Paroda veiks iki gruodžio 1 d.
“pastebėk jauną, leisk atsiskleisti brandžiam, nepamiršk vyresniojo, sudėliokime į vietas išėjusius”
- Vilmantas Marcinkevicius
Dešimtmetį švenčiantis projektas Young Painter Prize (YPP, Jaunojo tapytojo prizas) neatsitiko tiesiog. Jo idėja kilo tapytojui Vilmantui Marcinkevičiui. Remdamasis savo asmenine patirtimi, kaip nuo studijų laikų žingsnis po žingsnio kūrė savo asmeninę meninę karjerą, Vilmantas puikiai suvokė kaip nelengva jaunam kūrėjui patekti į gana uždarą meno lauką ir tapti pilnaverte jo dalimi. Kartu su menotyrininke Julija Dailidėnaitė subrandinę YPP idėją ir ją įgyvendinę, šiandien džiaugiasi projekto sėkme ir naujų talentų, pastebėtų ir paskatintų YPP projekto dėka, gausa.
Kuriant YPP, buvo užbrėžta griežta amžiaus riba - 30 m. Riba buvo pasirinkta sąmoningai. Siekiant pristatyti pačius jauniausius menininkus, kurie ką tik baigė (ar yra bebaigią) aukštąsias meno mokyklas ir dar neturi nei materialinio, nei socialinio pagrindo gyventi ir įsitvirtinti meno pasaulyje. Sutikite, tai labiausiai palaikymo reikalaujanti ir labiausiai pažeidžiama kūrėjų kategorija.
V. Marcinkevičiaus parodoje “Peržengti ribą”, pristatomi menininko, kuris savo išskirtinės kūrybos bei asmeninės charizmos dėka įgijo itin sėkmingo menininko statusą Lietuvoje ir Skandinavijoje, ankstyvosios kūrybos darbai. Atrenkant menininko kūrinius parodai, kaip ir rengiant YPP projektą, buvo užbrėžta kontreti riba – parodoje rodomi tik tie kūriniai, kurie buvo sukurti iki Vilmantui sukako 30 metų.
Grįžtant prie sėkmės istorijos. Vilmantas ją sukūrė ne tik talento ir charizmos dėka. Tai - atkaklaus darbo rezultatas, labai didelio jauno autoriaus noro išsiveržti už Lietuvos ribų ir sugretinti savo kūrybą su užsienyje kuriančių menininkų darbais, tobulintis, pasisemti patirties ir išplėsti kontaktus bei "kažkur užsikabinti". Studijų metai ir po jų - buvo aktyvaus aplikavimo laikas į rezidencijas, parodas, konkursus, į tuometines Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje kuruojamas kultūros programas.
Anketose charizmos nelieka, lieka tik darbų skaidrės.
Vilmantas Marcinkevičius - išskirtinė figūra Lietuvos meno kontekste bei vienas ryškiausių šiuolaikinės neoekspresionistinės tapybos atstovų šiaurės Europoje. Dar būdamas studentu, jis išsiskyrė ryškia ir ekspresyvia tapyba, kuri buvo ir yra nutolusi nuo tradicinės Lietuvos tapybos mokyklos. Baigęs tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, Vilmantas buvo pastebėtas kolekcininkų iš Danijos ir taip atrado savo kelius į Šiaurės Europos šalių meno pasaulį. Parodoje išvysite tapybos darbus, piešinius, eskizus, fotografijas, dienoraščių puslapius, kurie supažindins su ankstyvaisiais menininko kūrybiniais ieškojimais.
Parodos kuratorė: Julija Dailidėnaitė
Lapkričio 13 d. (antradienį) 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Remigijaus Treigio paroda „ Žiemos dienoraštis ir fotografijos, kurios neturi pavadinimo“. Atidaryme dalyvaus Remigijus Treigys, Gytis Skudžinskas ir Ričardas Šileika su improvizuotu pokalbiu, kuris jau kartą įvyko visiems trims susitikus likus mėnesiui iki parodos.
Fragmentas iš pokalbio „apie galimus įvykti dalykus, kurie jau egzistuoja nutylėti”.
Remigijus Treigys:
– Klauskite, klauskite. Aš dar pats nežinau apie ką daug kalbėti. Dar nesukomplektavau tos parodos iki galo. Aš dar jos nemačiau pats. Ir Vilniaus fotografijos galerijos erdvė nauja...
Gytis Skudžinskas:
– Kalbame apie parodą, kurios autorius net neįsivaizduoja. Jis sako, bus greičiausiai taip ir taip. Reikia pakalbėti apie tai, ko nėra. Panašiai kaip su tuo laiku, kuris neegzistuoja.
Remigijus Treigys:
– Ir kaip galima kalbėti apie tai, kas nežinai kas bus?
Gytis Skudžinskas:
– Fantastai drąsiai kalba. Jų tokia specialybė.
Remigijus Treigys:
– Tai čia bus tokia fantastinė paroda.
Ričardas Šileika:
– Treigys viską transliuoja iš kosmoso. Yra daug tiesos. Gi mūsų kiekviena diena yra fantastinė. Jeigu tik neplanuoji, tai ir fantastika.
/.../
Remigijus Treigys:
– Esu pastebėjęs, kad aš vis sugrįžtu į tas pačias ne tas pačias konkrečias vietas. Emociškai į tas pačias.
Ričardas Šileika:
– Pasakei svarbų kodą, kad vis grįžti į emocines „vietas“. O aš, žiūrovas, dar kartą ir dar kartą stabtelėdamas prie fotografijos, tos pačios emocijos taip pat nepatiriu.
Remigijus Treigys:
– Sakoma, kad antrąkart į tą pačią upę neįbrisi. Bet. Daug kas priklauso nuo to, kas įvyksta po žiemos. Jei buvo daug sniego, upė bus sraunesnė. Jeigu sniego nebuvo, vanduo upėje bus ramesnis.
/.../
Gytis Skudžinskas:
– Juk dienoraščio funkcija yra fiksuoti labai apibrėžtą laiką, konkrečią patirtį, o tu dienoraštį paverti belaikišku. Ar tas paradoksas tau svarbus?
Remigijus Treigys:
– Kūryboje taisyklių nėra. Gali daryti, kaip nori. Dienoraštyje ta žiema jau galėjo būti, bet dar ir gali būti. Mano dienoraštyje nėra konkrečios vietos ir nėra konkretaus laiko.
Gytis Skudžinskas:
– Dar kartą sakau. Tam tikra forma turi savas taisykles. Juk rašydamas haiku ar sonetą, laikaisi taisyklių. O tu darai dienoraštį, nesilaikydamas dienoraščio taisyklių. Tai protestas ar paradoksas?
Remigijus Treigys:
– Gal tai paradoksas man pačiam. Kai darau dalykus, aš neįvardinu sau, kodėl. Neturiu išankstinės koncepcijos. Į lentynėlę nepadedu. Nereikia šių dalykų suvokti pažodžiui.
Paroda veikis iki gruodžio 1 d.
Galerijos darbo laikas: II-V 12.00 – 18.00, VI 12.00 – 16.00.
Lapkričio 9 d., penktadienį, 17 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma žinomo lietuvių tapytojo, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Broniaus Gražio kūrybos paroda „Daiktai“.
Veikale „Meno kūrinio prigimtis“ Martinas Heideggeris nagrinėjo kūrinio daiktiškumą, kuris, jo nuomone, save manifestuoja per medžiagą ir priemones, kuriomis yra sukurtas. Anot filosofo, materija yra pagrindas ir laukas, kuriame menininkas įvykdo kūrybinį veiksmą, todėl menas neišvengiamai ir visada bus daiktiškas: „Netgi išgirtoji estetinė patirtis negali būti atskirta nuo daiktiškojo aspekto meno kūrinyje. Yra kažkas akmeningo architektūroje, kažkas medinio skulptūroje, spalvingo – tapyboje, ištarto – žodiniame kūrinyje, skambaus – muzikos kompozicijoje.“
Jūratės Kadusauskaitės-Preikšienės projektas Marijampolėje
Šio tamsaus laikotarpio šventėse šviesa kaip universalus simbolis lydi ir senas, ir naujai į Lietuvą atkeliavusias tradicijas. Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną kapinės ir kapinaitės skleidžia žvakių liepsnelių pašvaistes. Dieną prieš Vėlines švenčiantieji Heloviną apšviečia moliūgų galvas, norėdami išryškinti jų dekorą. O visai neseniai, sekant skandinaviška tradicija, Lietuvoje gruodžio 13 d. pradėta švęsti ir Šv. Liucijos diena.
Mintys apie šviesą ir inspiravo marijampolietę menininkę Jūratę Kadusauskaitę-Preikšienę imtis konceptualaus ir ambicingo projekto „Šviesos bokštai“. Anot projekto autorės, idėja kilo stebint Marijampolės miesto siluetą ir galvojant apie šios vietos istorinę prasmę. Valstybės atkūrimo šimtmečio tema leido pasigilinti į istorikų samprotavimus apie tai, jog valstybės kūrimo priešaušryje „šviesa sklido iš Suvalkijos“: čia kilo tautinio atgimimo idėjos ir tikriausiai labai simboliška, jog „Šviesos bokštai“ saugo Sūduvos regiono grūdus, kurių padedami šių žemių ūkininkai kadaise galėjo išleisti savo vaikus į mokslus, o vėliau šie žmonės ir tapo nepriklausomybės šaukliais.
Tad neatsitiktinai 2018 m. vasario 16-ąją, norint paminėti neeilinę datą – Lietuvos valstybingumo šimtmetį, po beveik visus metus trukusio intensyvaus darbo projektas „išvydo dienos šviesą“, o jei dar tiksliau – sudraskė žiemos vakaro tamsą.
Donato Jankausko (Duonio) personalinė paroda Klaipėdos galerijoje „si:said“
Šiuolaikinio meno erdvėje „si:said“ veikianti Donato Jankausko (Duonio) paroda „Darželis“ – tarsi improvizuota menininko dirbtuvė, pasitinkanti, atrodytų, atsitiktinai padrikusiais daiktais, darbo įrankiais ir įvairiausiais „gyvuliškais“ arba – „beždžioniškais“, o kartais ir klasikiniais pavidalais bei jų hibridais. Kartu tai gana didelė asmeninė ekspozicija maždaug po penkerių metų pertraukos, skaičiuojant nuo 2013 m. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre pristatyto projekto „Sekmadienis“. Ji pretenduoja ir į kūrybos retrospektyvą, nes čia aptinkami atpažįstami Duonio personažai, ankstesnių projektų nuotrupos, štai kad ir žodžių žaismu bei archetipiniais ritualais pagrįstas „Marčiurlionis“.
Kviečiame Jus į Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto prof. Zitos Inčirauskienės personalinę parodą „AsMeniškumai“, kuri VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ veiks lapkričio 06 – 24 d. Galerijos darbo laikas: II-V 12-18; VI: 12-17.
Asmeniška kasdienybė
Laikui bėgant, santvarkoms, daiktams, aplinkybėms ir pinigams keičiantis, mūsų jausmai keičiasi lėčiausiai; vis taip pat motinos myli savo vaikus, jaudinasi dėl jų gyvenimų, bijo paleisti, džiaugiasi ir liūdi, glaudžia ir išlydi. Tačiau nors jausmai – panašūs, kasdienybės suformuotos dekoracijos dabar ir anuomet, prieš keturiasdešimt metų, buvo labai skirtingos. Ar žinote, kaip išvirti klijukus kūdikiui maitinti? O teiginį, kad kūdikis gali verkti pusvalandį be jokios žalos savo psichikai?
O prisimenate kelią į vaikų virtuvėlę, kur buvo galima gauti buteliukų su vaikišku kefyru ir varškyte, kurių paprastose parduotuvėse nebuvo nė su žiburiu? 1975-1977 metais mamų kasdienybė buvo kitokia: ant virvės kabantys kambarį pertvėrę vystyklai, džiūstantys prie krosnies, indeliai ir buteliukai, sterilizuojami ant viryklės gerokai smirdančios rudos gumos čiulptukai ir kultinė Spoko knyga „Vaikas ir jo priežiūra“, pagal kurią buvo išauklėtos mažiausiai dvi ano meto sovietinių lietuvių kartos.
Savo solo parodoje „Asmeniškumai“ VDA TF dėstytoja Zita Inčirauskienė grįžta į šią labai asmenišką, o kartu – visoms ano meto motinoms bendrą kasdienybę, nutikusią prieš keturiasdešimt metų, bandydama atkurti tą skurdų, varginantį ir drauge jaukų pasaulį. Tačiau tai – ne rekonstrukcija, o anos kasdienybės tekstilinis-kaligrafinis įprasminimas. Instaliacija ir objektai sukurti ready-made‘ų, realių daiktų pagrindu, išlaiko atpažįstamumą. Ir garsioji Spoko knyga, ir puodai, ir rudos klijuotės skuteliai, kuriuos anuomet gimdymo namuose užrišdavo ant naujagimių rankyčių – daugybė autentiškų dalykų, nenumaldomai žadinančių prisiminimus. Perkeliančius į laiką, kai autorė derino studijas su kūdikių auginimu.
Tačiau visa toji asmeniška kasdienybė įgyja kaligrafinį matmenį, rašmenys dengia artefaktus, objektai apauga nėriniais, laikraščiai, puodai, laiškai, švarkai, košelių receptai – viskas susilieja į vieną instaliatyvią visumą, pasakojančią apie amatą – rašymą, nėrimą, siuvinėjimą bemiegėmis naktimis užmigdžius vaikus. Sopulius ir raudas. Laukimą ir tikėjimą. Apie balansavimą tarp meno ir kasdienybės, tarp studijų ir motinystės. Apie drąsą kalbėti apie tai, kas asmeniška, trapu ir švelnu. Apie tai, kad niekas niekur nedingsta – visi jausmai ir išgyvenimai virsta patirtimi ir menu.
Dr. J. Ludavičienė
Lapkričio 9 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) atidaromos dvi naujos parodos: išskirtinė Antano Sutkaus fotografijų retrospektyva „KOSMOS“ ir lietuvių kilmės amerikiečių fotografo Jono Dovydėno paroda „11 kelionių į Afganistaną“.
Spaudos konferencija – 11 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje. Joje dalyvaus parodų autoriai Antanas Sutkus ir Jonas Dovydėnas, kuratoriai Gintaras Česonis, Jean-Marc Lacabe, Thomas Schirmböck, Prancūzų instituto Lietuvoje vadovas Jean-Mari Sani, Goethe‘s instituto Lietuvoje direktorius Detlef M. Gericke, Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.
Fotografo Antano Sutkaus retrospektyva „KOSMOS“ skiriama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Šis žymus fotomenininkas – XX a. II p. Lietuvos metraštininkas, jo sukurtuose vaizduose atsispindi mūsų šalies ir jos gyventojų veidas. Iki šiol žiūrovus jaudina ryškiausias jo darbas – ciklas „Lietuvos žmonės“, kurį A. Sutkus kūrė nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos. „Kosmos“ graikų kalba reiškia visų daiktų ir laiko visumą – tai kažkas daugiau nei galime paprastai pamatyti. Pasak A. Sutkaus retrospektyvos kuratorių, tai puikiai atskleidžia šio autoriaus fotografijų universalumą – jos atspindi žmones, šalį, liūdesį ir džiugesį, dangų ir vandenį, vienatvę, senatvę, džiaugsmą ir žaidimą. Paroda, kurioje rodoma beveik 300 kūrinių ir dalis jų yra niekada nematyti, siūlo naują žvilgsnį į itin vertingą vieno iš Europos fotografijos gigantų kūrybą. Projektą bendradarbiaudami organizuoja trijų šalių: Lietuvos, Prancūzijos ir Vokietijos, – meno profesionalai ir institucijos.
Tą pačią dieną atidaroma ir Jono Dovydėno fotografijų paroda „11 kelionių į Afganistaną“. Šis fotografas, žymaus tarpukario rašytojo Liudo Dovydėno sūnus, po Antrojo pasaulinio karo dar vaikas su šeima iš Lietuvos pasitraukė į Vakarus. Reikšmingą jo kūrybos dalį sudaro per bene tris dešimtmečius ir 11 kelionių (1985–2010) į Afganistaną sukauptas dokumentinės fotografijos archyvas. Šių kelionių metu J. Dovydėnas fiksavo afganų kovotojus, civilius, tarptautinių pajėgų karius. Sudėtingos politinės istorijos šalis fotografui tapo grėsmių prisodrintos kasdienybės stebėjimo vieta. Parodoje pristatoma per 130 fotografijų, atspindinčių autoriaus keliones po Afganistaną ir kaimyninį Pakistaną.
Lapkričio 10 d., šeštadienį, 16 val. NDG auditorijoje vyks susitikimas su Gerhardu Steidlu – prestižinės Vokietijos leidyklos Steidl Verlag, išleidusios A. Sutkaus parodos katalogą, vadovu.
Antano Sutkaus parodos rengėjai: LDM Nacionalinė dailės galerija, Prancūzų institutas Lietuvoje, Goethe‘s institutas Lietuvoje, partneriai: JCDecaux, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, VšĮ Antano Sutkaus fotografijų archyvas, Prancūzijos ambasada, Vokietijos ambasada. Rėmėjai: EUNIC, Newsec, SIA Groglass, Vilniaus savivaldybė, Exterus. Projektus iš dalies finansavo: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba.
Daugiau informacijos: 85 2122997, www.ndg.lt
Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, LT-08105 Vilnius
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, lapkričio 11 d., sekmadienį, 14 val. įvyks Dogu Bankovo parodos „Esu tas priešas, kurį tu, mano drauge, nužudei“, skirtos Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-osioms metinėms, atidarymas. Renginio metu Wilfredo Oweno poeziją skaitys Kauno kamerinio teatro aktorė Alma Masiulionytė.
Ši paroda paremta tekstais, kuriuos britų kompozitorius Benjaminas Brittenas (1913–1976; Aldeburgho baronas, suteiktas ordinas už nuopelnus) panaudojo savo 1962-ųjų simfonijai „Karo Requiem“, kurią sukūrė Koventrio katedros atšventinimo proga.
37 Dogu Bankovo paveikslai pratęsia tekstą, tiesiogiai jo neiliustruodami. Net nuorodos į Bibliją „išimtos iš laikotarpio“, siekiant parodyti, kad pyktis bei neapykanta neapsiriboja vien tik pasauliniais karais – deja, jis prasibrauna į mūsų kasdienę egzistenciją.
„Karo Requiem“ lydi dviejų skirtingų tipų tekstai: lotyniškas „Missa pro Defunctis“ („Mišios už mirusiuosius“) ir kai kurie Wilfredo Oweno karo eilėraščiai, parašyti anglų kalba. Šie du tekstai prieštarauja vienas kitam ir turinio prasme. Lotyniškosios mišios perteikia tradiciją tikėti pomirtiniu susivienijimu su Dievu Rojuje, o Owenas savo eilėraščiuose kalba apie gyvybės arba mirties išgyvenimus apkasuose, kur prarado viltį, kad Dievas yra gailestingas. Eilėraščius poetas parašė būdamas 25-erių. Tuo metu jis tarnavo kariuomenėje. Nušautas likus savaitei – sakykime, vienai valandai – iki 1918-ųjų lapkričio 11-osios, kai pasirašytos paliaubos.
Tuo metu Oweno poezija nebuvo populiari ar gerai žinoma. Tik penki poeto eilėraščiai buvo publikuoti jam gyvam esant. Oweno karo poezija tapo kur kas labiau žinoma per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, o daug kitų jo kūrinių buvo cenzūruoti arba nepublikuoti iki 1980-ųjų. Taip nutiko dėl užuominų apie homoseksualią meilę, presuponuojant potekstę, kad pats poetas yra homoseksualus.
„Requiem“ sudaro sopranas, tenoras, baritonas, mišrus choras, berniukų choras ir simfoninis orkestras. Brittenas norėjo, kad solistai būtų iš trijų skirtingų šalių – Rusijos, Britanijos ir Vokietijos. Buvo atrinkti šie muzikantai: sopranas – Galina Višnevskaja (Tarybų Sąjungos garbės menininkė); tenoras – Seras Peteris Pearsas (Britanijos imperijos ordinas; Britteno gyvenimo palydovas) ir baritonas – Dietrichas Fisheris-Dieskau. Tačiau Maskva atsakė taip: „Tarybinė menininkė negali pasirodyti toje pačioje scenoje, kurioje koncertuoja vokietė.“ Brittenas nepasidavė. Jau 1963-iųjų sausį jis Londone įrašė savo „Karo Requiem“, kurį atliko jo atrinkti menininkai.
Paroda veiks: 2018 11 11–2019 01 27
Papildomą informaciją teikia: A. Žmuidzinavičiaus namai tel. 8 37 20 41 02
Tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis „Kaunas mene. Taip arti, taip toli“, organizuojamas galerijos „Meno parkas“ (Kaunas / Diuseldorfas), lapkričio 8 d., ketvirtadienį, kviečia į susitikimus su festivalio menininkais: Christine Dixie (PAR), Kasia Fudakowski (UK) ir kviestiniu svečiu, galeristu Gregor Podnar (DE). 14 val. - VDA KF Tekstilės katedroje (V. Sladkevičiaus g. 6, Kaunas), vyks menininkės Christine Dixie paskaita-pranešimas - „Outside the Seminar Room: Framing To Be King through Foucault’s Frontispiece, Lacan’s borrowed Slide and the Fanonian inspired film, The Battle of Algiers“ (pranešimas vyks anglų kalba). Menininkė, yra atstovaujama galerijos "Sulger-Buel Lovell" (London, UK), kuri taipogi dėsto ir Rhodes universitete dailės departamente (Grahamstone, PAR). Christine Dixie instaliacija - „Būti karaliumi“ eksponuojamą M. Žilinsko dailės galerijoje.
(Christine Dixie pranešimas „Outside the Seminar Room: Framing To Be King through Foucault’s Frontispiece, Lacan’s borrowed Slide and the Fanonian inspired film, The Battle of Algiers“ vyks ir Vilniuje, VDA Senuosiuose rūmuose, 110 auditorijoje, lapkričio 9 d., penktadienį 14 val.)
16 val. - Galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks susitikimas su galeristu Gregor Podnar (DE), kuris su savo galerija dalyvauja aukščiausio lygio šiuolaikinio meno mugėse: Art Basel, The Armory Show, Frieze London, ARCOmadrid ir t.t. 17:30 – M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) vyks ekskursija festivalio parodoje kartu su galerijos "Meno parkas" kuratoriais.
Dalyvaus ir pristatys savo kūrinius menininkės Christine Dixie (PAR) ir Kasia Fudakowski (UK). Daugiau apie festivalį „Kaunas mene”: www.menoparkas.lt/47488/festivalis-kaunas-mene/kaunas-mene-viii-2018.html
Daugiau informacijos:
www.menoparkas.lt
www.artsy.net/meno-parkas
www.facbook.com/galerija.meno.parkas
www.twitter.com/galerijamenopar www.instagram.com/menoparkasgalerija
Pokalbis su menininke Jurgita Juodyte
Dundant kliudomų bėgių ritmui 2018 m. spalio 12 d. Kaišiadorių geležinkelio stotyje vyko Jurgos Juodytės meno ir inžinerijos vienos dienos projektas „Traukinys įjungia meną. Menas sustabdo traukinį“. Penki projektoriai stoties perone įsijungė traukiniui atvykus ir rodė videoperformansą „Sudie“. Kūrinys – dedikacija laikui. Apie tai ir kalbamės su projekto autore.



