Dailė
Vilniaus rotušėje balandžio 3 d. atidaryta Evaldo Janso kūrybos paroda „JANSAS“ (tapyba, objektai, fotografija, videodarbai). Klasikinių kolonų, marmuro imitacijų ir puošnių sietynų erdvėje naujausi Janso tapybos kūriniai ir vitrinose išdėliotas archyvas sužiba pakylėta prabanga, nors pats autorius visada rinkosi drastiškas alternatyvas, bauginančias provokacijas ir skurdo poetiką. Pripažinkime, niekas performansuose taip giliai neįsibrovė į savo kūno vidurius ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų laisvę atgavusios 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meno radikalumą su dabartine perdirbinių apatija.
Instaliacijomis, performansais, videometraščiais tyrinėdamas meno, visuomenės, sąmonės, kūno paribius, Jansas tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos meno pasaulyje. Tiksliau, jis pats kūrė šio pasaulio žemėlapį, nubrėžė kraštutinius jo polius ir sudėliojo atskaitos taškus jau kitoms meno kolumbų paieškoms.
Sprogstantis Evaldo Janso produktyvumas driekiasi skirtingomis žeidžiančių skulptūrų ir žviegiančių instaliacijų, makabriškų performansų, veriančiai empatiškų videofilmų, išpažintinių tekstų, unikalios dokumentikos, aitrių post-punk revival stiliaus drobių linijomis. Tokioje kūryboje apstu satanistinio juoko, karnavališko idiotizmo, egzaltuotos saviniekos ir romantiško savižudžio elegancijos. Tačiau visa tai paklūsta maksimaliai atviram ir sąžiningam šio menininko žvilgsniui į meno kontekstą ir save patį.
Savo kūrybos pradžioje bekompromisiškai nerdamas į purvu, mirtimi ir smarve trenkiantį sociumo dugną, iš jo pargabena kraujuojančią išskirtinio grožio šukių širdį. Jausdamas nuolatinį savo siekių ir tikrovės kontrastą, vietinį meno kastų absurdiškumą, savo radikalumo spąstus, Evaldas Jansas neretai renkasi fizinę ir psichologinę autodestrukciją ir tik jam būdinga rafinuota kūno choreografija atlieka susinaikinimo veiksmą įžūliai atvirame performanse „Savo sultyse“ 1998 metais. Kita vertus, šis performansas – ir apie savo sultyse išvirusią lietuviško meno terpę.
Brutalumo ir jautrumo, nušlifuotos idėjos ir gaivališko spontaniškumo kontrastai Janso kūryboje yra tikra atgaiva pačiai jauniausiai menininkų kartai. Ji gal nepažįsta menininko asmeniškai, bet gyvena su juo saviieškos krizės priepuoliais, tūnodama „JansasTV“ jutube. Tai su niekuo nepalyginamas lengvai psichodelinis kultūros metraštis, obsceniškų Janso performansų archyvas, išprovokuotų meno lauko veikėjų kliedesių, išpažinčių ir demaskavimo rinkinys. O tai reiškia, kad rengiant šio menininko parodą yra iš ko rinktis.
Todėl ši paroda sudaryta iš dviejų skirtingų dalių. Pirmoji muzeologinė ekspozicija aktualizuoja ikoninių Janso gyvenimo istorijų ir kūrinių kontekstą. Nomadiškų Janso studijų vaizdai, videomedžiaga ir screenshotai, parodų fragmentai ir senos fotografijos, eskiziniai koliažai ar instagraminio dienoraščio ciklai čia tampa savarankiškais pasakojimais ir formuoja jau kitus šio kūrėjo biografijos kontekstus.
Kodėl vitrinose demonstruojami skulptūriniai objektai tokie amorfiniai? Nes gimė virškinamojo trakto tamsoje, juos sunešė bitės, surausė kiaulės. Vitrinoje įsitaiso ir mažutė, tačiau beribės išpažinties knyga „Odė rutinai“. Kamerinė dydžiu, tačiau kolosali degaus beprotybės ir laisvės mišinio karščiu. Tai neprilygstamas iššūkis drungną košę tarp dantų malančiai rašytojų daugumai. Kiekviena odės eilutė dūžta akmenimi ir dvokia šlapimu, maldauja artumo ir vemia nuo nepakeliamos dangaus pilkumos.
Kamerinės Rotušės salės ekspozicija skirta Evaldo Janso sugrįžimui į savo ištakas – tapybos stichiją, gurmanišką meno istorijos ir šiuolaikinių medijos vaizdinių anatomiją. Jansas meistriškai supina meno, asmeninę ir ekraninę istorijas paradoksaliose figūratyvios tapybos kompozicijose.
Alogiški deriniai, akinančios spalvos, klampūs potėpiai ir tušti horizontai primena pasaulį po galingo sprogimo, kai visi televiziniai, internetiniai, tikri ir išgalvoti personažai kartu su autoriumi skeveldrų pavidalu linksmai skrieja į visatos begalybę. Bjaurūs personažai ir tikslūs potėpiai, atvira ironija ir tvirtai sukalta kompozicija, tradicinė technika ir momentinės žinių aktualijos, suklastotas pasaulis ir virpančios spalvos kunkuliuoja paradoksais ir vulkano lavos grožiu, degina ir žavi.
Kodėl tai performatyvus menas? Tokia tapyba tęsia menininko performansams būdingą intensyvų, sąžiningą ir ribinį dialogą su pasauliu. Kita vertus, demonstruoja tapybos meno gyvybingumą, jo terapinę galią kvailinančio medijų vaizdinių srauto atžvilgiu. Raizgiuose potėpiuose Jansas murkdo pusnuoges „Femen“ aktyvistes ir Donaldą Trumpą, meno avangardą ir sąvartynų kiaules, dėlioja iš jų virtuoziškas burleskas.
Atviras menininko žvilgsnis, kandi frazė, plati šypsena kiekvieną kartą žada nuotykį, staigų prasmės posūkį. Todėl kiekvienas jo tapybos kūrinys yra momentinė reakcija, naikinantis vizualinio triukšmo perkūrimas, suteikiantis tapybai gaivalingo šokio dinamikos. „Mano stilius – šokis“, – rašė viename laiškų Friedrichas Nietzsche. Sutikite, kažkas mefistofeliško yra Janso tapyboje, autoportretuose, jo įvaizdyje, o šio kūrėjo akyse nenuilsdami šoka liepsnų atspindžiai.
Paroda veikia iki balandžio 29 d.
