficult to Understand What Is Going On These days". 2009 m. Autoriaus nuotr.
David Lynch, „I Find It Veryt Difficult to Understand What Is Going On These days". 2009 m. Autoriaus nuotr.
David Lynch, „Man Eating". 2010 m. Autoriaus nuotr.
David Lynch, „Man Eating". 2010 m. Autoriaus nuotr.
LTMKS inf.

Aghartos renginių serijos garso performansas - Audiolaukas

Audiolaukas:Cassini & Waterflower

Džiaugiamės Sodų 4 erdvę sausio pabaigoje įgarsindami naujosios Aghartos renginių serijos Audiolaukas pirmuoju garso performansu. Jame – svečiai iš tolimosios Brazilijos Cassini bei viešnia iš kaimyninės Latvijos Waterflower.

Audiolaukas – tai susibūrimai garsinėms patirtims. Tai nauja klajojančių po Lietuvą koncertų serija, kurią vykdo Agharta ir partneriai. Garso lauke nutinka keisti, patys netikėčiausi ir nuostabiausi dalykai. Mūsų reikalas – juos atrasti ir pateikti klausymuisi. Šiame įžanginiame lauke Sodų 4 erdvėje savitus pasaulius kartu pristatys egzotiškų ir kaimyninių kraštų garso menininkai.

Cassini – tai muzikantų Vinicius Fernandes, Lea Taragona ir Victor Negri eksperimentinis trio iš Kampinaso miesto Brazilijoje. Improvizuodami tekstūromis ir grįžtamaisiais garsais, jie tyrinėja mįslingus bei švelnius garsus, siekdami bent šiek tiek prisiliesti prie nežinomų tolių, tuo pačiu rizikuodami subyrėti į šipulius pasiekę 125.500 km/h greitį.
https://tudos.bandcamp.com/ https://www.facebook.com/TUDOSexperimental/

Waterflower – tai Latvijos sostinėje Rygoje kuriančios menininkės Sabine Moore audiovizualinis performansų projektas. Jos persipynusi garsinė ir vaizdinė patirtis – tai audiovizualinė kelionė į ypatingą pasaulį, kur garsas ir judantis vaizdas susitinka bendrame orkestre. Muzikinių žanrų prasme Waterflower balansuoja tarp elektronikos, eksperimentinio pop bei ambiento. Daugiasluoksnes kompozicijas menininkė kuria iš savo įvairiausių garso mėginių – žaislų, bėgančio vandens, stiklo gabalėlių, sodo įrankių skleidžiamų garsų, miksuodama juos su sintezatorių bei orkestriniais garsais – smuikų, vaiduokliškų pianino melodijų bei aukštų vokalų.
https://www.facebook.com/WaterflowerMusic/ http://www.waterflower.lv/

Garso performanso pradžia 2018 m. sausio 26 d. 21 val., įėjimas nemokamas.

Renginį organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Agharta, daliniai rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
    
Projektų erdvė Sodų 4
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4

 

VDA inf.

VDA doktoranto Tomo Daukšos paroda DBBJ

Maloniai kviečiame Jus į VDA doktoranto Tomo Daukšos parodą DBBJ, kuri bus eksponuojama VDA Tekstilės galerijoje ARTIFEX nuo sausio 24 d. iki vasario 3 d.  I-V: 12-18, VI: 12-17. Vasario 3 d. (šeštadienį) 13 val. galerijoje vyks susitikimas su menininku.


Parodoje pristatoma asmens, įsitikinusio, jog beveik dešimt metų jį lankė sniego žmogus, sukaupta figūrėlių kolekcija. Pasak jo, figūrėles mainais į maistą palikdavo sniego žmogus. Kolekcijos savininkas nė karto nematė to, kuris jam palikdavo figūrėles, bet sniego žmogaus apsilankymais nė trupučio neabejoja. Jo teigimu, nėra kito įmanomo paaiškinimo iš kur atsirado figūrėlės, o ir figūrėlių išvaizda primygtinai siūlo sniego žmogaus versiją. Kolekcijos savininkas ne tik išsaugojo didžiąją dalį rastų figūrėlių, bet ir pats padarė joms laikyti skirtas lentynėles. Po ilgų diskusijų savininkas leido viešai parodyti jo kolekciją, kaip kito žmogaus meninę veiklą.

„Sunku pasakyti, kiek turiu figūrėlių, manau, apie penkiasdešimt. Iš pradžių jas slėpiau nuo kitų, bet laikui bėgant apie figūrėles papasakojau geriausiems draugams. Kelias padovanojau, bet net artimiausi žmonės netiki mano istorija, galvoja, kad kažkokiu būdu tas figūrėles gaminu.
Pirmą figūrėlę radau prieš beveik dešimt metų. Buvo ankstyvas pavasaris, išėjau į šalia namo esantį mišką. Leidau beržų sulą, todėl į mišką eidavau bent kartą per dieną. Pamenu, buvo taip tylu – negirdėti nė vieno paukščio. Miške tvyrojo man dar nepažįstamas, saldžiai aitrus kvapas. Stiklainiai sulai buvo išvartyti ir išmėtyti. Žmonės čia neužsuka, todėl iškart pamaniau, kad tai barsuko arba usūrinio šuns darbas. Surinkau stiklainius ir juos pritvirtinau gana aukštai medžiuose, kad joks žvėris nepasiektų. Baigęs tvirtinti stiklainius radau pirmąją figūrėlę. Ji, atsukta į namo pusę, stovėjo ant nesenai nupjauto kelmo. Pagalvojau, kad čia kažkoks pokštas, paėmiau figūrėlę ir grįžau namo. Kitą dieną vėl radau išmėtytus stiklainius ir dar vieną, ant to paties kelmo paliktą figūrėlę. Atsimenu, labai supykęs, nuvažiavau su tomis figūrėlėmis pas kaimyną aiškintis, bet jis nieko nežinojo. Po to kasdien rasdavau ant kelmo paliktas figūrėles ir išvartytus stiklainius. Sulai pasibaigus figūrėles kartais rasdavau paliktas ant kieme stovinčio stalo. Nepamenu, kaip tai atsitiko, bet pradėjome figūrėles mainyti į maistą. Radęs figūrėlę, vietoje jos palikdavau kokio nors maisto, o sekantį rytą jo nebebūdavo. Jei figūrėlė būdavo didesnė, maisto palikdavau daugiau, jei mažesnė – mažiau. Šie mainai tęsėsi iki praeitos vasaros. Per tą laiką sukaupiau nemažą figūrėlių kolekciją“.

Tomas Daukša

Linas Bliškevičius

Banioniška Deimanto Narkevičiaus trejybė

Apie parodą „Dėmės ir įbrėžimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Deimantas Narkevičius Nacionalinėje dailės galerijoje pristatė filmų instaliaciją, kurioje įvyko ir visam renginiui pavadinimą davusio kūrinio „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017) premjera. Anot užrašo ant sienos prie įėjimo, šiame kūrinyje „reflektuojamas XX a. 8 deš. pr. studentų terpėje Vilniuje įvykęs T. Rice’o ir A. L. Weberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas“. Šis kūrinys buvo labai nuobodus, bet apsilankius parodoje pavyko įsijausti į visumą, susiliejančią su kažkur iš dausų ausų būgnelius kedenančia Wagnerio muzika, paskatinusia tyrinėti parodą kaip visas meno formas įtraukiančią Gesamtkunstwerk, kurios esminę liniją žymi penki filmai.

VDA inf.

Eglės Gineitytės paroda „Naktis prasideda vidurdienį“

Paroda veikia nuo sausio 18 d. iki vasario 18 d.
„Mano tapyba ne tam, kad išsiaiškinčiau, bet tam, kad nutolčiau“, sako menininkė Eglė Gineitytė, besidalinanti ypatingų būsenų patirtimi, kai ribos tarp vidinio ir išorinio pasaulio nusitrina.

1994 m. baigusi Vilniaus dailės akademijoje tapybą, surengusi 7 personalines parodas bei dalyvavusi grupinėse parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, vidurinės kartos menininkė Eglė Gineitytė sugrįžta į Vilniaus dailės akademijos erdves kaip pripažinta menininkė parodyti savo kūrybos unikalumą.

Eglė Gineitytė šioje parodoje daugiausiai eksponuoja abstrakčius arba beveik abstrakčius paveikslus. Mažiau čia paverčiama daugiau. Minimalizmą Gineitytė pasitelkia ne ortodoksiškai, bet spontaniškai – įvesdama paklaidas. Geometrinė išklotinė, kontūrai netikėtai išplaukia, persilieja. Vienos ar kitos dominuojančios spalvos monochromija paveiksle pagyvinama artimos šiltos ar šaltos spalvos intarpais. Gamta, žmogus ir visa aplinka čia abstrahuojami į jausmingas priešybių kovas ir vienybės kontempliacijas: šviesa susiduria su tamsa, šilumą keičia šaltis, rytas persipina su vakaru, o naktis prasideda vidurdienį.

Menininkė, žinomos profesionalių šokėjų poros duktė, paveiksluose tarsi kuria scenines situacijas, artimas šešėlių teatrui ir muzikiniams kūriniams. Palangės ir lango rimas čia yra tarytum scenovaizdžio dalis, kaktuso siluetas, kaip ir kiekviena kita detalė, paklūsta apgalvotai ir taupiai choreografijai.

Parodos kuratorės, Vilniaus dailės akademijos profesorės dr. Ramintos Jurėnaitės sumanymu paroda pateikiama kaip tapybos instaliacija dialoge su jau esama architektūra – VDA parodų salės „Titaniko“ pirmo aukšto ekspozicine sale. Sukuriama erdvė, kurioje žiūrovas persismelkia Gineitytės paveikslams būdinga skaidria melancholija.

Parodos kuratorė: VDA profesorė dr. Raminta Jurėnaitė

Parodos organizatorius: Contour Art Gallery, Vilnius

Parodą remia: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Clear Channel Lietuva, Vilniaus dailės akademija

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas