Marijos (Marijonos) Rinkevičiūtės-Žilevičienės personalinė paroda

Kveičiame į Marijos (Marijonos) Rinkevičiūtės-Žilevičienės personalinės parodos atidarymą (kuratorė – Eglė Ganda Bogdanienė) VDA tekstilės galerijoje ARTIFEX gruodžio 18 d. 18 val.! Po jo vyks knygos “Marija (Marijona) Rinkevičiūtė-Žilevičienė. Tapatybės paieškos mene ir dizaine” pristatymas (sudarytojos Eglė Ganda Bogdanienė ir Lijana Natalevičienė) A. ir A. Tamošaičių galerijoje “Židinys” (adresas: Gaono g.1, Dominikonų g. 15).

Atidarymas gruodžio 18 d. 18 val.
Paroda veiks iki 2019 m. sausio 12 d.
VDA Artifex galerija, A. ir A. Tamošaičių galerija “Židinys”.
Adresas: Gaono g. 1, Vilnius.

 Ši paroda– tai pirmas bandymas apžvelgti tekstilininkės ir kostiumo dizainerės Marijos (Marijonos) Rinkevičiūtės-Žilevičienės kūrybinį palikimą: pristatyti jos gyvenimo istoriją, įvairiapusę kūrybinę ir pedagoginę veiklą, įvertinti jos nuveiktus darbus klojant kostiumo dizaino mokyklos pagrindus. Būdama kostiumo dizaino programos pradininkė (su Genorata Kėkštaite-Razmiene) tuometiniame Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), ši patraukli ir energinga asmenybė atvėrė duris į mados ir tekstilės dizaino pasaulį ne vienai kostiumo dizainerių kartai.
              

Marijona Rinkevičiūtė gimė 1933 metų balandžio 7 dieną Ukmergės rajono Balnininkų valsčiaus Trakų kaime Vinco ir Apolonijos Rinkevičių šeimoje. Būsimoji menininkė augo ir brendo sudėtingu karo ir pokario laikotarpiu, jai teko patirti pokario materialinius vargus, pilietinės rezistencijos įtampą, stalininio režimo suvaržymus ir „liaudies priešo“ (1945 m. tėvas pasitraukė į JAV) dukters dalią, o vėliau – nelengvus įsitvirtinimo meno pasaulyje ir siekio būti tiesiog laiminga moterimi dramą. 1951–1954 metais Marijona mokėsi grafikos Kauno taikomosios dailės mokykloje (vėliau – Stepo Žuko taikomosios dailės technikumas), studijas tęsė 1955–1961 m. Lietuvos dailes instituto Tekstilės katedroje, nuo 1961 iki 1986 m. spalio mėnesio joje dėstė.
              

Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė buvo apdovanota ne vienu talentu. Savo energiją ji dalijo unikaliajai tekstilei, audinių dizainui ir sceninių bei tautinių drabužių projektavimui. Kaip menininkė ji brendo modernizmo lūžio laikotarpiu, kai plečiamai audimo pramonei buvo reikalingi dailininkai, gebantys kurti modernistinius projektus masinei gamybai, todėl tekstilininkai dar studentai buvo skatinami savo talentus pritaikyti praktiniams poreikiams. M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė išgarsėjo dar studentė, kai pagal jos projektus „Kauno audinių“ fabrike pagaminti audiniai pradėti gaminti masiniu būdu, jie keliavo po vietines ir tarptautines parodas, prisidėdami prie lietuviško tekstilės dizaino modernizavimo. Menininkės dekoratyviniai audiniai pasižymėjo folklorine tematika, lakonišku piešiniu, raiškia stilizacija, žaismingais spalvų ir linijų deriniais, prilygstančiais sovietmečiu draudžiamai modernistinei tapybai. Taip tekstilės fabrike niekad nedirbusi menininkė nemažai prisidėjo prie naujojo stiliaus audinių dizaine įsitvirtinimo.

Daugiau kūrybinio polėkio dailininkei teikė unikalioji tekstilė. Septintame-aštuntame dešimtmetyje ji išbandė rankinį audimą staklėmis (Lietuvos dailės muziejuje saugomi grindų kilimai, 1962, 1963), rištinę ir riju techniką („Sadutė“, 1965), vėliau – tapiseriją („Jaunystė“, 1968; „Amžinoji ugnis“, 1970; „Žemė ir kosmosas“, 1972), praturtintą inovatyviomis žaliavomis (džiutu, liureksu). Kaip ir kiti tekstilininkai Marijona atliko užsakymus viešiesiems interjerams. Didelio formato gobelenas „Saulutės“ (1975) papuošė Pasvalio restorano „Šilas“ svečių salę. Dailininkę galėtume apibūdinti kaip gana tipišką to laikotarpio tekstilininkę, kurios kūrybai būdingos gamtos ir epinės, laiko dvasią įkūnijančios temos, dekoratyvi kompozicija, polinkis į poetines metaforas, medžiaginių tekstilės galimybių išnaudojimą.

 Augant tautinių drabužių paklausai, teko atidėti kūrybinius sumanymus ir imtis sceninių kostiumų projektavimo. Tautinės muzikos ir šokių kolektyvai buvo itin populiarūs sovietinėje Lietuvoje. M. Rinkevičiūtė-Žilevičienė suprojektavo drabužius 1964, 1980, 1990 metų respublikinių dainų švenčių dalyviams, o aštunto dešimtmečio pradžioje įsitraukė į tautinių drabužių  saviveikliniams liaudies muzikos ir šokių kolektyvams kūrybą. Daugiausia pastangų ji įdėjo kurdama kostiumus liaudies dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ koncertinei programai „Per tėviškėlę“ (1974). Jos sukurtais kostiumais „Lietuvos“ ansambliečiai pasipuošdavo ir vėliau, nepriklausomybės laikais.

Marija suprojektavo tautinius kostiumus net trims Kauno politechnikos instituto dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ programoms (1975, 1977, 1980), taip pat Lietuvos pedagoginio instituto dainų ir šokių ansambliui „Šviesa“, Švenčionių dainų ir šokių ansambliui „Aukštaitija“, Trakų kaimo kapelai „Galvė“ bei kitiems. Šie ansambliai sėkmingai koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, tapo ne vieno respublikinio, sąjunginio ir tarptautinio konkurso laureatais. Scenos specifikai pritaikyta apranga nemaža dalimi nulėmė Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblių populiarumą bei sėkmę. Dailininkė buvo apdovanota kostiumo dizainerės talentu ir gebėjimu atskleisti scenoje pasirodančių atlikėjų išskirtinumą, suteikti jų išvaizdai romantinio polėkio.