Saulėgrįža, šv. Liucija ir „Šviesos bokštai“

Šio tamsaus laikotarpio šventėse šviesa kaip universalus simbolis lydi ir senas, ir naujai į Lietuvą atkeliavusias tradicijas. Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną kapinės ir kapinaitės skleidžia žvakių liepsnelių pašvaistes. Dieną prieš Vėlines švenčiantieji Heloviną apšviečia moliūgų galvas, norėdami išryškinti jų dekorą. O visai neseniai, sekant skandinaviška tradicija, Lietuvoje gruodžio 13 d. pradėta švęsti ir Šv. Liucijos diena.

Mintys apie šviesą ir inspiravo marijampolietę menininkę Jūratę Kadusauskaitę-Preikšienę imtis konceptualaus ir ambicingo projekto „Šviesos bokštai“. Anot projekto autorės, idėja kilo stebint Marijampolės miesto siluetą ir galvojant apie šios vietos istorinę prasmę. Valstybės atkūrimo šimtmečio tema leido pasigilinti į istorikų samprotavimus apie tai, jog valstybės kūrimo priešaušryje „šviesa sklido iš Suvalkijos“: čia kilo tautinio atgimimo idėjos ir tikriausiai labai simboliška, jog „Šviesos bokštai“ saugo Sūduvos regiono grūdus, kurių padedami šių žemių ūkininkai kadaise galėjo išleisti savo vaikus į mokslus, o vėliau šie žmonės ir tapo nepriklausomybės šaukliais.

Tad neatsitiktinai 2018 m. vasario 16-ąją, norint paminėti neeilinę datą – Lietuvos valstybingumo šimtmetį, po beveik visus metus trukusio intensyvaus darbo projektas „išvydo dienos šviesą“, o jei dar tiksliau – sudraskė žiemos vakaro tamsą.

Idėjai menininkė pasirinko pramoninę zoną, turinčią patį aukščiausią nuo tarybinių laikų išlikusį pastatą, kuris yra matomas toli už miesto ribų. Buvo nuspręsta sukurti iš toli regimus bokštų formos šviesos siluetus, šviečiančius tamsiuoju paros metu, kurie keistų miesto panoraminį vaizdą, o dieną liktų nepastebimi. Darbai prasidėjo dar 2017 m. sausį, eskizai suderinti su Marijampolės savivaldybe, gauti pastato savininkų leidimai. Projektas techniškai nebuvo sudėtingas. Nuolatos konsultuojantis su fizikos instituto mokslininkais ir darant įvairius bandymus su šviesos srautais, projekto partneriai ir dalyviai sukūrė stabilią tvarią sistemą 41 m aukštyje. Iš labai toli matomam šviesos srautui formuoti buvo pasirinktos didelio ryškio gumuotos „Led“ juostos, kurios tvirtintos ant plieninių trosų, sudarančių bokšto siluetą. Ant visos stogo plokštumos buvo numatyta sukonstruoti septynis tamsiuoju paros metu šviečiančius bokštus, kurių aukštis siekia nuo 8 iki 15 metrų. Autorė dar kartą dėkoja visiems padėjusiems realizuoti utopiniu vadintą projektą, o AB „Montuotojas“, UAB „Sinkroteksas“, UAB „Optronika“ įmonėms reiškiama ypatinga padėka.

Kaipgi atrodo „Šviečiantys bokštai“ Marijampolėje šiandien? Jie šviečia ir sukelia nuostabą daugeliui pirmą kartą atvykusiųjų į miestą. Plokščioje panoramoje balsva šviesa sklinda daugelį kilometrų, ir nesvarbu, iš kurios pusės žiūrėsi. Kiekvieną kartą jie truputį kitokie. Kartais tai tarsi švyturys, neleidžiantis pasiklysti, kaip orientyras tamsoje, o migloje ar ūkanoje bokštų siluetas primena karūnuotus sustingusius milžinus ar karalius iš M. K. Čiurlionio paveikslų. Jei pasitaiko „skaidri“ naktis, o bokštai šmėkščioja tolumoje, visad prieš akis iškyla Šv. Liucijos dieną įkūnijančių mergaičių siluetai, kai jų galvas puošia žvakių karūnos.

Sakoma, jog Šv. Liucija buvusi išmintinga, laukusi Sužadėtinio su degančiu žibintu; mirusi dėl jo, pati suspindo amžinąja šviesa. Ji susijusi su šviesa ir savo vardu (lot. lux, lucis – „šviesa“). Seniau kalendorius neatitiko saulės metų ir žiemos saulėgrįža būdavo švenčiama gruodžio 13 dieną. Žmonės dar ir dabar sako, kad „per šventąją Liuciją“ ilgiausia naktis arba trumpiausia diena. Tikima, kad šv. Liucija gydo ne tik fizinę, bet ir dvasinę neregystę. Jos globa susijusi su šviesa: ji globoja neregius, akių gydytojus, elektrikus ir žemdirbius. Jos prašoma pagydyti akis, grąžinti regėjimą.

„Šviesos bokštai“ Marijampolėje tarsi Šv. Liucijos žibintas atgaivino ir praskaidrino naktinę Marijampolės miesto panoramą ir tapo dar vienu puikiu miestą pristatančiu simboliu.