Nedidelis koliažo fragmentas

Įsivaizduojant visą multidisciplininio menininko Antono Lukoszevieze veiklos spektrą tarsi koliažą, naujoje parodoje atsispindi tik mažas fragmentas. Šis britų menininkas, kilęs iš Lietuvos, yra ir muzikas, ir tarpdisciplininio meno kūrėjas. Muzikos srityje Antonas atstovauja avangardinės, eksperimentinės bei improvizacinės kūrybos sferai. Jis žinomas ir Lietuvos publikai, simpatizuoja Jurgio Mačiūno kūrybai. Štai kad ir 2017 m. Kauno bienalėje pristatyta Lukoszevieze instaliacija buvo dedikuota Mačiūnui ir alsavo fluxus nerūpestingumu, pokšto dvasia, prasmę (beprasmybę?) įžvelgiant banaliuose atsitiktiniuose įvykiuose.

Tąkart Kauno „Sodros“ skyriaus lankytojai nevalingai skleidė garsus sėsdamiesi ant kai kurių įstaigos kėdžių. O vaizdo įraše, kuriame savo sumanymą komentuoja menininkas, matyti, kad jį labiausiai domina žmonių reakcija arba jos nebuvimas, nesuvokimas ar nesidomėjimas, jog tavo judesiai provokuoja kažkokį iš kasdienybės „iškrentantį“ reiškinį. Pasak Lukoszevieze, tai sąveika tarp meno ir gyvenimo, taigi tas dėmuo, kuriuo bene patogiausia apibrėžti šiuolaikinio vizualiojo meno kūrinius ir kartu net kiek mechaniškai atskirti juos nuo uždaro, į save pasinėrusio modernizmo meno epochos. Neturėdama kompetencijos avangardinės muzikos srityje, žvelgiu į šią parodą taip pat „koliažiniu“ žvilgsniu.

Lietuvoje viešintį menininką Aistė Kisarauskaitė pasikvietė ir į savo tėvų Saulės ir Vinco Kisarauskų dirbtuvę, kur rodė lietuviškojo modernizmo klasiką – V. Kisarausko koliažo technika atliktus darbus. Tačiau Lukoszevieze koliažai, pristatyti parodoje, labiau siejasi su tuo, ką šioje srityje nuveikė dadaistai, poparto atstovai. Herojiška, egzistencinė Kisarausko kūrinių dvasia atstovauja kitam pasaulėvaizdžiui. Tačiau nuo modernizmo laikų besitęsiantys koliažo technikos virsmai taip pat yra medžiaga, padariusi poveikį ir Antono darbams, tik jų estetikos ypatumas – nuorodos į judantį vaizdą ir „pamestas–atrastas“ muzikines struktūras. Arba, kaip sako autorius, – tai galbūt pamiršti didesnio kūrinio fragmentai, daugybe įvairių priemonių atliekamo kūrinio natos arba tiesiog absurdiškos partitūros, egzistuojančios vien kaip estetiniai objektai.

Diletantiškai svarstant parodos pavadinime užkoduotą „operos“ sąvoką, nevalingai atsigręžiama į kultūros praeitį, šio žanro atsiradimą ir suklestėjimą, siekiantį XVII amžių. Gink dieve, tikrai nepasakytum, kad opera šiandien būtų praradusi savo populiarumą, nebeaktuali. Atvirkščiai – tai vis dar madingas „aukštosios kultūros“ reikalas, gero skonio ženklas, nebūtinai tik miesčioniams, bet ir iš tikrųjų išsilavinusiai publikai. Tačiau kažko didelio nuotrupos, nebesusijungiančios į vientisą vaizdą, parodos kontekste nuskamba kaip užuomina į šiuolaikinio individo, dabarties filosofijos aktualijas – gyvename „medijuotoje“, sutrupėjusioje tikrovėje, o visa aplinkui plėtojasi vien dėl atsitiktinumų (Delleuze ir Guatari), visai kaip gamtoje. Politikos ir sociologijos terpėje šį reiškinį galima būtų pavadinti, anot Leonido Donskio, universalistinėmis didžiųjų tautų kultūromis, kurioms būdinga  pasaulio civilizavimo arba „ideologinio išganymo“ misija. Tokių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – tai kad ir kaimyninė Rusija ar kitos diktatoriškos šiuolaikinės valstybės, o „normalios“ visuomenės stengiasi bent jau teoriškai nuo tokio pasaulėvaizdžio atsiriboti ir menamos didybės ideologiją keisti demokratiška margo, įvairaus, nevienalyčio pasaulio vizija.

Ant kelių Aistės namų sienų pabirę vienodo formato Antono Lukoszevieze koliažai sudaro griežtokos, disciplinuotos, elegantiškos sekos įspūdį. Koloritu, santūrumu jie kažkuo tolimai priminė tuos klasikinius kubistų koliažus, kuriuose kaip tik ir dominavo laikraštinė spauda, rusvi, pilkšvi duslūs spalviniai tonai. Antono darbai įrėminti lakoniškuose baltuose nedidelio formato „Ikea“ rėmuose. Pasak Aistės, dėl to Antonas nesuko sau galvos, kūrybingai naudojo ir standartiniuose rėmuose paprastai nematomą vidinę jų dalį – rusvą kartoną, kuris tik prilaiko rėminamą darbą. Jo koliažuose ši vidinė rėmelio pusė tapo fonu fotografiniams vaizdams, spaudos fragmentams, piešiniams, muzikiniams ženklams. Dar viena vaizdų rėmuose ypatybė – jie komponuojami dažniausiai nustumiant į vieną arba kitą rėmo kraštą, todėl žiūrint į juos visus drauge atrodo, kad tai tarsi ekranu slenkantys kadrai. Horizontali slinktis sugestijuoja ir natų penklinę, nors nevengta ir ritmo suardymo paliekant tuščios erdvės tarpus ar pakeičiant atskiro darbo kybojimo kryptį.

Įsižiūrėjus į vaizdų ir tekstų nuotrupas matyti, kad čia susisluoksniavo daugybė įvairių artefaktų, ženklų, simbolių – sovietiniai valstybinių įstaigų blankai, formuliarai, spaudos fragmentai, etiketės, papildomos autoriaus piešiniais, užrašais, muzikinių ženklų šifrais. Absurdo, atsitiktinumo logiką kartais persmelkia déjà vu pojūtis – tikrai, kažkur matyti piešiniai su gimnastais, per kažkokį įtemptą sporto mačą persikreipę jo dalyvių veidai, jungiami su paslaptingomis pieštomis schemomis, žemėlapiais, maršrutais, kuriuos galėtų paaiškinti tik pats autorius. O vietomis ši menama partitūra ima tiesiog spengti nuo agresyvaus ideologinio turinio, primenančio porevoliucinius Rusijos įvykius ir sovietų okupacijos realybę. Kažkurią akimirką nusmelkė mintis, kad jų tikroji paskirtis ir funkcija – eksperimentas. Tik, kitaip nei atliktasis su Kauno „Sodros“ lankytojais, skirtas meno publikai, tačiau taip pat tyrinėjantis žiūrovo gebą justi, atpažinti, susieti.

Paroda veikia iki gruodžio 16 d.

Galerija namuose „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 15–20 val.

Apsilankyti galima iš anksto susitarus tel. + 370 693 58318