7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Agnė Taliūtė

Tarp proto ir jausmo

Žilvino Landzbergo instaliacija „Paslėpta saulė“ galerijoje „Post“ Kaune

Saulė gali būti suvokiama dvejopai. Kaip dangaus kūnas, artimiausia žvaigždė, pagrindinis energijos šaltinis. Arba kaip dievybė, simbolis kažko tolimo, pasakiško, nepažįstamo. Kaip ir kiekvieną objektą, ją galime suprasti racionaliai ir metafiziškai. Panašią binarinę protas / jausmas opoziciją siūlo ir Žilvino Landzbergo specialiai „Post“ galerijai sukurta instaliacija „Paslėpta saulė“, ji tęsia galerijos projektą, pristatantį Lietuvos šiuolaikinės skulptūros tendencijas.

Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, ekspozicijos fragmentas. L. Pranaitytės nuotr.
AV17 inf.

Dainiaus Trumpio personalinė paroda „Neužbaigtumo galimybė”

Vasario 14 d. 18 val. (AV17) galerijoje atidaroma Dainiaus Trumpio personalinė paroda „Neužbaigtumo galimybė”.


Neužbaigtumas tampa šios parodos kūrinių atsiradimo ir egzistavimo motyvu. Autorius orientuojasi ne į kūrinių, kaip galutinių kūrybinio proceso rezultatų pateikimą, o jų, kaip nuolatinių idėjų skleidimosi bei kūrybinio potencialo išryškinimo variklį. „Kai objektas savo atsiradimui neturi suplanuotos ar įsivaizduojamos pabaigos, jame atsiranda daug galimybių” – sako parodos autorius.
Parodoje eksponuojami darbai: asambliažai ir skulptūrinės kompozicijos savo medžiagiškumu bei semantika atspindi urbanistinius ir gamtinius elementus. Besikeičiančio miesto vaizdai, naujai atsirandantys ir nykstantys jo ženklai, menininko konstruojami ir dekonstruojami, siekiant atskleisti neišbaigtumo motyvus miesto peizaže. Besikeičiančių laikų palikti sluoksniai, vaizdų ir informacijos perkrova darbuose atsispindi sustabdant kūrinių formavimo eigą, leidžiant atsiskleisti tarpsnio „iš-į“ žavesiui. Viena iš pasikartojančių temų menininko kūryboje – gamta ir natūra parodoje priešinama urbanizacijai, tačiau išlaikomas atstumas, atliekant stebėtojo rolę. Natūrali gamtos eiga, jos cikliškumas priešpastatomas žmogaus kuriamam daiktiškam pasauliui ir jo chaosui. Įjungdamas gamtą, kaip pirmapradį motyvą, autorius kelia pamatinį klausimą apie daiktų, o kartu ir žmogaus susikurto pasaulio esmę.


Dainius Trumpis baigė tapybos magistrantūrą Šiaulių universitete, Menų fakultete, stažavosi TAIK Universitete, Suomijoje. Nuo 2009 m. Lietuvos Dailininkų sąjungos narys. Menininkas aktyviai dalyvauja meno lauke, yra surengęs ne vieną personalinę parodą, įvertintas kultūros ir meno premijomis Lietuvoje ir užsienyje. D. Trumpis savo kūryboje derina skirtingas meninės raiškos formas tokias, kaip tapyba, skulptūra ir objekto menas, kuria asambliažus, skulptūrines kompozicijas ir paveikslus. Darbuose dažnai analizuoja socialines, psichologines ir filosofines temas. Menininko kūrybiniai įkvėpimai apima platų lauką, įtraukiantį įvairius pasaulinius įvykius ir realijas, darbuose dažnai atsispindi autoriaus kelionių patirtys, skirtingi kultūriniai ir geografiniai kontekstai.
Paroda „Neužbaigtumo galimybė” (AV17) galerijoje veiks iki kovo 9 d.

 

ŠMC inf.

Paroda „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“

Kuratoriai: Audrius Pocius ir Nicholas Matranga

2018.02.09–04.01

Parodos atidarymas: vasario 9 d., penktadienį, 18 val.


Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją šių metų grupinę parodą „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“.
Arba paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą, arba manija krauti akmenis, arba rutulinio guolio pasitikėjimas savimi, arba apie ką visa tai?


Nors jaunas amžius leidžia daryti prielaidą apie vėjavaikiškus polinkius, paauglė bitė nėra pasakėčios personažas. Bitės gyvenimas paprastai trunka nuo penkių iki šešių savaičių – tai be proto trumpas laikas, kupinas sunkaus darbo. Vos gimusi ji puola rinkti nektarą, kad išmaitintų lervas. Dėl šios priežasties lengva įsivaizduoti bičių spiečių kaip tobulą ekonominę bendruomenę – čia laikas ir resursai išnaudojami iki paskutinio lašo.

Esant tokiai griežtai gyvenimo struktūrai, spiečiaus išlikimas priklauso nuo to, kaip kiekviena bitė atlieka tai, ką Ruth Garret Millikan pavadino jos biologine funkcija. Bet koks nukrypimas nuo įprasto ir patikrinto elgesio yra griežtai baudžiamas, dažniausiai – mirtimi.


Vis dėlto, kokią biologinę funkciją turi elgesys, kuris, bent iš pirmo žvilgsnio, niekaip neprisideda prie rūšies gerovės? Būdami žmonėmis, mes daugiau operuojame ženklais, nei užsiimame maisto paieškomis, o neretai kažkieno vertė tampa svarbesnė nei paprastas išgyvenimas. Čia svarbu paklausti, kaip tam tikri dalykai mums tampa reikšmingi? Išimdami daiktus iš jiems įprasto konteksto, kuriame jie yra tiesiog įrankiai ar ištekliai, pamatome juos naujoje šviesoje. Žvelgiant iš rūšies perspektyvos, tai gali pasirodyti neatsakinga ar net priešinga pamatiniams poreikiams, kuriuos tenkinti išmokome evoliucijos eigoje; tai trikdo nepriekaištingą ekosistemos veikimą. Vis dėlto, kaip kadaise pasakė Alfredas North Whiteheadas, kontradikcija formaliojoje logikoje yra pralaimėjimo ženklas, tuo tarpu evoliucijoje ji žymi pergalę (tai nėra tiksli citata).


Tai mus priartina prie „Paauglės bitės pašaukimo vieną vasarą“ temos. Ši paroda yra apie tai, kaip mes susiduriame su ženklais, kaip juos gaminame mums įprastų objektų ir įrankių apsuptyje, kaip mes priverčiame juos dirbti mums ir, savo ruožtu, gaminti naujus ženklus. Kaip mes naudojame juos tam, kad peržengtume nusistovėjusius visuomenės kodus. Kaip tai darome nepastebimai, tarsi nuklydusi nuo spiečiaus bitė. Staiga tas kodas, kuris jai būdingas kaip jos biologinė funkcija, ima reikšti visai naujus dalykus. Būdama bite, nerasi nektaro ant grybų, taip pat ir prieglobsčio po nukritusiu lapu. Taigi, „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“ yra ir apie atstumą, nesusikalbėjimą bei susvetimėjimą.


Tam, kad išsiaiškintume daugiau, kreipėmės į keletą menininkų ir pasiteiravome, ką mano jie.
Parodoje dalyvauja Anna-Sophie Berger, Liudvikas Buklys, Paul Elliman, Gaylen Gerber, Nicholas Matranga, Michaela Meise, Daniel Pflumm.
Parodos architektas – Martin Ebner.
Šiuolaikinio meno centras 2018

Rengėjų inf.

Knygos apie Rimtauto Gibavičiaus kūrybą pristatymas Vilniaus paveikslų galerijoje

Pristatymas įvyks vasario 7 d. 18 val. Vilniaus paveikslų galerijoje

Rimtautas Gibavičius – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos menininkų. Aprėpęs daugelį kūrybos sričių: grafikas, knygos dailininkas ir iliustruotojas, plakatistas, monumentalistas, scenografas. Lietuvos kultūros, Vilniaus architektūros ir istorijos žinovas. Charizmatiškas autoritetas.

Neatsiejama Gibavičiaus gyvenimo dalis – knyga. Jo asmeninė biblioteka garsėjo visame mieste. Knygų pasaulis sotino žinių alkį, teikė malonumo plečiant akiratį, susipažįstant su pasaulio meno, kultūros istorija ir aktualijomis. Knyga buvo vienas svarbiausių Gibavičiaus kūrybos ir darbo objektų – jis vertintas kaip geriausias knygos konstruotojas, maketo žinovas ir kūrėjas. Kuravo Lietuvos grafikos albumų leidybą. Tokiu būdu populiarino savąją dailės šaką, kėlė jos prestižą, paliko rimtą išliekamąją vertę turintį dokumentinį pėdsaką. Gebėjo suvokti ilgalaikę istorinę perspektyvą, dėjo pastangas fiksuoti ir išsaugoti ateičiai savojo laiko vertybes. Įkvėpimą teikė poezija. Jos iliustracijų pagrindu sukūrė didžiuosius lakštinės grafikos ciklus.

Ši knyga tarsi ledkalnis. Nematoma jos dalis slepia daugelio žmonių triūsą ir pastangas atskleisti Gibavičiaus kūrybinį palikimą ir asmeninį portretą. Didelis dailininko bičiulių būrys entuziastingai sutiko kalbėtis, įsitraukė į pagalbą, lydėjo patarimais ir pasiūlymais. Neįkainojamą paramą suteikė dailininko šeima, suteikdama galimybę išsamiai susipažinti su įvairaus pobūdžio šaltiniais, išlikusiais dokumentais, epistolika.

Dailininko Izaoko Zibuco iniciatyva apsispręsta koncentruoti dėmesį į vizualų Gibavičiaus kūrybos pristatymą. Norėtųsi tikėti, kad tai – pirmas žingsnis link išsamių jo gausios kūrybos, pedagoginės veiklos, asmenybės tyrimų.

 

Sudarytoja - Ieva Pleikienė

Dailininkas - Izaokas Zibucas

Leidėjas - Raimondo Paknio leidykla

 

Ieva Pleikienė

Vytautas Paplauskas

Tapybos enfant terrible

Paroda „Kampas: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos muziejų ir privačių kolekcijų“

Rimvidą Jankauską-Kampą (1957–1993) ne man pirmam norisi vadinti Lietuvos modernios tapybos enfant terrible. Tiek dėl bohemiško, netgi destruktyvaus gyvenimo būdo, tiek dėl gaivališkos, visus tuometinius kanonus laužančios kūrybos, kuri dėmesį prikausto ekspresyviais, nesuvaržytais potėpiais, grynų ir sodrių spalvų pliūpsniais bei masyviais darbų formatais. Menininko reikšmę Lietuvos tapybos laukui yra pagrįstai įvertinusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė: „Kampas vienas pirmųjų ėmė naudoti tokią šiuolaikišką, atvirą spalvą, agresyvesnį tapymo būdą. O taip stipriai – pats pirmas. Ir tai, be abejonės, išlaisvino kitus.“ (Rūta Marcinkevičiūtė, „Pasaulis – juodosios Kampo saulės šviesoje“, www.kamane.lt)

Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Iš kairės: „Juoda saulė“ (1993), „Ir pabaiga“ (1993), „Vakarai Ventės rage“ (1993). V. Paplausko nuotr.
Iš kairės: „Juoda saulė“ (1993), „Ir pabaiga“ (1993), „Vakarai Ventės rage“ (1993). V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Rimvidas Jankauskas-Kampas, „Lieptas“. 1992 m.
Rimvidas Jankauskas-Kampas, „Lieptas“. 1992 m.
Rimvidas Jankauskas-Kampas, „Lorkos tiltas“, 1983 m.
Rimvidas Jankauskas-Kampas, „Lorkos tiltas“, 1983 m.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Paplausko nuotr.
LTMKS inf.

Kristinos Inčiūraitės paroda „Skundas“ projektų erdvėje „Sodų 4“


„Kai mano kompiuteris užstringa, ekrane iššoka besisukantis, skirtingomis vaivorykštės spalvomis mirgantis kamuoliukas. Trumpam sutrinka darbo ritmas. Einu gerti kavos. 2017 metais du mokslininkai iš Kinų kultūros universiteto Taipėjuje užfiksavo veikiausiai ilgiausiai iki šiol išsilaikiusią vaivorykštę. Vienas iš jų, Chou Kun-Hsuan, nusistebėjo: „Tai buvo nuostabu... tai buvo tarsi dovana iš dangaus... tai taip reta!“ Ji mirgėjo beveik devynias valandas. Vaivorykštė – tai laiko rijikė.

Naujausioje savo videoinstaliacijoje „Skundas“ replikuoju Samuelio Becketto pjesę „Ne aš“ („Not I“, 1972). Joje savo problemomis dalijasi nelaiminga savo tapatybės neatskleidžianti moteris – kone mechaniškai berdama žodžius, ji pasakoja apie savo sudėtingą gyvenimą: gimusi neišnešiota, palikta tėvų ir kitų slogių patyrimų išsekinta, ji gyvena be meilės ir tarytum susitaiko su savo betiksliu gyvenimu. Rodoma tik greitai žodžius tarianti moters burna. Anot Samuelio Becketto, Burna – tai „emisijos organas be intelekto“.

Elektroniniu paštu vis gaunu plačiai po pasaulį cirkuliuojančių „spaminių“ tekstų, kuriuose prašoma įvairiausios pagalbos, dažniausiai finansinės. Vieną, iš didesnės apimties, panaudoju projekte –  moteris iš kito pasaulio kampelio kreipiasi (į mane) pagalbos dėl piniginių operacijų. Tai graudus angliškas tekstas, išsiuntinėtas po pasaulį vis dar ieškant naivių lengvatikių, galinčių padėti po nelaimingos moters kauke pasislėpusiems sukčiams. Beketiška šiandiena „spaminėje“ Burnos versijoje. Burna –  tai laiko rijikė.“ (Kristina Inčiūraitė)


Kristina Inčiūraitė kuria fotografijas, objektus, performansus ir garso projektus, bet dažniausiai videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius ir dokumentinius filmus. Inčiūraitė yra dalyvavusi virš 100 tarptautinių ir nacionalinių parodų ir renginių. Jos kūryba buvo pristatyta meno muziejuose bei galerijose Rio de Žaneire, Pekine, Kijeve, Gdanske, Lodzėje, Varšuvoje, Berlyne, Briuselyje, Rygoje, Taline, Budapešte, Liuksemburge, Romoje, Turine, Bolzane, Stokholme, Kalmare, Kardife, Vilniuje ir kitur.

Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su Goda Marija Norkute, Emma Murphy ir Chou Kun-Hsuan.

Parodos atidarymas 2018 m. vasario 9 d., 18 val. Paroda veikia 2018 m. vasario 10–23 d. Trečiadieniais – penktadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062728274

 

Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba

    
Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius
www.letmekoo.lt/sodu-4

VDA inf.

Kęstučio Grigaliūno videoinstaliacija „Savanoriai: fotografinė atmintis (1919-1923)“

Po tik ką pasibaigusios Kęstučio Grigaliūno kūrybos retrospektyvos, kviečiame pamatyti naujausią šio menininko video instaliaciją „Savanoriai: fotografinė atmintis (1919-1923)“, kurioje pateikiama virš 600 Lietuvos savanorių fotografijų. Nepriklausomybės šimtmečio proga, autorius kviečia prisiminti Lietuvos savanorius, šauktinius kareivius, eilinius ir puskarininkius užfiksuotus  tradicinėse to meto ateljė fotografijose.


Paroda VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks vasario 6 – 24 dienomis.

 „Savanoriai: fotografinė atmintis (1919-1923)“ (autoriaus tekstas)
1919 m. suburta ir skubiai apmokyta Lietuvos kariuomenė padarė stebuklą – apgynė šalį net nuo trijų priešų (bolševikų, bermontininkų, lenkų) ir sudarė sąlygas įtvirtinti valstybę. Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga, prisiminkime svarbiausius šios istorijos veikėjus – savanorius ir šauktinius kareivius, eilinius ir puskarininkius. Tradicinėse ateljė fotografijose – mūsų atminties kariuomenė.
"Laisvoji Lietuva"  savo 1919 m. sausio 5 d. vedamajame komentavo, kad "didžiausia valdžios klaida buvo ta, kad per daug tikėta vokiečių pažadais, per daug laukta pagalbos  iš santarvininkų (anglų, amerikiečių, prancūzų) pusės, o per maža pasitikėta savimi. Tauta tiek verta ir tiek tegali gauti, kiek įstengia pati padaryti. Didelės nelaimės ir pavojus pažadys tautą prie didelių darbų... Gyvos, susipratusios tautos nieks nesugebės pavergti. Ji ir ginklais prislėgta vis tiek sieks laisvės."
Juk pradžioje nebuvo nei apavo, nei aprangos, nei ginklų. Tai kiek užsispyrimo, užsidegimo, gudrumo ir drąsos šie berneliai turėjo.


Iš Nepriklausomybės kovų dalyvio Kazimiero Skebėros prisiminimų: "Išėjęs iš bažnyčios ant šventoriaus pamačiau tokį popierėlį. Ten buvo rašoma, kad Tėvynė pavojuje – eikite, geri žmonės, jos ginti. Priešų mes turime labai daug – ir vokiečių freištininkus, ir bermontininkus, ir bolševikai, ir šlėktų armados… Pasiėmiau šautuvą ir 24 kilometrus pėsčias nuėjau į Ukmergę. Ten buvo komendantūra, kur buvo verbuojami savanoriai. Mane priėmė komendantas kapitonas Pošiūnas – be galo kilnus žmogus. Buvau baigęs Širvintų gimnaziją, tais laikais buvau išsimokslinęs žmogus, todėl mane norėjo pasiųsti ne į frontą, o į Kauną, į karo mokyklą. Paaiškinau, kad čia esu ne tam, kad gaučiau antpečius ir žvaigždutes, o tam, kad kariaučiau su priešais…"


Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Instaliacijoje naudojamos fotografijos iš asmeninės Eugenijaus Peikštenio kolekcijos.

 

Monika Krikštopaitytė

Meno istorija kaip Leviatano kūnas

Pokalbis su dailėtyrininke Erika Grigoravičiene naujos knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ proga

Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Erika Grigoravičienė. S. Paukščio nuotr.
Erika Grigoravičienė. S. Paukščio nuotr.
Henrikas Natalevičius, „Portretas“. 1983 m.
Henrikas Natalevičius, „Portretas“. 1983 m.
Rengėjų inf.

Rimvido Jankausko Kampo retrospektyvinėje parodoje – dokumentinės vaizdo medžiagos peržiūra

Vasario 3 d., šeštadienį, 14 val. lankytojų pageidavimu išskirtinio dėmesio sulaukusioje parodoje „Kampas: Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos retrospektyva iš Lietuvos ir privačių muziejų“ rengiama dokumentinės vaizdo medžiagos peržiūra, kuri vyks M. Žilinsko galerijos kino salėje. Lino Citvaro kurtame filme prisiminimais apie autorių dalinsis draugai, menotyrininkai ir giminės.

 

Apie parodoje eksponuojamus brandžiausius savo kūrinius prieš mirtį Kampas yra sakęs: „Žinau, darau kažkokį poveikį teptuku. O koks tas paveikslas, kokios energijos krūvis – nežinau. Paveikslo gimimas daug sudėtingesnis nei jo nutapymas... (…) Visuomet savo darbais arba ko nors ilgiuosi, arba kur nors noriu sugrįžti. Tai man labai brangi tema.“ (K. Mačiulynas. „Juodoji saulė“: pokalbis su dailininku Rimvidu Jankausku-Kampu. In: Europa, Nr.1, 1994, sausio 6, p. 5)

 

R. Lukošiūnas, R. Jankauskas-Kampas, V. Balsys, G. Zinkevičius. 1974 m. Nuotrauka iš A. Obcarsko asmeninio archyvo
R. Lukošiūnas, R. Jankauskas-Kampas, V. Balsys, G. Zinkevičius. 1974 m. Nuotrauka iš A. Obcarsko asmeninio archyvo
Rengėjų inf.

Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrybos paroda galerijoje „Kairė-dešinė“

Vasario 6 – kovo 3 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrybos paroda „Ūlos g. 19, Mardasavas“. Atidarymas 2018 m. vasario 6 d. 18 val. VGMC (Latako g. 3)

 

Povilas Ričardas Vaitiekūnas nuo 7-ojo dešimtmečio kaupia savo piešinių archyvą, kurį iki šiol papildo naujais egzemplioriais. Parodoje „Ūlos g. 19, Mardasavas“ pristatoma nedidelė, lig šiol niekur nerodyta šio rinkinio dalis. Laikotarpis, aprėpiantis šešis aktyvios kūrybinės veiklos dešimtmečius, suteikia progą įvertinti išskirtinį autoriaus talentą, piešinių įvairovę, atskleidžia dailininkui svarbius gyvenimo etapus. Į šią kolekciją galima (ir patartina) žvelgti biografiškai. Ankstyvieji kūriniai pasakoja apie šeimą, gyvenimą ir darbą Pažaislyje, susitikimus su bičiuliais ir bendraminčiais. Pastarojo meto pastelėse fiksuoti Dzūkijos gamtovaizdžiai iš Mardasavo kaimo, kur šiandien dailininkas praleidžia daugiausia laiko. 

Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Natiurmortas su akmeniu, panašiu į kaukolę“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Natiurmortas su akmeniu, panašiu į kaukolę“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas