Darželis su išsišakojančiais takais

Šiuolaikinio meno erdvėje „si:said“ veikianti Donato Jankausko (Duonio) paroda „Darželis“ – tarsi improvizuota menininko dirbtuvė, pasitinkanti, atrodytų, atsitiktinai padrikusiais daiktais, darbo įrankiais ir įvairiausiais „gyvuliškais“ arba – „beždžioniškais“, o kartais ir klasikiniais pavidalais bei jų hibridais. Kartu tai gana didelė asmeninė ekspozicija maždaug po penkerių metų pertraukos, skaičiuojant nuo 2013 m. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre pristatyto projekto „Sekmadienis“. Ji pretenduoja ir į kūrybos retrospektyvą, nes čia aptinkami atpažįstami Duonio personažai, ankstesnių projektų nuotrupos, štai kad ir žodžių žaismu bei archetipiniais ritualais pagrįstas „Marčiurlionis“.

Sentimentalus parodos pavadinimas disonuoja su joje eksponuojamais šiurkščiais skulptūriniais pavidalais, vaikiškų žaislų, atgyvenusių ir dekonstruotų daiktų pamėklėmis. Nors Duonio kūrybai visada buvo itin būdinga (auto)ironija, šįsyk jis lyg ir kreipia mintį į rūpestingai puoselėjamą žemės sklypelį prie namų ar mažų vaikų ugdymo įstaigą. „Darželio“ metafora – tai nuoroda į menininko „idėjų sodą“, tačiau siejasi ir su pedagogika. Ir čia nėra jokios ironijos – D. Jankauskas yra Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojas, o parodoje man ne kartą šmėkštelėjo ir jo mokinių darbuose matytos (taigi, mokytojo pasaulėvaizdžio įkvėptos) formos, paviršiai, taip pat ir kai kurie dailės mokymo aplinkos elementai – pavyzdžiui, ant grindų besivoliojanti minkšta Michelangelo Dovydo galvos atlieja su „implantuota“ kažkokio menamo žmogaus protėvio (sniego žmogaus?) fizionomija.

Viename videointerviu Duonis, šiaip jau ne itin mėgstantis interpretuoti ir aiškinti savo kūrybą, yra sakęs: „Dirbu su vaikais. Mano skulptūros yra vaikams. Mokydamas mokau stebėti.“ Iš tiesų šioje mokykloje skulptūrą bei erdvinio meno disciplinas dėsto geri menininkai (Audrius Novickas, Gediminas Piekuras, Tomas Martišauskis, Arūnas Gudaitis, Džiugas Katinas) ir kiekvieno jų braižas, bendradarbiavimo su mokiniais būdai yra savaip įdomūs. Tačiau Duonio mokymo stilių tarp jų dažnai atpažįstu – jis pagrįstas paradoksu, ironija, formų ir medžiagų kontrastais.

Kaip jungiamieji, atskirus parodos fragmentus suliejantys elementai smarkiai veikia šviesa ir garsas. Pagal Duonio „režisūrą“ paroda turi būti kontempliuojama prieblandoje arba net tamsoje. Ją keistu spalvotu mirgėjimu ekspozicijos pradžioje nušviečia diskotekinė lempa, o priėjus tirštą formų sankaupą tolimiausioje salės dalyje žiūrovo žingsnius lydi tarsi iš daiktų, įvairių konstrukcijų vidaus sklindantis stuksenimas – sukeliamas galbūt natūralių gamtos procesų (tirpstančio vandens lašai?), galbūt kažkokio pirmykščio žmogaus rankų darbo.

Menotyrininkas Kęstutis Šapoka, pristatydamas Duonį Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos puslapyje, rašo, kad radikaliai sukarikatūrintas darvinistinis postulatas, jog žmogus kilęs iš beždžionės, liko esminiu, pagrindiniu Duonio teminiu leitmotyvu visą kūrybinį kelią, o jo susikurtame „evoliucijos modelyje“ pirmykščio žmogaus pasaulis gali gyvuoti lygia greta su civilizuoto žmogaus.

Tačiau šioje parodoje atrodo, kad civilizaciją ištinka rimti nemalonumai – žiūrovą pasitinka apverstas šaldytuvas su atvertais viduriais, dujinis lauko šildytuvas deformuota, ištežusia viršutine dalimi, tarsi Salvadoro Dali laikrodžiai paveiksle „Atminties pastovumas“, todėl labiau primena organines gamtos formas. Menininko darbo stalas užimtas chaotiškai padrikusių daiktų, o ant žemės išdėlioti pitekantropų (?) portretiniai atvaizdai su tipiška menka viršutine kaukolės dalimi, žema kakta ir atsikišusiu apatiniu žandikauliu. Toliau aptinkame ir į pūstų barokinių formų sintetinį rėmą įspraustą seną televizorių „Šilelis“, rodantį vaizdo trikdžius.

Duonis šioje parodoje pažėrė ir tarsi po galingo sprogimo išsibarsčiusių dailių „antikinių“ reljefų fragmentų, atlietų iš tamprios sintetinės medžiagos, vėlgi naudodamas radikalią priešstatą tarp „taurių“, „amžinų“ medžiagų ir šiuolaikinių technologijų, gyvo ir dirbtinio, gamtiško ir iškepto konvejeryje. Štai kad ir celofaniniame maiše (suprask – gimdoje) tūnantis beždžionės „embrionas“. O kai kurios eksponuojamos atplaišos, gabalai, mechaniškai atskirti nuo kažkokių didelių formų ar objektų, apskritai sunkiai atpažįstami, lyg iš tikrųjų stebėtume vaizdą po katastrofos, kai plika akimi nebeįmanoma nustatyti pirminės liekanų paskirties.

Į skulptūrinių atvaizdų galeriją įsiterpia ir minkšti žaislai – įvairiausių dydžių ir rūšių beždžionėlės, pūkuotos ir glotnios, ilgarankės laipiotojos ir kresnos gorilos ar šimpanzės. Šių mažų niekučių sankaupa pateikiama kuriant scenografišką instaliaciją. Žvelgiant į ją iš priekio, žaislai sulipę ant didžiulių laiptų pakopų, kurių viršuje grėsmingai stūkso gorilos skulptūra su tiesai iš snukio „augančiu“ medžiu. Tiesa, Duonio „žmonija-beždžionija“, atrodo, kiek paįvairėjo rūšiniu požiūriu – greta protingųjų homo sapiens giminaičių – gorilų ir šimpanzių – bei menamų žmogaus protėvių, atstovaujančių tarpinėms evoliucijos grandims, žvelgiant „darviniškai“, parodoje eksponuojama ir spalvinga, brutali mandrilų patino kaukė. Mandrilai (lot. Mandrillus sphinx) – šunbeždžionių šeimos primatai, tikri laukinės gamtos vaikai.

Išvartyti, išprievartauti, yrantys technikos artefaktai lyg ir liudija civilizacijos pralaimėjimą, o beždžionių ir pirmykščių žmonių viešpatavimas – gamtos triumfą arba laiko rato sukimąsi atgal, į istorijos ūkanas. Postapokaliptinio filmo scenarijų primenančią ekspoziciją šiuo požiūriu papildo ir pratęsia piešiniai juodame fone, ypač – negrabūs „rašmenys“, kreivi šleivi vingeliai, lyg būtų mokomasi rašyti ar mėginama atgaivinti vieną svarbiausių civilizacijos sąlygų – rašto sistemą. Tačiau iš pirmo žvilgsnio tiesmuki ir iracionalūs Duonio skulptūriniai hibridai bei rasti artefaktai siejasi su J.L. Borgeso pasakojimu „Sodas su išsišakojančiais takais“, kuriame perteikiama skirtingų laikų begalybės idėja, kai tie patys įvykiai kartojasi nuolat persipindami ir nutoldami. Taip ir Duonio kuriama „beždžionių planeta“ yra savotiškas įvykių (ne)galimybės paveikslas, arba – darželis su išsišakojančiais takais,  kurių vieni veda civilizuoto pasaulio pabaigos link, kiti siūlo kompromisinį scenarijų apie tikrovę su vis dar gyvybingais pirmykščiais atavizmais, sumaniai įvelkamais į civilizacijos apdarą, ir žmogiško mąstymo atšvaitais toli už jos ribų.

Paroda veikia iki lapkričio 23 d.