Normalus gyvenimas (I)

Ketvirtą festivalio „Versmė“ dieną žiūrovai turėjo galimybę patekti į dėl renovacijos uždarytą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją salę. Užgesus šviesoms parterio eilės paniro į saugią tamsą, o į sceną nusileido ekranas – didysis sufleris. Ekrano viršuje pasirodantys geltoni titrai nurodo, kas turi skaityti baltomis raidėmis užrašytą tekstą, tarkim, jauni mažas pajamas gaunantys vyrai, vienišos motinos, pensininkai, studentai, verslininkai, teatrologai, skeptikai, idealistai ir t.t. Iš pradžių nedrąsiai keli žiūrovai pradeda garsiai skaityti pjesės „Posesijos obsesija“ eilutes ir prisiimti vaidmenis, tačiau netrukus į žaidimą įsitraukia ir kiti. Kyla noras dalyvauti, nes kaip žiūrovas nesi verčiamas, turi laisvę skaityti arba neskaityti, pasirinkti, kuriuos žodžius ištarti balsu, prisiimti įvairius vaidmenis (juos keisti, meluoti) ir pagaliau apsispręsti, su kuria grupe gali tapatintis ir kuriai atstovauti. Netrukus užtemdytoje žiūrovų salėje tarp skirtingų grupių chorų kyla socialinė įtampa, bręsta konfliktai, o pyktį atpalaiduoja saviironiškas juokas.

Kolektyvinį skaitymą „Posesijos obsesija“ sukūrė Rimantas Kmita, Mikas Žukauskas ir Jonas Žukauskas, kartu su vokiečių teatro trupės „She She Pop“ nariais Ilia Papatheodorou ir Sebastianu Barku pritaikydami jos pjesę „Besessen“ (Berlynas, 2016) Lietuvos kontekstui. Kaip paveikiai „She She Pop“ išnaudoja tipines reiškinių savybes, t.y. stereotipus, visuomenės įtampoms analizuoti, parodė festivalyje „Sirenos“ pristatytas spektaklis „Stalčiai“, kuriame veikiamos išankstinių įsitikinimų susitinka moterys iš Rytų ir Vakarų Vokietijos. „Posesijos obsesijoje“ dėmesys sutelktas į turto pasiskirstymą visuomenėje. Pjesė prasideda mintimis apie socialinių grupių pajamų nelygybę, nuo kurios priklauso ir gyvenimo vertinimas (daugelis pasiturinčiųjų buvo entuziastingesni, nes mano, kad gyvenimas „nepaisant visko“ gerėja). Nedidelis epizodas, kuriame susidūrė butų savininkai, nuomininkai ir mokantieji būsto paskolas, palietė visuomenę skaldantį skaudulį.

Šis kolektyvinis skaitymo būdas, kurį kaip vieną iš priemonių „She She Pop“ naudoja spektakliuose „Besessen“ ir „Oratorija“, atspindi piliečio dalyvavimą demokratinėje valstybėje. Tai leidžia išgyventi individualų konfliktą tarp asmenybės ir tapatybės politikos (identity politics), pagrįstos tapatybės pagrindu susibūrusių bendruomenių kova už lygias teises, kita vertus – pajusti solidarumą ir suprasti, kokios grupės sudaro mūsų visuomenę ir kokie interesai jas apibrėžia (tiksliau, stebėti, kokių grupių kūrėjai neįtraukė, o kurios iš išskirtų nesilanko teatre). Nepamiršta ir teatro kritikų grupė, kuri vylėsi pamatyti vokiečių aktorius ir nuogąstavo, kad iš teatro liks tik titrai. Tai leido pasijuokti iš savęs ir dar kartą pajusti, kaip socialiniam vaidmeniui ir tapatybės politikos naštai priešinasi individualumas, tačiau vis dėlto politiniai pokyčiai be solidarumo nevyksta. Nors lietuviško teksto kalbos kokybė kol kas yra tobulintina, toks skaitymo būdas ir pjesės turinys neabejotinai turi potencialo žiūrovui pasiūlyti kitokią teatro ir pilietinio sąmoningumo patirtį.

Dramaturgės Živilės Zablackaitės ir režisierės Loretos Vaskovos dokumentinė verbatim pjesė „Šimtas metų vaikystės“ sukurta iš septyniasdešimties interviu su įvairaus amžiaus žmonėmis apie jų vaikystę. Esamuoju laiku dramaturgės perrašytas istorijas aktoriai Kęstutis Cicėnas, Mindaugas Jusčius, Kamilė Petruškevičiūtė ir Elzė Gudavičiūtė skaitė taip, kaip jas pasakotų vaikai: nerišliai, koncentruodamiesi į detales, pamesdami mintį. Verbatim pjesės kūrėjos (interviu surinko Zablackaitė, Vaskova ir Taura Kvietinskaitė), pasak pirmosios, procesą įsivaizdavo kaip Lietuvos šimtmečio portreto tapymą. Žmonių liudijimus jos suskirstė į amžiaus grupes, taip dokumentinės pjesės pasakojimą dėliodamos nuo jauniausios iki vyriausios kartos prisiminimų. Per skaitymą nepasiklysti laike padėjo nuotraukos, kurias prieš kiekvieną vis ankstesnį vaikystės istorijų dešimtmetį aktoriai parodydavo vieni kitiems ir žiūrovams, o iš arčiau matyti fotografijas leido ekranas. Kai pasirodė nespalvotos nuotraukos, paaiškėjo, kad pjesėje skirtingų kartų vaikystės prisiminimai nėra susipynę, bet nuosekliai grįžta atgal.

Per juokingus, naivius ir šiltus vaikų pasakojimus atsiskleidžia ne tik skirtingų kartų vaikystė, bet ir Lietuvos istoriniai įvykiai, nes imdamos interviu pjesės autorės siekė sužinoti, ar kalbinamieji juos prisimena. Vaikai juos vertina kitaip ir dažniausia perteikia savo tėvų baimes bei požiūrį į politiką. Šis dokumentinis kūrinys pasirodė daug įtaigesnis būdas kalbėti apie istoriją nei pirmąją „Versmių“ dieną parodytos dvi svečių pjesės, sukurtos Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro ir Torunės Wilamo Horzycos teatro dramaturgų kūrybinėse dirbtuvėse „Nepriklausomi 18-18“, skirtose, pasak jų organizatorių, Lietuvos ir Lenkijos „bendrų istorinių, kultūrinių ir socialinių procesų analizei ir meninei refleksijai“.

Mato Vildžiaus pjesėje trims veikėjams „Įsiliejimai“ susijungia kartų, tautinių bendrijų ir lyčių konfliktai. Jauna lietuvė moteris, daugiabučio pirmininkė, siekia sutvarkyti kiemą, tačiau jai trukdo vyresnis vyras lenkas, nepasirašydamas sutikimo. Jis atstovauja praeičiai, nostalgijai, senam suoliukui, ant kurio kasdien grožisi nauja diena, o ji – šviesiai ir švariai ateičiai: moteris siekia, kad suolą pakeistų žibintas. Jos globotinis kartu su savo įsivaizduojamu draugu lenta Piteriu atlieka eksperimentus su skruzdėlėmis: jas valdo, žudo, atskiria į dvi grupes, verčia kariauti ir t.t. Per pjesės skaitymą skruzdžių, užliejančių plyšius ir stebinčių žmones, choras dalyvavo garso įrašo forma. Kai socialinį pagrindinių veikėjų konfliktą staiga pakeitė jų užslėptos aistros linija, pjesėje atsirado dirbtinumo. Skaitymo režisierė Uršulė Bartoševičiūtė kartu su aktoriais Justina Nemanyte, Albinu Kėleriu ir Emiliu Pavilioniu padarė viską, kad pjesė atsiskleistų klausytojams ir išryškėtų jos struktūra. O tai taip pat atvėrė, kad kol kas kamerinei pjesei dar trūksta prasmių įvairovės, tačiau negalima nepastebėti jos išgrynintos, nors ir šiek tiek schematiškos, struktūros.

Per skaitymą Huberto Sulimos monopjesė „Litwa is my life“ pasirodė klampi ir varginanti. Gamtos ir ūkininkavimo aprašymais prasidedančiame kūrinyje susipina daugybės pasakojimų, istorinių asmenybių, mitų ir pasakų fragmentai, tačiau įsimena tik istorija apie riterio ir jaunuolio meilę bei „Maloningasis laiškas“. Pjesėje netrūksta intertekstų, bet stinga nuorodų, leidžiančių kurti prasmingas sąsajas. Skaitymą režisavęs Andrius Jevsejevas ir aktorius Jonas Čepulis papildė jį veiksmais. Aktorius iš kuprinės traukia duoną, pomidorus, margariną, pjaustytą dešrą, tepa sumuštinį, valgo, o vėliau, klausydamasis „Maloningojo laiško“ įrašo, suka ir rūko cigaretę. Kartkartėmis monologe pasigirsdavusį protėvių balsą aktorius įgarsindavo mėgdžiodamas Juozo Miltinio kalbos manierą. Ir vis dėlto šis sąmonės srautas, vidinis pokalbis su praeitimi, suvokiamas kaip įvairių fragmentiškų vaizdinių, pasakojimų ir fantomų sankaupa, tarsi pelkė skandino žiūrovą.

Metų pradžioje „Versmės“ organizuotą dokumentinės dramos idėjų konkursą laimėjusioje latvio Matīsso Gricmanio pjesėje „Normalus tarybinio piliečio Kasparo Irbės gyvenimas“ taip pat atsiskleidžia šalies istorija. Dokumentinėje pjesėje susipina paties Gricmanio kelionė į praeitį – detektyvinis bandymas pažinti homoseksualų gyvenimą sovietmečiu ir tai jam padaryti leidęs unikalus atradimas, tikrovės dokumentas, Kasparo Irbės (1906–1996) dienoraštis, sudarytas iš šešiasdešimt kelių tomų. Pasak dramaturgo, tai didelė dėžė popierių ir sąsiuvinių, prirašytų smulkiu raštu. Jis pusantrų metų juos skaitė, tyrinėjo ir dokumentinę pjesę sudėliojo iš fragmentų, atskleidžiančių universalius reiškinius, tarkim, vyresnio žmogaus kasdienybę, jo vienatvę, rutiną, gebėjimą džiaugtis bei grožėtis smulkmenomis, ir kartu parodančių specifinius dalykus, t.y. slaptą, bet aktyvų homoseksualų gyvenimą sovietmečiu. Iš Irbės dienoraščių dramaturgas išsiaiškina, kokiose Rygos gatvėse burdavosi homoseksualai, kaip veikė jų pažinčių ir susitikimų tinklai, kas vykdavo atokesniuose Jūrmalos nudistų paplūdimiuose, ir taip atveria mažiau žinomą sovietmečio tikrovės pusę. O kad ši tikrai egzistavo, liudija už homoseksualius santykius iškeltos bylos ir nuo penkerių iki aštuonerių metų kalėjimo bausmės. Įstatymai galiojo tik vyrams, moterų homoseksualumas teisiškai neegzistavo.

Nors skaitymo žanras to nereikalauja, aktorius Povilas Budrys sukūrė Kasparo Irbės personažą – padorų pilietį, nedarantį tragedijos iš to, kad turi slėpti savo seksualinį gyvenimą. Jis perprato sistemą, išmoko tobulai prisitaikyti ir rado savo būdą joje egzistuoti. Žinoma, Kasparas budrus, bijo būti sekamas, dienoraščiuose cenzūruoja pats save, užšifruoja vardus. Tačiau jis – ir subtilus estetas, ir griežtas moralistas. Aktorius Kęstutis Cicėnas įtaigiai perteikė, kaip pats Gricmanis atidžiai ir atvirai bando pažinti Kasparą ir jo gyvenimą, kaip jį tirdamas bendradarbiauja su istorike (Rimantė Valiukaitė) ir vilos, kurioje saugomi Kasparo dienoraščiai, savininku (Algirdas Gradauskas). Aktorių skaitomą tekstą papildė Elizabetės Mežulės Gricmanės vaizdo projekcijų dokumentai: kadrai iš 2005 m. protesto prieš Rygos „Pride“ eitynes, Kasparo dienoraščio rankraščio kopijos, įvairios nuotraukos, pogrindinio filmo apie sovietmečio bohemą ištraukos ir kt.

Dokumentinės pjesės eskize per individualią Kasparo Irbės istoriją Gricmanis parodo, kokia įdomi ir nepažinta yra queer kultūra, kaip ji susijusi su politiniais istorijos virsmais ir kaip Irbės dienoraštyje atsispindi totalitarinės santvarkos homo sovieticus mentalitetas.

Dar kitaip asmeninę ir šalies istoriją sujungia argentinietė režisierė ir dramaturgė Lola Arias, bet apie tai ir kitas festivalio „Versmė“ pjeses – antroje teksto dalyje.