7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

KKKC Parodų rūmuose – B. Šarkos ir R. Treigio fotografinės diskusijos „Vidurnakt ir giliau“ albumo pristatymas

2018 m. lapkričio 5 d., pirmadienį, 17.30 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) pristatomas Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio keliaujančios fotografijų parodos „Vidurnakt ir giliau“ albumas.

Albumo dėžutėje tilpo tik nedidelė dalis fotografijų, surinktų iš internetinės erdvės. Žodžiais ne visada galima papasakoti ir užrašyti atrastas būties akimirkas. Kūrėjai praleido daugiau nei vienerius metus, kiekvieną dieną vidurdienį ir vidurnaktį bendraudami vaizdais. Nesibaigiantis pokalbis be žodžių interneto socialiniame tinkle įtraukė ir atsitiktinius lankytojus. Vieni buvo liudininkai ir klausėsi, kiti, priešingai, atsiųsdavo savo vaizdus, keisdami ir papildydami kūrėjų diskusijas. Išnykusi riba tarp gyvenimo ir kūrybos daugelį pokalbių paklaidino laike.

Artūras Šeštokas, Beno Šarkos portretas. 2017 m.
Artūras Šeštokas, Beno Šarkos portretas. 2017 m.
Artūras Šeštokas, Remigijaus Treigio portretas,
Artūras Šeštokas, Remigijaus Treigio portretas,
Benas Šarka, Vidurdienis.
Benas Šarka, Vidurdienis.
Benas Šarka, Vidurnakt ir giliau
Benas Šarka, Vidurnakt ir giliau
Benas Šarka, Vidurnaktis
Benas Šarka, Vidurnaktis
Remigijus Treigys
Remigijus Treigys
Remigijus Treigys
Remigijus Treigys
Remigijus Treigys
Remigijus Treigys
Lijana Šatavičiūtė

Varinės istorijos

Žydrės Ridulytės personalinė paroda „Scintillatio“ VDA galerijoje „Artifex“

Be Žydrės Ridulytės variu spindinčių audinių sunkiai įsivaizduotume šiuolaikinę Lietuvos tekstilę. Nekyla abejonių, kad tai puiki menininkė, papildanti šią meno šaką rafinuota elegancija ir iškalbingu minimalizmu – tokiu retu tarp dabarties mūsų tekstilininkų. Į parodą Ž. Ridulytė pasikvietė judėjimo „Sintezija“ narius – poetą ir tarpdisciplininės srities kūrėją Julių Žėką (jo eilėmis išrašytos galerijos sienos) ir menininkę Justiną Tulaitę, kurios sukurta muzika aidi galerijoje. Ž. Ridulytė ne kartą dalyvavo bendruose projektuose su kitų sričių menininkais, yra judėjimo „Sintezija“ narė.

Žydrė Ridulytė, „Reikiama žalia“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Reikiama žalia“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Lygiai“, fragmentas. 2004 m.
Žydrė Ridulytė, „Lygiai“, fragmentas. 2004 m.
Žydrė Ridulytė, „Vario apžavai. Dimai“. 2006 m.
Žydrė Ridulytė, „Vario apžavai. Dimai“. 2006 m.
Žydrė Ridulytė, „Gali būti bet kas“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Gali būti bet kas“. 2018 m.
Žydrė Ridulytė, „Dvejonė tetruko tik akimirką“. 2017 m.
Žydrė Ridulytė, „Dvejonė tetruko tik akimirką“. 2017 m.
Žydrė Ridulytė, „Kvėpuokite per savo akis“, fragmentas. 2009 m.
Žydrė Ridulytė, „Kvėpuokite per savo akis“, fragmentas. 2009 m.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. „Artifex“ nuotr.
The Rooster gallery

Eglė Karpavičiūtė personalinė paroda „Making Myself“

„The Rooster Gallery“ kviečia į tapytojos Eglės Karpavičiūtės personalinę parodą „Making Myself“, kuri vyks lapkričio 7 - 21 d. galerijos ankstesnėje erdvėje Gynėjų 14. Parodos atidarymas vyks lapkričio 7 d. 18.30 val.

Eglės Karpavičiūtės meninių tyrimų objektas – kultūros, pirmiausia – vizualiosios kultūros ir meno, pasaulis. Pagrindiniai jos darbų motyvai – meno kūriniai ir jų ekspozicijos, meno institucijos, meniniai įvykiai, meno veikėjų portretai. Drobėse tapytoja analizuoja meno istoriją ir šiandieną. Tai ji daro ne kaip pasyvi stebėtoja, o kaip aktyvi proceso dalyvė: vaizduojamas scenas ji ne tik fiksuoja, bet ir režisuoja. Vaizdo kūrimo principas artimas reportažinei fotografijai pastiprina atvaizdų (pseudo)dokumentiškumą, tariamą tapomų įvykių realumą ir aktualumą. Vaizdo fotografiškumą paremia ir asketiška plastinė raiška – santūrus, prislopintas koloritas, lengvas dažų sluoksnis. Taip konceptualizuojama tapyba kaip raiškos priemonė, nagrinėjama jos prigimtis ir raida, santykis su kitomis medijomis.

Parodoje pristatomuose naujausiuose darbuose E. Karpavičiūtė sutelkia dėmesį į menininko poziciją meno scenoje ir jos užkulisiuose. Nagrinėdama menininko įvaizdį, ji reflektuoja besikeičiančią menininko laikyseną visuomenėje ir meno pasaulyje, demaskuoja įsigalėjusius mitus ir populiarias nuostatas apie menininkus ir kūrybą. Ji negailestingai ir kiek provokuojamai apnuogina kūrybinį procesą, eliminuoja iš jo poetiką ir mūzas bei atskleidžia žiūrovams nematomą jo pusę. Tapytoja pabrėžia meno institucijų ir jų politikos bei meno rinkos vaidmenį. Parodos pavadinimas „Making Myself“ (liet. “Kuriant save”) ne tik paveikslą, bet ir patį menininką konstatuoja kaip produktą. Tapytojos vaizduojami menininkai, kuratoriai ir galerininkai – išskirtinės meno pasaulio figūros; jų autoritetas ir pripažįstamas, ir čia pat juo ironiškai suabejojama. Šalia jų tapytoja vis įterpia ir savo pačios atvaizdą, taip tarsi apmąstydama, įvertindama ir savo vietą galios lauke, svarstydama, ar įmanomas šiame įtakų žaidime autentiškas menininko balsas.


Eglė Karpavičiūtė (g. 1984) – jaunosios kartos tapytoja, dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metu įsiliejusi į Lietuvos meninį gyvenimą ir jame aktyviai dalyvaujanti. Ji surengė individualių parodų, dalyvavo dešimtyse grupinių parodų Lietuvoje ir svetur, tapytojos darbai eksponuoti prestižinėse meno institucijose (Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre Lietuvoje, Estijos meno muziejuje KUMU, Šveicarijos PasquArt šiuolaikinio meno centre ir kt.), kūrinių savo kolekcijoje turi MoMuziejus, „Lewben Art Foundation“ ir Nacionalinė dailės galerija Vilniuje. 2011 m. E. Karpavičiūtė pateko į prestižinio konkurso „The Sovereign European Art Prize“ finalą Stambule. 2013-aisiais metais E. Karpavičiūtei skirta LR Kultūros ministerijos Individuali valstybinė stipendija. 2015 m. menininkė laimėjo pagrindinius prizus dviejuose tarptautiniuose konkursuose - „Premio Combat Pize 2015“ ir „Donkey Art Prize“. Dailininkė – daugkartinė konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkė ir publikos prizo laimėtoja.


Galerija dirba II – V 14 – 18 val. VI 14 – 17 val.

VDA inf.

Jolantos Kyzikaitės paroda „Be galo“

Šią vasarą Vilniaus dailės akademijoje (VDA) meno daktarės vardą apgynusi menininkė Jolanta Kyzikaitė spalio 30 d. 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ pristato naujausių kūrinių parodą „Be galo“. Šį kartą parodą sudarys dvi dalys, antrąją – žiūrovai galės išvysti galerijoje „Meno Niša“ nuo spalio 31 d.

J.Kyzikaitė mėgsta dirbti ciklais, kurie vystomi įvairiomis tematikomis. Kelerius metus ją domina žaidimų tema ir jų plėtotė tapyboje. Menininkė pasakoja, kad jos meno projektas „Žaisti tapybą“ baigėsi šių metų birželį, kai baigė doktorantūros studijas, bet pats žaidimas – nesibaigė ir  jis toliau tęsis, toliau – be galo…

„Žaidžiu tapybą be išankstinio tikslo. Buvau princesė Trakų Vokės dvare, kas dabar esu, nežinau… Gal Titaniko keleivė, o jūs mano bendrakeleiviai? O tai yra dar vienas dvaras – rūmai ant vandens, tik jie turėtų nuskęsti, bet ššš kol kas niekas neturi to žinoti, ar ne? Kas plauktų, jei žinotų baigtį? Noriu tikėti, kad istorija niekad nepasibaigs, ji persikonstruos, kis, mutuos, šuniui išdygs sparnai, Lietuvos miškuose skraidys papūgos, oi ne –  tai jau invazinė rūšis, reikia jas naikinti“, – mintimis apie parodą dalinasi J.Kyzikaitė.

Menininkė teigia, kad savo tapyba kuria sąlyginį butaforijų pasaulį, jis jo negriauna, o tik sugeria realaus pasaulio vaizdinius. J.Kyzikaitės žaidimo metu įvyksta magija, tam tikri daiktai, vaizdiniai tampa realiais, nesvarbu ar vienaragis, ar karvė, jie atgyja. Nors visi žino, kad tai netikra, o tapytas vaizdas – atspindys.

„Žaidžiu žaidimus vis peržaisdama situacijas, neretai užsižaidžiu tapybine forma – kartais ji net virsta plokščiu dekoru – gražiu kilimu. Nežinau ar tai gerai, ar blogai, tiesiog... Kaip ir kostiumas yra vakaro dekoracija. Tad apsirengiu šventinę suknelę ir aš. Keliauju į parodą, nes laikas (pa-)rodyti“, – sako J.Kyzikaitė.

Tapytoja meno scenoje aktyviai dalyvauja nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta aštuoniuose autorinėse parodose ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo I vietos laureate konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Aktyviai dalyvauja „Artist in residence“ programose. Šiemet galerija „Meno niša“ mini 16 metų sukaktį, o su J.Kyzikaite dirba 8 metus – per šį laiką tapytoja buvo pristatyta meno mugėse Vilniuje, Budapešte, Kiolne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vienoje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ galerija Vokietijoje ir privatūs kolekcionieriai.

Parodos „Be galo“ atidarymas spalio 30 d. 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“, parodos tęsinį galerijoje „Meno niša“ bus galima pamatyti nuo spalio 31 d.


Organizatoriai: galerija „Meno niša“  ir  VDA parodų salės „Titanikas“

Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba

Rėmėjai: Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Plasta“

Jolanta Kyzikaitė. Karališka medžioklė. 2018 m.
Jolanta Kyzikaitė. Karališka medžioklė. 2018 m.
si:said galerija

Galerijoje „si:said“ Donato Jankausko (Duonio) paroda „Darželis“

Spalio 12 d. galerijoje „si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) atidaryta Donato Jankausko (Duonio) personalinė paroda „Darželis“.


Donatas Jankauskas (Duonio) kūryboje lieka ištikimas primityvumo, primatų paieškai. Menininkas kuria masyvias, zoomorfines skulptūras pasitelkdamas savitą humorą, monumentalumą, formų ir medžiagų dinamiką, platų ikonografinių ir ikonologinių reikšmių spektrą. Pastarojoje parodoje menininkas ironiškai kalba apie didaktiką, kurioje tarsi atrakcionuose sukasi vizijų ir realybės socialiniai konstravimo modeliai ir mechanizmai.


Donatas Jankauskas (Duonis) (g. 1968) 1994-aisiais Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros studijas. Nuo 1990–ųjų aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir svetur. Nuo 1994-ųjų  yra grupės „DDD“ narys. D. Jankauskas kuria skulptūras, videomeną, instaliacijas, lėles teatrui, rengia menines akcijas, organizavo gatvės meno festivalius Telšiuose („Gatvės meno projektas“ 1997 m., „Skelbimai“ 1998 m., „Apie kultūrą“ 1999 m., „Ženklai mieste“ 2000 m.). Gyvena ir kuria Vilniuje.
Ekspozicija veiks iki lapkričio 23 d. Parodą  iš dalies remia Klaipėdos miesto savivaldybė.
Galerijos darbo laikas III‒V 16‒18 val. arba išanksto susitarus.
    
Daugiau informacijos:
galerija [si:said]
Skaistė Marčienė
Mob.  8600 39972

Aleksandra Fominaitė

Ryšių ryškumas ir plyšiai

Žemės ir aplinkos meno paroda Kairėnų botanikos sode

Apibendrinti Ingos Raubaitės kuruojamos tarptautinės parodos „Ryšiai“ Botanikos sode kūrinius pasirodė gana sudėtinga. Beveik dvidešimties autorių darbus sieja tik kelios bendros gijos: kūrinių teminis laukas (ryšys arba jo nebuvimas) ir tai, kad autoriai – skirtingų sričių profesionalai (tekstilininkai, matematikai, tapytojai ir kt.).

Elzbieta Jankovska-Bortkevič „Glostymas“. 2018 m.
Elzbieta Jankovska-Bortkevič „Glostymas“. 2018 m.
Jelena Skulienė, „Feedback“
Jelena Skulienė, „Feedback“
Karolina Kunčinaitė, „Miško apkabinimo jausmas“. 2018 m. I. Raubaitės nuotr.
Karolina Kunčinaitė, „Miško apkabinimo jausmas“. 2018 m. I. Raubaitės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Prietarų laužytojai

Dešimt punktų apie naują MO muziejų

Kritikei rašyti apie puikų naują muziejų, kur kol kas dar nėra ką kritikuoti, – tikra kančia. Visi patosiniai, paprastai nieko nereiškiantys žodžiai kaip „unikalus“, „išskirtinis“, „reikšmingas“ atgyja gyva ugnimi, todėl siekdama atgauti galią rašymui ieškosiu problemų, kurios buvo išspręstos atsidarius MO. Bandydama išsigelbėti nuo daugžodžiavimo, kai apie naują muziejų dabar rašo, kalba radijo bangomis ir rodo visuose įmanomuose ekranuose visi, rašysiu punktais.

Danielio Libeskindo kurti MO muziejaus laiptai. R. Šeškaičio nuotr.
Danielio Libeskindo kurti MO muziejaus laiptai. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus archyvas. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus archyvas. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejus. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus kiemelis. R. Šeškaičio nuotr.
MO muziejaus kiemelis. R. Šeškaičio nuotr.
Vaidilutė Brazauskaitė-L.

Taip, kaip norisi

Birutės Zokaitytės paroda „Mėlynbarzdžio sindromas. Luna parkas“

Birutė Zokaitytė savo kūryboje vertina tęstinumą ir cikliškumą. Prie vieno ar kito sumanymo grįžta, kartkartėmis jį papildydama naujais kūriniais ir naujais prasminiais sąskambiais, o kartais ir sau bei žiūrovams užduodamais klausimais ar užmenamomis mįslėmis. Jos kūriniai turi priešistores, istorijas, pasakojimus ir dažnai pasąmoningai dedamą galimo tęsinio daugtaškį.

Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Mėlynbarzdžio sindromas“. 2013–2018 m. V. Nomado nuotr.
Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Mėlynbarzdžio sindromas“. 2013–2018 m. V. Nomado nuotr.
Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Mėlynbarzdžio sindromas“. 2013–2018 m. V. Nomado nuotr.
Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Mėlynbarzdžio sindromas“. 2013–2018 m. V. Nomado nuotr.
Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Mėlynbarzdžio sindromas“. 2013–2018 m. V. Nomado nuotr.
Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Mėlynbarzdžio sindromas“. 2013–2018 m. V. Nomado nuotr.
Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Mėlynbarzdžio sindromas“. 2013–2018 m. V. Nomado nuotr.
Birutė Zokaitytė, iš ciklo „Mėlynbarzdžio sindromas“. 2013–2018 m. V. Nomado nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Bėgantis ir sustojęs laikas

Viktoro Paukštelio tapybos paroda „Nebepamenu jos vardo“ galerijoje „Kunstkamera“

Kai galvoju apie Viktoro Paukštelio kūrybą, vis mąstau apie kelis dalykus: muzikos ir dailės kalbos skirtumus, čiurlioniškumą ir postmodernistines procedūras. Šio pianisto ir dailininko grojimas dažnai pavadinamas žėrinčiu, muzikologai jo vardą taria pagarbiai linksėdami, muzikos gerbėjai laukia jaudinančių koncertų. Bet dailės tekste niekada nepavartočiau žodžio „žėrintis“, nes tai muzikos slengas, kitame kontekste skambantis kaip nesąmonė. Ir kyla įtarimų, kad skirtumų yra daug daugiau, kad nežinau to, kas muzikos žmonėms paprasta ir net nepastebima, kad nepajėgsiu aprėpti net pusės šio grojančio ir tapančio menininko pasaulio. Tada galvoju apie Čiurlionį, kad jo muzikinė pusė man nė kiek netrukdo matyti vizualių darbų, jie siejasi, jungiasi per temas, pavadinimus, galų gale puikiai veikia ir be garso.

 

Paukštelis irgi jungia vaizdą ir garsą, per animaciją šalia grojimo ar koncertą per parodos atidarymą, bet visai kitaip, ir tai yra natūralu, nes laikas kitoks. Vaizdo, garso ir teksto (pvz., kūrinio pavadinimo) santykis dažniau ironiškas ar bent jau veikia per skirtumą. Ir tada mąstau apie postmodernizmą (ta netaisyklinga, plačiąja prasme), kad dalykų ir jų reikšmių santykiai yra sunkiai nuspėjami, lengvai kintantys, pakrikę. Et, bet dar romantikai ir egzistencialistai buvo nustatę pasaulio pakrikimą, tik dabar tas pakrikimas turi daugiau atspalvių, kartais linksmų.

Viktoras Paukštelis, „Tą rytą“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Tą rytą“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Suskilęs horizontas“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Suskilęs horizontas“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Nepamenu jos vardo“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Nepamenu jos vardo“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, be pavadinimo. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, be pavadinimo. 2018 m.
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Viktoras Paukštelis, „Portretas“. 2018 m.
Viktoras Paukštelis, „Portretas“. 2018 m.
VDA inf.

Eglės Ulčickaitės paroda „Paralelinė kartoteka“

Atidarymas  VDA  „Titaniko” parodų salėse, II a. (Maironio g. 3, Vilnius) spalio 25d.,ketvirtadienį,18val.
Paroda veiks iki lapkričio 3 d.


Kartą vaikystėje, besikapstydama smėliadėžėje, radau mažytį fosforinį elnią aplaužytom kojom ir ragais. Pamenu, labai jo pagailo – kad lig tol turėjo tūnoti žemėje.  Nors tiesą sakant, vargu, ar galiu tiksliai įvardinti, ką tuomet jaučiau. Jausenos pranyksta. Lieka tik daiktai, kurie primena apie jų patirtį. Galų gale – tik tų daiktų simbolinė reikšmė. Kita vertus, galbūt toje reikšmėje glūdinti patirtis būtent ir reiškia, jog jausena išlieka. Nors sugrįžta vis kitokia – pas vis kintantį mane.

Parodoje pristatau meno doktorantūros studijų metu (2014-2018 m.) kurtą projektą „Paralelinė kartoteka“. Juo apmąstau laik(inum)o patirtis ir atmintį. Stebėdama ir mąstydama kasdienę aplinką tapyba bei žodžiais, siekiu suvokti, iš ko kyla lygiagrečių laikų išgyvenimo būsena.

Nežinau, kas yra laikas. Tačiau kasdienės kūno kaip biologinio ir psichologinio būvio patirtys byloja, jog laikas susijęs su judėjimu. Ne tiek trukme, ne kaita pačiomis savaime, kiek su daiktišku ar žmogišku pokyčiu. O sakydama pokyčiu – ne kismu, noriu pabrėžti, kad omeny turiu tą laiko savybę, jog jis dažnai aptinkamas šiek tiek pavėluotai.

Tapybinėje plotmėje mane domina medžiaginė aplinka: daiktai, interjerai, peizažo elementai – vietos, kurias aplink save tveria, perdirba ir palieka žmogus. Daugiausiai dėmesio skiriu nykstančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Laiką tapyba bandau užčiuopti per tebeesantį, bet kitaip funkcionuojantį daiktą, jo reikšmės skirtumą.

Galbūt laiko nėra. Bet žmogus išmoko jį skaičiuoti. Jo erdvei – ir vidinei, ir aplink save kuriamai reikalinga laikinė dimensija. Kad galėtų įvardinti besikeičiančias savo būties koordinates. Kad įvardintų atsirandantį-nykstantį save. Nes laikas, virsdamas atmintimi, sudaro tai, kuo kasdien tampame. Tačiau tuo pačiu ir tai, kuo kasdien nustojame būti. Atmintis išsaugo tik mažą dalį nugyvento laiko. Bet praeitis pasiveja. Net jei ji – ne tavo.

Paveikslus traktuoju kaip laiko talpyklas – tapyboje būtąjį laiką gaudau dabartyje. Susitelkiu į esamojo laiko žymes, su kuriomis nesu susieta bendros patirties, kliaujuosi čia-dabar potyriu, o tapydama kuriu vaizdines nuorodas – esamojo laikviečio faktus.

Tapybą laikau terpe, kurioje tai, kas nesava perdirbama į sava. Kūrybos metodą įvardiju kaip savinimąsi. Tapydama tarsi skolinuosi laiką iš asmeninės atminties archyvui nepriklausančių daiktų. Įsivaizduoju, jog taip įmanu užpildyti aiškesnio dabarties suvokimo stoką. Mat, gali būti, kad, ko neprisimenu – tai ne mano. Bet tai nebūtinai reiškia, jog tai – ne aš.

 

Vystydama šį projektą nekart ėjau ieškoti laiko. Bet veik visada grįždavau nešina tik radiniais drabužių ir atminties kišenėse.

Ieškodama laiko, jo taip ir neradau. Tik nuolatinį nesutapimą.

Galbūt tasai kartotinis tiesos atradimas-praradimas ir yra laiko virsmas.

Galbūt atmintis tėra įminto pėdsako būsena.

Tapyti vaizdai nepasiduoda uždaromi tikėjimu grįstose žodžių paralelėse, lieka abejonės aibėje. Ją palieku atvirą žiūrovo tikėjimui.

Eglė Ulčickaitė

Spalio 26 d., 14.00 val., VDA  parodų salių „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, 01124-Vilnius) dailės krypties meno doktorantė Eglė Ulčickaitė gins meno projektą tema „Paralelinė kartoteka“

  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas