Beviltiška padėtis

Aš nežinau, apie ką ši paroda. Abejonė mane verčia žengti transcendentinį žingsnį ir ieškoti, kas slypi už jos iliuziško fasado. Nesinori parodos dekonstruoti materialistiniais terminais, viską suvedant į objektus ir jų santykius, bet ar to galima išvengti žvelgiant į daiktus.

Praleidęs atidarymo pasirodymą, suradau tik gulinčius pėdsakus. Išsisunkusi ir kažkur dingusi gyvybinė dvasia ekspozicijoje paliko savo liekanas, keliančias pažintines aspiracijas ir įtarimą, jog čia svarbu tai, kas neišsakyta, ir tai aš čia turiu surasti. Jei būčiau atėjęs laiku, matyt, parodos centre gulinčius drabužius būčiau išvydęs dar ant žmogaus, atliekančio performansą. Ten jie naudoti pagal kultūrinę, praktinę paskirtį, kurią ignoruočiau, ir kreipčiau dėmesį tik į patį žmogų. Dabar, tyloje, atsiranda keista mintis apie gamtos ir technologijos simbiozę – šilumą teikiantys ir prigimtinę gėdą slepiantys apdarai yra kaip kailio protezas, o žmogus, kurio čia jau nebėra, atrodo, negalėjo išgyventi be savo paties prarastųjų savybių pakeitimo į tai, kas nėra jo prigimtyje, bet neišvengiamai yra jo sąvokoje. Šiame klimate menamasis paprasčiausiai sušaltų dėl jo kūno netinkamumo šitai planetai, kurioje visada arba per šilta, arba per vėsu. Kyla klausimas, ar žmogus vis dar reikalingas gamtai.

Visose parodos dalyse yra kūnas – ar tai ranka, ar metalinės žmogeliukų figūrėlės, animuojančios jo judesį, žuvį primenantis kontūras, ar katės lavonas ant sienų iškabintuose darbuose. Bet visuose vaizduose – netikrumo efektas, keliais sluoksniais pakabinti tinkleliai kinta priklausomai nuo žvilgsnio taško. Nuojauta man sako, kad kažkur užkastas lavonas ir kad jis žmogaus. Bet žmogaus kūnas miręs ne fizine prasme. Jis tik per istoriją išsigrynino savo būtinas ir pakankamas kondicijas, bet nepaliko dvasios sustabdęs save tik materiją pripažįstančioje visatoje, kur nebeegzistuoja siela. Tokiame pasaulyje žmogus, kaip individas, savo kūrinijos atžvilgiu tapo protezu, tokiu perviršiu kaip ir aš, kritikas, vis labiau besijaučiantis pertekliniu asmeniu.

Drabužiai, gulintys centre, tampa pagrindine ašimi, kurią architektūriškai gaubia trys medžiagos plokštumos, sukabintos su pertrūkiais. Tarpai, baltosios dėmės, pati stoka tampa iškalbingesnė už objektus. Nutylėjimas ir neišsakymas yra palankus prasmei. Pulsuojančios gyvybės trūkumas kaip tik yra tas jausmas, kurį kompensuoja žiūrovas, leidžiantis dar labiau supainioti prasminį tinklą, nes neapibrėžtuose kūriniuose su nuorodomis į nežinomus ir dar neįvardintus primena sapnišką būseną. Tai priverčia atmesti visų čia esančių eksponatų patikimumą – visi įkalčiai gali būti suklastoti, o autorė gali klaidinti.

Bet mano kūnas yra ta apribojanti terpė, kurioje koncentruojasi kažkas, kas nėra visiškai abstraktu. Galbūt šiaip esu beprotis, galbūt įdėtas į bateriją ir tik gyvenu matricoje, bet viską atmetanti abejonė išryškina tai, kas tikra – patį abejojantį žmogų. Stabilumą išlaiko mano kiautas, įdedantis substancijas į apibrėžtą ir lengvai kontroliuojamą erdvę – rūsčią biologinę architektūrą. Nors ir yra manančių, kad kūnas – tai individualus indas, šioje parodoje išryškėja išcentrinė perspektyva, kuri iš tuščiavidurio centro nukreipta į neapibrėžtą poetinį horizontą. Kvietimas išeiti „iš savo kūno kontūro“ visuomet panaikina kūną, paversdamas jį erdve. Buvimas šioje parodoje ne susijęs priežastiniais ryšiais, bet susipynęs į tinklą. Atsiejant save nuo jos, galima sunaikinti būdą patirti. Subjektas kviečiamas sąveikauti su aplinka, bet aplinka pavirtusi į kūno tąsą, tokį patį protezą. Ir aplinka, ir žmogus yra vienas kito protezai.

Žmogus nėra kažkur nepriklausomoje tarpdimensinėje terpėje, jis neatskiriamas nuo išorės, kaip protas neatskiriamas nuo kūno, o kūnas neatskiriamas nuo įvairių mikroorganizmų gausos, o šie tarpusavyje ir t.t. Parodoje pradeda nykti antropocentrinė nuostata kartu su menamu žmogaus lavonu. Vargu ar aš, kaip gramatikos pirmasis asmuo, įsteigiu savo buvimą, vargu ar teisinga iš savęs kildinti egzistenciją. Galbūt esu tas lavonas neapibrėžtoje poetinėje tikrovėje. Čia sau atsiskleidžiu kaip žmogus, kuris sau atsiskleidžia tik kaip savo proto ir binarinių opozicijų įkaitas.

Būdamas simbiotiškas, žmogus yra kaip visuma, tokia planetarinio organizmo ląstelė. Tas planetarinis organizmas, plaukdamas per kosmosą, susikūrė gyvybę, kad galėtų suvokti savo plaukimą. Toji gyvybė – tai tokie žmonės, kurie išgaruos, bet paliks savo pėdsaką, kurie pavirtę vaizdais migruos po laiką ir erdvę, keisdami pavidalus ir prasmes, kurs naujus pėdsakus, taip perkeldami savo praėjusią būtį į kitus planetarinius mikrobus. Ir taip per liekanas, per tai, ką užpildome mintyse kurdami santykį su objektais ir jų viduje esančia stoka, atsiranda kažkokia prasmė, kuri neužsifiksuoja, nes nuolat kinta. Net ir kritikas egzistuoja tik nuolat virstant potencinei energijai į kinetinę. Tai gyvenimo pėdsakai ir metonimijos, kuriomis pakeičiamas negailestingai žmogaus egoizmą griaunantis suvokimas apie savo vietą pasaulyje. Plastikas, metalas, drabužiai ir kiti gyvenimo pėdsakai yra vizualinė sinekdocha mūsų egzistencijos beprasmybei ir narcisizmui demaskuoti. Net gamtiniai kataklizmai, ekologija, plastikas ir globalinis atšilimas, geologinė žmogaus epocha liudija ne pasaulio, o žmogaus katastrofą. Kaip sakė kadaise garsus pranašas ir filosofas: „Planetai viskas gerai, žmonijai šakės. Galbūt planeta mums ir leido atsirasti tik todėl, kad jai reikėjo plastiko.“

Paroda veikia iki gruodžio 20 d.

„Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) dirba ketvirtadieniais 16–19 val., šeštadieniais 14–16 val. arba susitarus telefonu +370 656 54249