Dogu Bankovo paroda „Esu tas priešas, kurį tu, mano drauge, nužudei“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, V. Putvinskio g. 64, Kaune, lapkričio 11 d., sekmadienį, 14 val. įvyks Dogu Bankovo parodos „Esu tas priešas, kurį tu, mano drauge, nužudei“, skirtos Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 100-osioms metinėms, atidarymas. Renginio metu Wilfredo Oweno poeziją skaitys Kauno kamerinio teatro aktorė Alma Masiulionytė.

Ši paroda paremta tekstais, kuriuos britų kompozitorius Benjaminas Brittenas (1913–1976; Aldeburgho baronas, suteiktas ordinas už nuopelnus) panaudojo savo 1962-ųjų simfonijai „Karo Requiem“, kurią sukūrė Koventrio katedros atšventinimo proga.

37 Dogu Bankovo paveikslai pratęsia tekstą, tiesiogiai jo neiliustruodami. Net nuorodos į Bibliją „išimtos iš laikotarpio“, siekiant parodyti, kad pyktis bei neapykanta neapsiriboja vien tik pasauliniais karais – deja, jis prasibrauna į mūsų kasdienę egzistenciją.

„Karo Requiem“ lydi dviejų skirtingų tipų tekstai: lotyniškas „Missa pro Defunctis“ („Mišios už mirusiuosius“) ir kai kurie Wilfredo Oweno karo eilėraščiai, parašyti anglų kalba. Šie du tekstai prieštarauja vienas kitam ir turinio prasme. Lotyniškosios mišios perteikia tradiciją tikėti pomirtiniu susivienijimu su Dievu Rojuje, o Owenas savo eilėraščiuose kalba apie gyvybės arba mirties išgyvenimus apkasuose, kur prarado viltį, kad Dievas yra gailestingas. Eilėraščius poetas parašė būdamas 25-erių. Tuo metu jis tarnavo kariuomenėje. Nušautas likus savaitei – sakykime, vienai valandai – iki 1918-ųjų lapkričio 11-osios, kai pasirašytos paliaubos.

Tuo metu Oweno poezija nebuvo populiari ar gerai žinoma. Tik penki poeto eilėraščiai buvo publikuoti jam gyvam esant. Oweno karo poezija tapo kur kas labiau žinoma per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo, o daug kitų jo kūrinių buvo cenzūruoti arba nepublikuoti iki 1980-ųjų. Taip nutiko dėl užuominų apie homoseksualią meilę, presuponuojant potekstę, kad pats poetas yra homoseksualus.
„Requiem“ sudaro sopranas, tenoras, baritonas, mišrus choras, berniukų choras ir simfoninis orkestras. Brittenas norėjo, kad solistai būtų iš trijų skirtingų šalių – Rusijos, Britanijos ir Vokietijos. Buvo atrinkti šie muzikantai: sopranas – Galina Višnevskaja (Tarybų Sąjungos garbės menininkė); tenoras – Seras Peteris Pearsas (Britanijos imperijos ordinas; Britteno gyvenimo palydovas) ir baritonas – Dietrichas Fisheris-Dieskau. Tačiau Maskva atsakė taip: „Tarybinė menininkė negali pasirodyti toje pačioje scenoje, kurioje koncertuoja vokietė.“ Brittenas nepasidavė. Jau 1963-iųjų sausį jis Londone įrašė savo „Karo Requiem“, kurį atliko jo atrinkti menininkai.

Paroda veiks: 2018 11 11–2019 01 27

Papildomą informaciją teikia: A. Žmuidzinavičiaus namai tel. 8 37 20 41 02