7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Goyos sakramentai

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Sauliaus Mažylio kūrybos paroda „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“ Pamėnkalnio galerijoje

Kristina Stančienė
Nr. 15 (1294), 2019-04-12
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.

Kartu kuriančių menininkų sutuoktinių poros – nuolat dailės istorijos tėkmėje pasikartojantis reiškinys. Sovietmečiu menininkai dažniausiai saugojo savo kūrybinę individualybę, greičiau jau nevalingai persiimdami vienas kito idėjomis ir pavidalais, o vėlesnieji duetai (daugmaž nuo 10-ojo XX a. dešimtmečio) taip smarkiai persmelkdavo vienas kitą, jog tapdavo netgi nedidele kūrybos artele ar savotiškais Siamo dvyniais, kai du protus jungia tas pats kūnas, kaip antai Aida Čeponytė ir Valdas Ozarinskas, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai. Sigutė Maslauskaitė-Mažylienė ir Saulius Mažylis – tai kūrėjai, kuriuos iki šiol įsivaizduodavome labiau skyrium. Naujausioje kolektyvinėje parodoje pasakodami, kaip du atskiri tampa vienu, bendru, jie išlaiko ir nepriklausomumą, o kartais susilieja, ištirpsta vienas kitame, žaisdami, šėliodami ir liedami skaudžius prisiminimus. Parodą persmelkia nuoširdumas, nuolat besikartojančios aliuzijos į biblinius įvykius ir dailės istorijos ikonografiją, kuri kreipia mintį ne tik į kankinystę, kovą už tikėjimą, bet ir į kasdienybę kartu. Tai ne vien džiaugsmas ir palaima, bet ir auka, mokėjimas klausytis, nuolatiniai kompromisai, sąmoningas, o kartais ir visai netrokštamas tapsmas kitu ir visos iš to išplaukiančios pasekmės...

 

Bent jau S. Maslauskaitės-Mažylienės kūryboje ši slinktis nėra nauja – štai kad ir 2017 m. paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“, rodyta galerijoje „Kairė–dešinė“, kur Sigita pristatė ne tik krikščioniškosios ikonografijos tremtinių ir pabėgėlių atvaizdus, bet ir mūsų dienų motyvus su bedaliais, keliaujančiais į Europą iš Artimųjų Rytų, taip pat „pasimatavo“ juodą musulmonės nikabą. Taigi, jau tuomet menininkės kūrybinė strategija buvo sutelkta į persikūnijimą, mėginimą pabūti kitu, šią patirtį paverčiant ne tik visuotine, aktualia, bet ir itin asmeniška, giliai išgyventa menine kalba.

 

Savo autorystę parodoje paslėpę po lakoniškais akronimais SMM (Sigita) ir SM (Saulius), menininkai ne tik supaprastina ir sutrumpina informaciją kūrinių etiketaže, bet ir dar kartą patvirtina vienovės ir skirtybių, asmeniškumo polemiką, kuri būdinga ir kiekvienai santuokai, o šiuo atveju yra perkeliama į kūrybos lauką. 

 

Parodos erdvėje pirmiausia pasitinka įtaigus pačių autorių tekstas, kuris grakščiai, kartu tiksliai, kartais – autoironiškai ir skaudžiai apibūdina jos tikslą, pagrindžia ir paaiškina čia eksponuojamus kūrinius, jų genezę bei menininkų tarpusavio ryšį. Įstrigo vienas jo fragmentas, bylojantis, kad parodos pavadinimas – „tai ir reklaminis šūkis, kuriuo niekas netiki, ir aliuzija į santuokinę priesaiką, kuria abu menininkai tiki“. Sakyčiau, ir pati paroda, ir ją lydintis tekstas – manifestas – yra lyg dar viena, meninė, improvizuota  kūrėjų poros santuoka, kuriai sakramentus suteikė Goya... Čia aptikome daugybę Goyos kūrybos interpretacijų ir herojų: juodaplaukės machos, aistringos dvikovos iki mirties, meilingai susiglaudę vyras ir moteris, kurių kūnai skleidžia kažkokią sunkiai nusakomą grėsmę, baudžiančios ir persekiojančios figūros. Toks vaizdinis bei istorinis „nuokrypis“ ne tik tampa svarbiu parodos idėjos komentaru, bet ir plačiai išskleidžia tapsmo vienu tematiką.

 

Kaip ir tremtinių, pabėgėlių motyvų atveju, tema suvokiama tarsi amžina, nors ir kintanti laike, tačiau visada išsauganti savo esmę: santuokos institucija ar kitokias formas įgyjantis bendras gyvenimas poroje – tai nuolatinis bangavimas, pakilumo, džiugesio ir nerimo, nušvitimo ir skausmo, kančios, nuobodulio dualizmas. Giedras properšas temdo sunkūs debesys, sutemos, čia pat tyko ir piktos blogio būtybės, vis siekiančios sugriauti trapią dviejų jungtį. Iš čia ir svarbus parodos personažas Asmodėjas, judėjų demonas, kaip rašo autoriai – santuokos priešas, ardantis ją, siunčiantis impotenciją, seksualinį šaltumą. Aliuzijas į alegorines Goyos fantazijas čia pat „sudabartina“ drobės su rausvais, laisvai ištiškusiais vyro ir moters kūnų atspaudais, tarsi sugrąžindamos žiūrovą į konkrečios poros santykių lauką, aiškiai nurodančios į kūniškumą. Tačiau ir šiems performatyviems kūriniams būdinga realaus bei ikoninio, apibendrinančio žvilgsnio dviprasmybė – čia įsiterpia S. Mažylio šeimos tragedijos leitmotyvas ir pranašo Ezekielio citata, kaip krikščioniškojo palikimo išminties vadovas, vėlgi nekvestionuojamas ir atstovaujantis amžinybei.

 

Žvilgsnį parodoje prikausto ir šv. Sebastijono kankinystės istorija – ekspresyvia poza sustingęs šventojo kūnas, kuriame aiškiai parodomos skaudžiai smingančios strėlės. O ir pats paveikslas ekspozicijoje sumontuotas tarsi simbolinėje nišoje, primenančioje altorių, lyg aliuzija į sakralinę architektūrą. Jo autorius – SM, o jam atitaria nedidelio formato drobės, nutapytos SMM, čia vaizduojamos šventąjį slaugančios moterys, tiksliau, jų portretai. Šioje vietoje nuo parafrazių, citatų ir kultūrinių, ikonografinių hibridų verta atsigręžti į tapybinę kalbą, kuri parodoje visą laiką išlieka labai svarbi, pačia tapybos technika, ekspresija, potėpio laisvumu materializuojanti joje užkoduotą mintį. Didelio formato drobėse ji skleidžiasi galinga jėga – vietomis leidžiant laisvai nutekėti dažo srovėms, kitur auginami sunkūs pastoziniai sluoksniai, suteikiantys vaizdiniui dar daugiau monumentalumo, rūstumo. Šviesa ir šešėliai, pustonių niuansai kamerinėse kompozicijose (šventojo slaugytojų portretai) – tai tiesiog puiki, jautri ekspresionistinė tapyba. SMM iš prieblandos išnyrančius veidus materializuoja ir paverčia moters kančios ir atjautos simboliais. Panašiai kaip skulptūriniai vyro ir moters portretai (autorius SM), sustatyti vienas prieš kitą. Juose atpažįstame abu menininkus, bet žvilgsnio simetrija, numanomas bendrumas, kartu – kūrinius skiriantis fizinis atstumas kalba apie buvimo dviese poeziją ir prozą – trauką ir asmeninę erdvę, ir dar kažką, kas nuolat įsiterpia tarp Jo ir Jos.

 

Paroda veikė iki balandžio 6 d.

Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“. 2019 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“. 2019 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.