7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Katrės košmaras?

„Marti“ Vilniaus mažajame teatre

Ieva Tumanovičiūtė
Nr. 35 (1272), 2018-11-02
Teatras
Scena iš spektaklio „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.

Žemaitės apsakymo „Marti“ siužetą, pasak Gabrielės Tuminaitės, daugelis žino nuo mokyklos laikų, tačiau Vilniaus mažojo teatro scenoje režisierė ištikimai laikosi kūrinio struktūros. Todėl Paulinos Pukytės, kaip dramaturgės, darbas apsiribojo prozos teksto inscenizavimu, nes apsakymas spektaklyje nebuvo dekonstruojamas ar sujungiamas su kitais tekstais. Tik vienoje vietoje įterpiamos rašytojos surinktos patarlės, o Vingių Jonui leidžiama pasakyti „monologą“, kuriame jis kartoja savo tėvo frazes. Šios dvi spektaklio vietos paveikiausios, tačiau akivaizdu, kad režisierei svarbiausia – interpretuoti apsakymą, kuriant savitą spektaklio ženklų audinį.

 

Pasakotojas – viena didžiausių spektaklio mįslių – pirmas įžengia į sceną ir priartėjęs prie jos krašto tiesiai žiūrovams ištaria: „Žemaitė. „Marti“.“ Kartais Daumanto Ciunio pasakotojas, stebėdamas veiksmą, tampa beveik nematomas, kai kada, atvirkščiai, aiškina personažų jausmus stovėdamas visai šalia jų, retkarčiais net įsiterpia į veiksmą, pavyzdžiui, užmindamas ant Katrės sunkiai velkamos naštos. Iš pradžių pasakotojas atrodo neutralus, bet pamažu pradeda vertinti veiksmą ir personažus. Kad ir kaip keistųsi jo emocijos, aišku viena – Katrės jis neužjaučia ir finale mįslingai šypsodamasis praneša apie jos mirtį. Tačiau vis dėlto neaišku, ar pasakotojas yra kūrėjas ir viskas scenoje vyksta jo paliepimu, ar jis yra Žemaitės apsakymo skaitytojas ir visa tai atgyja jo vaizduotėje. Kad ir kaip būtų, kartais jis bendrauja su personažais ir daro jiems įtaką, tarkim, mandagiai įkalba Vingienę paklusti ir eiti šerti kiaulių. Ir vis dėlto kodėl Žemaitės apsakymo pasakotoju ar skaitytoju pasirinktas jaunuolis? Antra vertus, kodėl gi ne? Pasakotojas spektaklyje, matyt, turi ne tik pabrėžti dviejų menų – literatūros ir teatro – susiliejimą, bet ir sukurti žiūrovui distanciją su veiksmu scenoje, o ją ir taip jau paryškina šaržuota aktorių vaidyba. Be to, Ciunio pasakotojas atlieka dar vieną funkciją: ant ekiklemos – platformos ant ratų – į sceną išstumia veiksmui reikalingus daiktus ar net veikėjus ir, žinoma, finale, jau visai kaip senovės graikų tragedijose, išridena mirusios Katrės kūną. Juk, pasak Tuminaitės, „kaip graikai turi monumentalius klasikinius kūrinius, taip mes – Žemaitę“.

 

Spektaklyje istoriniai erdvėlaikiai persikloja tarsi palimpseste. Vilmos Galeckaitės-Dabkienės sukurti kostiumai eklektiški, vieni atrodo atkeliavę iš XX a. pradžios, kiti galėtų būti dėvimi šiandien. Gelžbetoninė sutrūnijusi Vytauto Narbuto scenos konstrukcija (primenanti stadiono ar antikinio teatro žiūrovų vietų pakopas) labiau asocijuojasi su miesto griuvėsiais nei troba, tačiau garsai, pavyzdžiui, vežimo dardėjimo motyvas (kompozitorius Faustas Latėnas), nurodo, kad veiksmas vyksta kaime. Nors Vingienė aiškiai pasako, kad neleis marčios į savo butą, netrukus yra išvaroma šerti kiaulių. Tokią skirtingo laiko ir erdvių polifoniją simbolizuoja scenos centre gulintis šieno ritinys, kuris spektaklio pradžioje didingai keliamas į viršų virsta sietynu, sudarytu iš mažėjančių apskritimų, šie, išsineriantys vienas iš kito tarsi matrioškos, atspindi susipinančias erdves ir laikus. Galima įsivaizduoti, kad tais uždarais, vienas virš kito pakibusiais ratais klajoja personažai, vieni mažiau, kiti daugiau paveikti laiko.

 

Gedimino Girdvainio Vingio apranga viena šiuolaikiškiausių, jis avi basutes su kojinėmis (lietuvio pamėgtą vasaros apavą) ir dėvi sportinį džemperį, o per šventę krūtinę pasipuošia paauksuota grandine. Jis nuolat kartoja „kaip aš liepsiu, taip ir bus“, grasina žmonai duoti „į snukį“ ar „į dantis“, bet tai tik žodžiai. Tėvukui norisi pasijusti galingam, bet vienintelis dalykas, kurį jis gali – tai „pastatyti bobą į vietą“, o iš tiesų Vingis bevalis ir tingus, tačiau nėra piktas. Pasak jo, krutėti (dirbti) reikia tik maždaug, todėl Vingių namai apleisti, o su darbais nuolatos vėluojama.

 

Kadaise atnaujintame Kazimieros Kymantaitės spektaklyje Katrę vaidinusi Eglė Gabrėnaitė neatpažįstamai pasikeičia kurdama Vingienę – „bufetavą“ be krautuvės, užklydusią iš sovietmečio. Jos smulkios garbanėlės, susegtos ant viršugalvio, beveik paslepia akis; pirštai, apmaustyti žiedais, laiko veidrodėlį, į kurį kartkartėmis ji vis žvilgčioja. Jos balsas žemas ir garsus, judesiai platūs, o eisena lėta. Vingienė sėdi atsilošusi ir jai svarbu justi savo reikšmę.

 

Žemaitės apsakymo Vingių Joną sunku įsivaizduoti bent šiek tiek teigiamą, tačiau Tomas Kliukas savo personažui pridėjo simpatiškų bruožų. Anemiškas Jonelis sunkiai pastovi, paėjęs kelis žingsnius susmunka ant grindų „undinėlės“ poza, kad ištartų „taigi taigi, kaipgis...“ Jo tingumas ir mieguistumas iš pradžių vaizduojami ne tik komiškai, bet net šiek tiek poetiškai. Ilgi plaukai, marškiniai, džinsai, nesvarbu, kad apdrabstyti purvais, kuria „hipio“ įvaizdį. Vietoj pypkės amžinas eskapistas rūko suktinę ir yra nuolatos paskendęs sapnuose ar paralelinėse tikrovėse. Ieškodamas šaukšto Jonelis gulomis šliaužia ant rankų, tempdamas kojas žeme, – tikslus judesys, parodantis, kaip jis taupo energiją. Kai Katrė lūžusios karties nuspriegta guli be sąmonės, Jonas ją tykiai apeina ratu, nežinodamas, kaip elgtis, pradeda įsakmiu (jam nebūdingu) tonu mėgdžioti tėvą ir jo žodžius: „Lipk ant vežimo, šavalka!“, „Kaip aš liepsiu, taip ir bus!“, „Gausi į snukį!“, „Valdyk bobas!“ ir t.t. Katrei nesujudėjus Jonelio būsena keičiasi, jis susmunka ir verkdamas kartoja tas pačias frazes. Ši kūrėjų įterpta scena išteisina Joną, kuris, nenorėdamas tapti toks kaip tėvas, liko be jokios tapatybės.

 

Katrės tėvų Driežo ir Driežienės apranga mena tarpukarį. Nors iš pirmo žvilgsnio jie atrodo „inteligentiškesni“ už Vingius, abiejų porų mąstymas yra toks pat. Tomo Stirnos Driežas vaikšto čapliniškai versdamas kojas ir gerokai atsilošęs, tarsi į viską žvelgtų iš nuotolio, tarkim, taip jis atsiriboja nuo dukters jausmų. O Driežo pačios (Rasa Jakučionytė) – susitraukusios ir sumažėjusios moters – tykus nuolankumas priešinamas valdingam Vingienės charakteriui. Miesčioniškai išsičiustijusių Driežų dukra Katrė vilki šiuolaikiškiau – šviesiai melsvą aptemptą sijoną bei palaidinę (iš to paties komplekto) ir avi aukštakulnius, ant kurių Indrės Patkauskaitės kuriama veikėja stypčioja ir svirduliuoja. Ji tiesi ir įsitempusi, atrodo, kiekvienas jos raumuo sutrauktas ir pasiruošęs priešintis. Tik klausimas kam?

 

Tuminaitė nekeičia Žemaitės apsakymo išeities taško – per vedybas Katrę kaip paveldimo turto dalį vienas vyras perleidžia kitam. Šią moters padėtį patriarchalinėje santvarkoje, pavyzdžiui, dar prieš antrąją feminizmo bangą „Antrojoje lytyje“ (1949), aprašė Simone de Beauvoir ir būtent nuo to pradėjo kūrinį Žemaitė. Prieš šimtą dvidešimt dvejus metus (1896) sukurta Katrė negalėjo pasipriešinti tėvo valiai, dėl to jos tragedija akivaizdi, kaip ir tai, kad Žemaitė neabejotinai užjaučia nuo vyrų globos ir valios priklausomą heroję ir tokią moterų padėtį laiko neteisybe. Nors spektaklyje laikai yra susipynę ir tarsi peršama išvada, kad „niekas per daug nepasikeitė“, vis dėlto per daugiau nei šimtmetį, nuvilnijus pirmajai ir antrajai feminizmo bangai Vakaruose, moterims pavyko išsikovoti teises, kurios dabar joms leidžia rinktis, kaip gyventi. Tad šiandien Vakarų pasaulyje priverstinės vedybos yra anachronizmas ir šiuolaikiniais drabužiais vilkinti Katrė „pakimba ore“, ši veikėja neįtikina. „Nuleisti ją ant žemės“ siekiama kvailumu: Katrė kalba plonu, nustebusiu balsu, tęsdama balsius, jai būdingos „fyfos“ manieros. Žemaitės pabrėžtas Katrės potraukis prie švaros ir tvarkos spektaklyje virsta veikėjos pasibjaurėjimu aplinka. Ji nuolatos taisosi drabužius – ir iš jaudulio, ir iš noro tvarkingai atrodyti, vaikšto įtariai ir bijo prie bet ko prisiliesti. Suėmusi dviem pirštais apšnerkštą Vingių pagalvę numeta ant žemės ir greitai užkloja lovą atsivežtais kraitiniais patalais.

 

Neprotingas Katrės nervingumas atstumia: su veikėja neįmanoma tapatintis ir net sunku ją užjausti. Pirmą rytą po vestuvių, pamačiusi, kaip atrodo troba, Patkauskaitės šaržuojama Katrė pasišlykštėdama dreba ir purtosi, visu kūnu iliustruodama posakį „šiurpis perėjo per kailį“.

 

Pirmą naktį Vingių namuose Katrė pati sau ištaria: „Be nesapnuoju!“ Atrodo, šie žodžiai įkvėpė režisierę kurti jungtuvių sceną kaip košmarišką sapną, iš kurio Katrė taip ir nepabudo. Groteskiškoje vestuvių šventėje baikšti Katrė dairosi, lyg tamsią naktį eitų mišku ir saugotųsi iš visų pusių tykančių pavojų. Ji budriai ir nepatikliai stebi naująją savo aplinką ir šeimą. Per jaunųjų šokį Katrė su Jonu negali net susikibti, pirmas suklumpa vyras, vėliau jo negrabiai tampoma pargriūva Katrė. Pagaliau Jonas leidžiasi šokti vienas ir baigia žaisdamas su padanga, o Katrę dar pašokdina išgėręs gašlus šešuras. Tokiame naktiniame šėlsme muzikos garsai išsikreipia, erdvę perskrodžia žalios lazerio šviesos ir šokti pradeda kiaulės galva. Tad galbūt visa, kas vyksta scenoje, šiandien tėra baisus sapnas?

 

Tik iš pradžių Katrė nervingai šypsojosi, čiupinėjosi, grąžė rankas ir buvo pasiryžusi ištverti bei prisitaikyti prie naujos aplinkos. Po pusmečio ji rėkdama klibikščiuoja ant vieno aukštakulnio, kitą batą sviesdama į vyro tėvus. Isteriškas Katrės pyktis ir plūdimasis stebina. Jos įsiūčio priepuolio bijo visi trys Vingiai. Sudaužiusi kėdę į šipulius Katrė sako monologą apie tai, kaip gailisi buvusios savęs. Pavasarį savo pyktį ji nukreipia į fizinę veiklą: sunkiai tampo maišus, bidonus ir kibirus. Katrės žydrąjį kostiumėlį pakeičia juoda suknelė, o pagaliau – sportinės kelnės ir melsvi marškinėliai.

 

Taip apsirengusi ji grįžta pas savo tėvus, geriančius arbatėlę prie nerta balta staltiese užtiesto stalelio. Katrė maldauja priimti atgal į namus, o jie atsako patarlėmis. Ši spektaklio scena – viena paveikiausių. Driežai ramiais balsais vardija liaudies išmintį, pradėdami nuo „be kančios nebus ir laimės“, kol prieina iki absurdiškiausių: „kai myli, tai ir vyro kumštis saldus“, „gera pati ir blogą vyrą pataiso, bloga ir gerą pagadina“. Apibendrinimas – „moteris visada kalta“, todėl „privalai kentėti, dukrele“, nes „dviejų arbūzų į vieną ranką nepaimsi“. Ši komiška scena kartu atskleidžia ir situacijos tragizmą – dauguma taip ir gyvena, kaip visi, kaip reikia, nes ką žmonės pasakys.

 

O jie visada turi ką pasakyti – aktorių Jūratės Brogaitės ir Vilijos Ramanauskaitės sukurtos kaimynės galėtų vaidinti siaubo filmuose. Ant jų nuplikusių galvų styro kelios uodegėlės, veidai deformuoti, kalba švepluodamos. Savo šiurpiu juoku jos gąsdina Katrę per vestuves, o pabaigoje virsta bobomis, savo liaudiška medicina ją numarinusiomis. Tačiau svarbiausia – jos yra „choras“, liaudies balsas, kuris tik apkalba ir palieka nemalonų išsigimimo įspūdį. Žemaitės apsakyme keliose vietose žmonės pasikalba apie Katrės vargus pas Vingius, taip patvirtindami pasakotojo tiesą. Tuminaitės spektaklyje kaimynės pakartoja tą patį dialogą du kartus, tačiau šie intarpai ne paliudija Katrės padėtį, bet parodo pačią kaimo bendruomenę: jos smalsumą, pavydą, pyktį, šykštumą ir polinkį kištis į kitų gyvenimą.

 

Šios kaimo bobos taip pat menamais instrumentais pritaria aktorės Agnės Kiškytės atliekamai kantri muzikos dainai „I Wish I Was a Single Girl Again“ („Norėčiau ir vėl būti netekėjusia mergina“). Nors yra daugybė šios dainos interpretacijų, Kiškytės veikėja dainuoja ją erzinančia maniera, tarkim, vietoj žodžių „Oh Lord!“ (Viešpatie!) vartoja „Oh Lordy, Lordy“ ir taip suvulgarina kūrinį. Užtat aišku, kad spektaklio kūrėjai nepritaria dainos minčiai. Kiškytės melsva suknelė, skrybėlė ir aukštakulniai beveik tokie pat kaip Patkauskaitės Katrės, ji kuria idealųjį pastarosios paveikslą, o scena vaikšto tarsi podiumu. „Idealioji“ Katrė iš tiesų yra pasipūtusi, save įsimylėjusi mergina, negalinti užjausti. Nukritusi nuo šieno vežimo Patkauskaitės Katrė, palikta Vingių, tiesia į Kiškytės veikėją-įvaizdį rankas ir jai ištaria garsųjį „Do... va... no... ki(t)!..“ Tad šioje interpretacijoje Katrė tai ištaria sau pačiai.

 

Gabrielė Tuminaitė neidealizuoja nė vieno personažo. Todėl scenoje vaizduojamame pasaulyje nėra prošvaistės ir nebus tol, kol žmonės leisis svetimų galvų valdomi. Spektaklyje stengiamasi sukurti distanciją su veiksmu scenoje ir norima paveikti ne emocijas, bet protą, taip skatinant kritišką žiūrovo mąstymą, tačiau ne kiekvienam tokio peno pakanka – šiandien to tiesiog nebeužtenka.

Scena iš spektaklio „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Gediminas Girdvainis, Tomas Kliukas ir Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Gediminas Girdvainis, Tomas Kliukas ir Eglė Gabrėnaitė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Eglė Gabrėnaitė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Eglė Gabrėnaitė ir Tomas Kliukas spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Rasa Jakučionytė, Indrė Patkauskaitė, Tomas Stirna ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Rasa Jakučionytė, Indrė Patkauskaitė, Tomas Stirna ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė, Tomas Stirna ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė, Tomas Stirna ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Jūratė Brogaitė, Vilija Ramanauskaitė ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Jūratė Brogaitė, Vilija Ramanauskaitė ir Daumantas Ciunis spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Kiškytė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Kiškytė spektaklyje „Marti“. L. Vansevičienės nuotr.