VDA doktoranto Tomo Daukšos paroda DBBJ

Maloniai kviečiame Jus į VDA doktoranto Tomo Daukšos parodą DBBJ, kuri bus eksponuojama VDA Tekstilės galerijoje ARTIFEX nuo sausio 24 d. iki vasario 3 d.  I-V: 12-18, VI: 12-17. Vasario 3 d. (šeštadienį) 13 val. galerijoje vyks susitikimas su menininku.

Parodoje pristatoma asmens, įsitikinusio, jog beveik dešimt metų jį lankė sniego žmogus, sukaupta figūrėlių kolekcija. Pasak jo, figūrėles mainais į maistą palikdavo sniego žmogus. Kolekcijos savininkas nė karto nematė to, kuris jam palikdavo figūrėles, bet sniego žmogaus apsilankymais nė trupučio neabejoja. Jo teigimu, nėra kito įmanomo paaiškinimo iš kur atsirado figūrėlės, o ir figūrėlių išvaizda primygtinai siūlo sniego žmogaus versiją. Kolekcijos savininkas ne tik išsaugojo didžiąją dalį rastų figūrėlių, bet ir pats padarė joms laikyti skirtas lentynėles. Po ilgų diskusijų savininkas leido viešai parodyti jo kolekciją, kaip kito žmogaus meninę veiklą.

„Sunku pasakyti, kiek turiu figūrėlių, manau, apie penkiasdešimt. Iš pradžių jas slėpiau nuo kitų, bet laikui bėgant apie figūrėles papasakojau geriausiems draugams. Kelias padovanojau, bet net artimiausi žmonės netiki mano istorija, galvoja, kad kažkokiu būdu tas figūrėles gaminu.
Pirmą figūrėlę radau prieš beveik dešimt metų. Buvo ankstyvas pavasaris, išėjau į šalia namo esantį mišką. Leidau beržų sulą, todėl į mišką eidavau bent kartą per dieną. Pamenu, buvo taip tylu – negirdėti nė vieno paukščio. Miške tvyrojo man dar nepažįstamas, saldžiai aitrus kvapas. Stiklainiai sulai buvo išvartyti ir išmėtyti. Žmonės čia neužsuka, todėl iškart pamaniau, kad tai barsuko arba usūrinio šuns darbas. Surinkau stiklainius ir juos pritvirtinau gana aukštai medžiuose, kad joks žvėris nepasiektų. Baigęs tvirtinti stiklainius radau pirmąją figūrėlę. Ji, atsukta į namo pusę, stovėjo ant nesenai nupjauto kelmo. Pagalvojau, kad čia kažkoks pokštas, paėmiau figūrėlę ir grįžau namo. Kitą dieną vėl radau išmėtytus stiklainius ir dar vieną, ant to paties kelmo paliktą figūrėlę. Atsimenu, labai supykęs, nuvažiavau su tomis figūrėlėmis pas kaimyną aiškintis, bet jis nieko nežinojo. Po to kasdien rasdavau ant kelmo paliktas figūrėles ir išvartytus stiklainius. Sulai pasibaigus figūrėles kartais rasdavau paliktas ant kieme stovinčio stalo. Nepamenu, kaip tai atsitiko, bet pradėjome figūrėles mainyti į maistą. Radęs figūrėlę, vietoje jos palikdavau kokio nors maisto, o sekantį rytą jo nebebūdavo. Jei figūrėlė būdavo didesnė, maisto palikdavau daugiau, jei mažesnė – mažiau. Šie mainai tęsėsi iki praeitos vasaros. Per tą laiką sukaupiau nemažą figūrėlių kolekciją“.

Tomas Daukša