Konstantinas Gaitanži – Monstruarium
Atidarymas – 2019 04 18, 18:00 (6 PM)
Paroda veiks – 2019 04 18 - 2019 05 18
VDA parodų salių „Titanikas“ antrame aukšte, Maironio g. 3., Vilnius
Projektas „Monstruarium“ susideda iš teorinio teksto „Monstruarium. Sąmonės monstrų konstravimo bei vizualizavimo perspektyvų analizė“ bei meninių artefaktų ekspozicijos. Meninė ekspozicija susideda iš įvairaus formato tapybos darbų, kurių naratyvai skirtingais aspektais siejasi su „pabaisiškumo“ bei „žmogiškumo ribų“ klausimais. Taip pat, ekspozicijoje reprezentuojami darbai, atlikti „bendradarbiaujant“ su dirbtinio intelekto sistemomis.
Mes jau gerokai pripratome gyventi nuolat besikeičiančiame technologinės pažangos pasaulyje, ir dėl šio įpratimo sunkiai pastebime, kai atsiranda kažkas, iš principo svetimo mūsų intuicijai. Vienas šių, radikaliai svetimų įprastam pasaulio vaizdui, reiškinių, yra dirbtinių neuronų tinklai. Mane jie tiesiog hipnotizuoja, šie nežmogiško intelekto pirmtakai, lovekraftiškų monstrų lervos.
Mano kūrybai tai, ko gero, centrinė tema - sąmonės siekis pabėgti iš jos pačios biologinio žmogiško ribotumo narvo. Dirbtinių neuronų tinklai bent jau parodo, kad už narvo grotų kažkas yra.
Tai gi, „Monstruariume“ dera tradicinė tapyba ir jos transformacija bundančio elektroninio Cthulhu sapnuose.
2019 04 18–2019 05 18
Balandžio 18 d. (ketvirtadienį), 18 val. galerijos „Meno parkas“ I aukšto erdvėje vyks Marko Mäetamm (EE) parodos „Pasaulis aplink mane (juda vis greičiau ir greičiau)“ atidarymas. Paroda yra projekto „Kūrinio genomika“ dalis, projekto kuratorė Aušra Vaitkūnienė.
Parodos galerijoje „Meno parkas“ pavadinimas – „Pasaulis aplink mane (juda vis greičiau ir greičiau)“ – yra paimtas iš Marko video 16-os trumpų animacijų, kuriomis sukuriama bendra instaliacija.
Ekspozicijoje 16-a planšetinių kompiuterių kabo ant sienos. Kiekviename jų rodoma, kaip kompiuterio ekrane dvi plaštakos kažkam suvedinėja tekstą. Visai kaip dauguma mūsų daro kiekvieną dieną siųsdami elektroninius laiškus ar bendraudami per „Messenger“.
Mes visi turime tiek daug pasakyti, nes aplink mus tiek daug visko vyksta. Ir taip pat mūsų viduje.
Ar tai kam nors rūpi – čia jau kitas klausimas.
Taip pat, šalia 16-os video instaliacijos bus eksponuojami įvairūs objektai. Ryšys tarp šių objektų ir animacijose pasakojamų istorijų žiūrovas savo mintimis kurs pats.
Apie projektą „Kūrinio genomika“
Materijos judėjimo formas ir jų tarpusavio sąveikas bei sąveikų su aplinka sistemas nagrinėja genomika. Menas nagrinėja minčių, kurios taip pat yra materija, judėjimo formas, formų sąveikas ir jų kontekstus aplinkoje. Šis procesas įsikūnija arba ne į pastovios konstantos materialiąją formą – meno kūrinį.
Šią galutinę (ne)kintamą formą matome muziejuose, parodų salėse, galerijose. Matome kūrybos proceso, kuris yra paslėptas nuo žiūrovų akių, galutinę manifestaciją, pateiktą publikos vertinimui, kuriai iškyla be galo daug klausimų: kokiomis aplinkybėmis kūrinys tapo toks, koks yra, kas buvo kūrinio prototipas ar motyvas realybėje, kodėl menininkas žiūrovui pateikė tokią formą, kiek tai siejasi su autoriaus asmeniniu išgyvenimu, ar tai, ką mato vertintojas, yra susieta su visuomeniniais archetipais ir t.t.
Parodos idėja – atverti žiūrovui kūrybos proceso paslaptis, nors žinom, kad tai iki galo nėra įmanoma padaryti, nes kūryba ir menas visada pasilieka kažką, ko negalima išsakyti žodžiais ar paaiškinti.
Be galutinio varianto, t. y. sukurto kūrinio, parodoje pateikiamos šio kūrinio atsiradimo aplinkybės, priežastys, jo vystymosi periodai.
Ištrauka parengta pagal projekto kuratorės – Aušros Vaitkūnienės – anotaciją.
Kita projekto paroda veiks Kauno paveikslų galerijoje 2019 04 11–05 26.
Projekto organizatorius: Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius.
Pagrindiniai projekto rėmėjai: galerija „Meno parkas“, Estijos kultūros fondas (Eesti Kultuurkapital), Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Evaldo Janso paroda Vilniaus rotušėje
Vilniaus rotušėje balandžio 3 d. atidaryta Evaldo Janso kūrybos paroda „JANSAS“ (tapyba, objektai, fotografija, videodarbai). Klasikinių kolonų, marmuro imitacijų ir puošnių sietynų erdvėje naujausi Janso tapybos kūriniai ir vitrinose išdėliotas archyvas sužiba pakylėta prabanga, nors pats autorius visada rinkosi drastiškas alternatyvas, bauginančias provokacijas ir skurdo poetiką. Pripažinkime, niekas performansuose taip giliai neįsibrovė į savo kūno vidurius ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų laisvę atgavusios 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meno radikalumą su dabartine perdirbinių apatija.








Balandžio 16 d. 17:30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Škotijoje ir Amerikoje kuriančios menininkės Genevos Sills paroda „Kūgiai ir kiaušiniai“. Čikagoje gimusi autorė pasitelkdama fotografiją dekonstruoja įvairias medijas, taip išryškindama moters formų ir fotografijos technikos sampratų svarbą.
Parodoje „Kūgiai ir kiaušiniai“ G. Stills savo darbais žiūrovus kreipia į fotografijos istoriją ir techniką. Natiurmorto istorija ir fotografijos medijos materialumas jungia fotografiją ir tapybą, atsiskleidžiančius nespalvotuose menininkės kūriniuose. Nespalvoti natiurmortai, atspausdinti sidabro želatinos technika, parodoje atliepia seksualinę metaforą, sustiprinamą spalvotų fotografijų. Darbai eksponuojami neįrėminti, taip išryškinant vaizdų tekstūrą ir popierių, ant kurio jie atspausti.
Nespalvotomis fotografijomis menininkė referuoja ir į mados fotografo Paulio Outerbridge nuotrauką. XX a. pirmoje pusėje manyta, kad spalvota fotografija yra komercija, o nespalvota – menas; oponuodama tokiam požiūriui, menininkė savo kūryboje jį apverčia, pateikdama identiškas kompozicijas ir pasiremdama minėto fotografo darbais. Spalvotos fotografijos parodoje atlieka kontrasto bei padidinamojo stiklo funkciją, kreipiant žiūrovo akį į fotojuostos grūdėtumą ir menininkės rankos padėtį erdvėje. Nuotraukų kompozicija jungia kūrėjos fotografinę praktiką su tapyba labiau fiziniu, intymiu pavidalu, tokią fotografinę raišką G. Sills tęsia ir šiandieninėje savo kūryboje.
Savo darbais menininkė tikisi atnaujinti fotografijos materialumo ir moters formos sampratą.
Geneva Sills (gim. 1987 m.)2012 m. baigė Glazgo menų mokyklą, o pirmoji menininkės solinė paroda Kūgiai ir kiaušiniaibuvo pristatyta 2016 m. Šiuolaikiniame Glazgo menų centre. G. Sills yra dalyvavusi tokiose grupinėse parodose kaip SUMMAKarališkoje Škotijos akademijoje (2017), Karla Leyva & Geneva SillsChalton galerijoje (2017), Salon Sebastian Monteuxtarptautinėje Glazgo bienalėje ir kitose. Daugiau informacijos: genevasills.net; @genevasills.
Paroda veiks iki gegužės 18 d.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Projekto partneriai galerija Street Level Photoworks, Glazgas, Škotija.
2019 04 15 – 05 06
LDS galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius
Balandžio 15 d., pirmadienį, 18 val. LDS galerijoje „Arka“ atidaroma menininko Andriaus Kviliūno personalinė paroda „Mano svečių dainos“. Parodoje pristatomi naujausi autoriaus video darbai ir instaliacija, fragmentiškai replikuojanti menininko gyvenamą erdvę Markučiuose, kurioje žiūrovai taps svečiais „kito“ kambaryje.
Pasak retai viešojoje meno scenoje pasirodančio, tačiau žiūrovo dėmesį savo kūryba prikaustančio autoriaus, parodos idėja kaip susitikimas su svečiais susiformavo natūraliai. Pasak jo, viename video darbų jį aplanko Alisos stebuklų šalyje personažai, kitame – jo paties sumodeliuoti gyvūnai. Svečias parodoje – tai menininko mintyse ir net jų užkaboriuose gyvenantys draugai ir priešai, idėjos ar perskaitytų knygų fragmentai. Sąvoką svetys menininkas nukelia už materialaus pasaulio ribų. Ten jis tampa miražu, kuris gyvena paralelinėje visatoje arba sušmėžuoja kambario kampe, kur pastebimas vos neapčiuopiamą akimirksnį pasukus galvą ir susikirtus žvilgsniams išsyk prapuola.
Šiuo būdu menininkas kartais tiesiogiai, kartais apylankomis gvildena atėjūno, „kito“ temą.
Andrius Kviliūnas, pasak K. Šapokos, labiausiai atliepia grynojo videomeno sampratą lietuvių menininkų tarpe. Todėl autorių galima išskirti kaip labai unikalų ir nuosekliai plėtojantį šį žanrą. Meninio tyrimo medžiaga A. Kviliūnui tampa kolektyvinės pasąmonės opos, žmogaus tapatumo paieškos, religiniai motyvai ir su jais susiję klausimai. Autoriaus video filmai provokuoja – gali sukelti nepatogumą, keistą šiurpą ar net gi atstumimą. Kviliūno kūrybą galima pavadinti absurdo estetika, kurioje egzistuoja realybės tikimybė, kitaip tariant – tikrovės projekcija ir multiplikacija, o žiūrovo žvilgsnis yra įtraukiamas į kuriamą psichodelinę vaizdų erdvę.
Paroda LDS galerijoje „Arka“ vyks iki gegužės 6 d.
Galerijos darbo laikas: II – V 12–19 val., VI 12–16 val.
Parodos lankymas – nemokamas.
Parodą iš dalies remia Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija.
2019 m. balandžio 17 d., trečiadienį, nuo 18:00 iki 20:00
VDA parodų salėse Titanikas (Maironio g. 3, Vilnius)
Kauno modernaus meno fondas pristato teminę parodą „Nykstantys siužetai“, skirtą mažiau atrastai Vytauto Povilaičio tapybos daliai atskleisti. Kūriniai surinkti iš Kauno modernaus meno fondo, taip pat iš MO muziejaus ir kitų privačių kolekcijų. Juos vienija menininko polinkis abstrahuoti įprastą motyvą, figūrą ir tverti pasąmoninių spalvų, keistų pavidalų kompozicijas. Todėl frazė „nykstantys siužetai“ gali būti paaiškinamojo sakinio pradžia: nyksta siužetinė linija, paneigiamas konkretumas, bet atsiveria apibendrinimas, abstrahuojamas vaizdas, kuris pasuka link fantasmagorinių, mistinių būtybių kompozicijų.
Būtent abstraktusis ekspresionizmas apibūdina ir Kauno modernaus meno fondo sukauptą kolekciją. Kauno modernaus meno fondo kolekcijoje yra bene daugiausia Vytauto Povilaičio kūrinių (34), jie apima įvairiausius laikotarpius. Oficialiuose proginėse parodose jis turėjo pristatinėti grupinių figūrų kompozicijas socrealistiniu stiliumi, nors studijoje liejo, tapė grynas abstrakcijas, modeliavo abstrahuotus motyvus. Kartais šiuos formalistinius pavyzdžius (kurie buvo draudžiami sovietmečiu) pridengdavo peizažo žanro galimybėmis ir taip pat eksponuodavo mažesnėse parodose.
Parodos metu Kauno modernaus meno fondas pristatys ir dokumentinį filmą apie Vytautą Povilaitį „Visas gyvenimas – tapyba“ (27,30 min.). Filme kalbinami menininko draugai, artimieji, naudojami įvairių archyvų dokumentai, skirtingų kolekcijų paveikslai, pateikiamos įvairių laikų menotyrininkų įžvalgos, menininkų citatos.
Parodos kuratorė - dr. Kristina Budrytė-Genevičė
Paroda veiks nuo balandžio 17 iki gegužės 18 d., visomis dienomis, išskyrus sekmadienį ir pirmadienį, nuo 12 iki 18 val.
Dėkojame Lietuvos kultūros taryba, Kultūros ministerija Kauno laisvoji ekonominė zona - LEZ
Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Sauliaus Mažylio kūrybos paroda „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“ Pamėnkalnio galerijoje
Kartu kuriančių menininkų sutuoktinių poros – nuolat dailės istorijos tėkmėje pasikartojantis reiškinys. Sovietmečiu menininkai dažniausiai saugojo savo kūrybinę individualybę, greičiau jau nevalingai persiimdami vienas kito idėjomis ir pavidalais, o vėlesnieji duetai (daugmaž nuo 10-ojo XX a. dešimtmečio) taip smarkiai persmelkdavo vienas kitą, jog tapdavo netgi nedidele kūrybos artele ar savotiškais Siamo dvyniais, kai du protus jungia tas pats kūnas, kaip antai Aida Čeponytė ir Valdas Ozarinskas, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai. Sigutė Maslauskaitė-Mažylienė ir Saulius Mažylis – tai kūrėjai, kuriuos iki šiol įsivaizduodavome labiau skyrium. Naujausioje kolektyvinėje parodoje pasakodami, kaip du atskiri tampa vienu, bendru, jie išlaiko ir nepriklausomumą, o kartais susilieja, ištirpsta vienas kitame, žaisdami, šėliodami ir liedami skaudžius prisiminimus.








2019 m. balandžio 11 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma Beno Šarkos ir Remigijaus Treigio keliaujanti fotografijų paroda „Vidurnakt ir giliau“, užaugusi iš kasdienio menininkų bendravimo socialiniame tinkle Facebook.
Viso to pradžia buvo, kai Benas Šarka į savo paskyrą įkėlė fotografiją ir Remigijus Treigys ją pakomentavo ne žodžiu, bet vaizdu. Šis dviejų ne tik feisbuko draugų bendravimas dukart per parą – apie vidurdienį ir vidurnaktį – tapo tokiu įprastu jų kasdienybės ritualu, kad net trikdydavo Remigijaus miegą: užsnūdęs prieš vidurnaktį, taip ir nesulaukęs Beno nuotraukos, jis naktį keldavosi ir eidavo fotografuoti. Draugų fotodiskusija truko apie pusantrų metų, rutuliojosi labai natūraliai, be pretenzijų į didelius menus. Žodžiais ne visada galima papasakoti ir užrašyti atrastas būties akimirkas. Nesibaigiantis pokalbis be žodžių interneto socialiniame tinkle įtraukė ir atsitiktinius lankytojus. Vieni buvo liudininkai ir klausėsi, kiti, priešingai, atsiųsdavo savo vaizdus, keisdami ir papildydami kūrėjų diskusijas. Išnykusi riba tarp gyvenimo ir kūrybos daugelį pokalbių paklaidino laike.
Dabar nežinia, kada tiksliai viskas prasidėjo. Keliaujančio fotografijos projekto „Vidurnakt ir giliau“ atsiradimą lėmė kino režisieriaus Jimo Jarmucho filmas „Patersonas“ apie kasdienybės poeziją. Filmo režisierius žiūrovams nesiūlė daug – tiesiog pagyventi dvi valandas Patersono ritmu.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys siūlo sustabdyti dar vieną valandą tarp kasdienybės pašnekesių. Fotografijų parodoje bus pristatytos niekam nežinomos ir nematomos kasdienybės istorijos.
Kūrėjai kviečia atrasti pasaulį, kuriame daug kas vyksta kitaip, nors iš pirmo žvilgsnio tarp mūsų kasdienybės ritualų lyg ir nėra nieko naujo. Parodos pristatymo metu bus galima ne tik apžiūrėti fotografijos kūrinius, bet ir išsinešti dalį parodos į namus. Kūriniai parodų salėje ilgai neužsibus ir tęs kelionę iš vieno miesto į kitą, lėtai išnykdami kasdienybėje.
Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko parodos KKKC Parodų rūmuose
Apie Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską jau seniai ieškau progos parašyti, nes Lietuvos dailės gyvenimui jie yra svarbūs dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra originalūs ir įdomūs kūrėjai. Antra – todėl, kad yra akivaizdžiai nematoma, bet aktyviai veikianti menininkų bendruomenės dalelė, užtikrinanti jos sklandų veikimą. O trečia – jie papildo Lietuvoje gana dažną ir labai įvairios menininkų porų dinamikos istoriją.



2019 m. balandžio 9–27 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje
„Kairė-dešinė“ veiks austrų menininkų kūrybos paroda „Linija po linijos“.
Parodos atidarymas 2019 m. balandžio 9 d. (antradienį) 18 val.
Paroda žymi jau 30 metų trunkančią Lietuvos ir Austrijos kultūrinę partnerystę. Per minėtą laikotarpį Vilniuje ir Zalcburge vyko abiejų šalių vaizduojamojo meno parodos ir renginiai, inicijuoti Lietuvos dailininkų sąjungos ir Zalcburgo kūrybinės sąjungos Berchtoldvilla. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo užsimezgęs glaudus menininkų bendruomenės ryšys yra sėkmingai palaikomas lig šiol.
Šį pavasarį VGMC rodoma austrų menininkų paroda Linija po linijos atkreipia dėmesį į piešinį. Anot parodos kuratorių, ekspozicijoje siekiama pristatyti įvairias medijas, kurios padeda savitai išreikšti piešinio galimybes – nuo parengiamųjų eskizų iki laisvų kompozicijų, demonstruojančių autoriaus išmonę, meninės išraiškos galimybių įvairovę, žadinančių vaizduotę. Kuratorių teigimu, linijos terminas parodos pavadinime perteikia tarpusavio ryšių idėją – piešinių, tapybos, grafikos darbų vienovę ekspozicijoje. Tuo pačiu akcentuoja ir kultūrinių ryšių tęstinumą, suteikiantį progą pažinti šiandieninio Zalcburgo meninio gyvenimo dalį.
Dalyviai Erwin Auer, Eva Baker, Rupert Gredler, Monika Hartl, Sonja Haslinger-Aberer, Brigitte HauckDelmondo, Gabrielle Helmke-Becker, Gerlinde Hochmair, Petra Korte, Barbara Kubitschek-Bulian, Albert Lindenthaler, Sylvia Mehnert-Kalenda, Karin Puchinger, Edith Richter, Marlene Schaumberger, Christine Todt, Rauthgundis Zieser
Kuratorės Monika Hartl, Karin Puchinger Organizatoriai Vilniaus grafikos meno centras, art bv Berchtoldvilla Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt