7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kodėl turėtume netikėti sniego žmonėmis?

Tomo Daukšos paroda „DBBJ“ galerijoje Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Artifex“

Marius Armonas
Nr. 5 (1242), 2018-02-02
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.

Tomas Daukša pristato apie penkiasdešimt sniego žmogaus figūrėlių kolekciją. Iš pažiūros paroda atrodo visai nesudėtinga. Ko čia nustebti, juk dažnoje mugėje, o ir kai kuriuose namuose vis dar galima pamatyti ištisas molinių ar porcelianinių drambliukų, delfinų ar kitų neaiškių daiktų kolekcijas. Menininko eksponuojami sniego žmonės įdomesni, bet norom nenorom akis vis vien atbunka nuo tankiai ant lentynėlių išrikiuotų pseudoautentiškų figūrėlių, paveikslėlių ir kitų prekių.

 

Tačiau tai dar nieko nereiškia. Juk menininkas puikiai kuria lengvumo įspūdį pristatomais objektais, eksponavimo būdu ir parodos tekstu. Nesupraskite, kad ekspozicija paruošta neapgalvotai. Atvirkščiai – menininkas gražiai žaidžia figūrėlių ir lentynėlių tankiais bei ritmais, jų dažų tekstūromis ir storiais. O ir pačios figūrėlės žvelgiant iš tolėliau yra vienaip įdomios, mezga vienokius tarpusavio ryšius, o priėjus arčiau įdomu darosi kitaip, norisi patyrinėti kiekvieną atskirai arba būriais, šeimomis, spalvomis, paieškoti, kas kuo kitoks ar kokioje aplinkoje jie apgyvendinti, ir pagalvoti, kodėl taip.

 

Šios parodos tekstas yra labai svarbi jos dalis ir veik svarbesnė nei daugelyje kitų parodų. Jis ir vėl neatitinka įprastinio šablono ir net nebando kurti solidžios parodos įspūdžio. Ką daro menininkas? Atrodo, žaidžia neprastą žaidimą, vaidindamas, kad net nežaidžia. Jis be jokios pretenzijos (bet su ambicija) atsisako parodos autorystės ir lieka tik keistu, nelabai įsipareigojusiu tarpininku tarp žiūrovo ir „sniego žmogaus“, kuris neva vis nešė po figūrėlę jam dovanų, o vėliau mainė į maistą. Tekste nesama ir šabloninių menininko svarbą rodančių biografijos detalių (ir ne todėl, kad tokių nebūtų ar nebūtų galima jų sugalvoti) ar parodai nupasakoti reikalingų pseudofilosofinių pasakojimų. Gauname tik mistifikuotą kolekcijos atsiradimo istoriją. Bet tai ir yra svarbiausia, mes gauname mitą!

 

Čia viskas pradeda dėliotis į savo vietas ir darytis įdomiau. Tomas Daukša šioje parodoje leidžia į meną bei kolekcionavimą pažiūrėti kaip į nuolatos sakralizuojamą reiškinį, kuriamą ir griaunamą mitą, kai kas dieną sukuriami tūkstančiai kūrinių, o juos lydi tūkstančiai istorijų – mitų, liudijančių savo pačių ypatingumą. Nežinau, ar galima tai pavadinti kritika, bet komentaras išties puikus.

 

Lygiai taip pat mitologizuota ir kolekcionavimo praktika. Galybėje meno portalų ir žurnalų galima paskaityti apie kolekcininkus ir jų nupirktus kūrinius, o dar dažniau namus. Įdomu, kaip, prisipirkę kūrinių, kolekcininkai tampa ir meno, estetikos ekspertais, yra kviečiami skaityti paskaitas, duoti interviu minėtiems žurnalams. Meno pasaulyje jie tampa tam tikrais herojais, pranašais – žmonėmis, kurių dėmesio laukia kone kiekviena institucija ir menininkas, su viltimi pakliūti į kolekciją. O šios parodos mite viskas įvyksta kur kas buitiškiau, be pompastikos ir veidmainysčių, bet turbūt su savitu matu: „Jei figūrėlė būdavo didesnė, maisto palikdavau daugiau, jei mažesnė – mažiau.“

 

Tomas Daukša parodoje rodo ir kaip praktiškai įvyksta kūrinio sakralizavimas. Jau pastebėjome, kad didžioji dalis figūrėlių erdvėje yra išdėliotos gana įprastai, ant specialiai joms pagamintų lentynėlių, tačiau viena vieta yra kitokia. Prieblandoje, ant postamento, po stikliniu gaubtu ir mažomis švieselėmis, stovi dvi tokios pat skulptūrėlės, kurios jau nebeprimena namuose esančių drambliukų ir delfinų. Šios figūrėlės eksponuojamos kaip įprasta galerijose ir muziejuose. Nesvarbu jų autoriai, vertė ir istorija, mes ir patys jau žinome, kad jos labai vertingos ir tikrai nebandysime jų liesti, net kalbėsime apie jas pašnibždomis, tyčia ar netyčia pakliuvę į mistifikacijos pinkles ir prisidėsime prie šio mito egzistavimo.

 

Galerijos darbuotoja sakė, kad figūrėlės po gaubtu – Ieva ir Adomas. Visai nepikta. Net priešingai, prie meno mito interpretacijos pridėjus ir religinį mitą, ši paroda aktualizuoja patį tikėjimą. Tuomet jau drąsiai galima klausti, jei tikime menu, tikime Dievu, kodėl turėtume netikėti sniego žmonėmis?

 

Paroda veikia iki vasario 3 d.

Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.

Vasario 3 d. (šeštadienį) 13 val. galerijoje vyks susitikimas su menininku.

Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Armono nuotr.