Lėlių ekspertai

Labiausiai šių metų lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, gyvuojantis nuo 1997-ųjų (anuomet, tiesa, vadintas „Karakumų asilėliu“), išsiskyrė savo publika: įvairių Lietuvos teatrų spektaklius greta įprastų jaunesnių ar vyresnių žiūrovų stebėjo nemenkas būrys lėlininkų iš įvairiausių šalių – teatrų ir festivalių vadovai, programų kūrėjai, vadybininkai. Manau, kad žmonės (ir lėlės) scenoje turėjo pajusti gana specifinį jų žvilgsnį: suinteresuotą, kolegiškai vertinantį, neretai bandantį dėti spektaklį į savo kontekstus.

Festivalio organizatoriai – Klaipėdos lėlių teatras – šiemet žengė pirmą žingsnį link programinio šalies lėlių teatro pristatymo užsienio ekspertams, ir galima pasakyti, kad žengta plačiai: Vilniaus „Lėlės“, Kauno valstybinio lėlių teatro, Panevėžio lėlių vežimo teatro, Klaipėdos lėlių teatro, „Psilikono teatro“, „Trupės 459“, „Lino lėlių“, Kauno lėlių teatro „Nykštukas“, klounų teatro studijos „Dulidu“, Pojūčių teatro ir Stalo teatro spektaklius žiūrėjo profesionalai iš Jungtinės Karalystės, Kinijos, Japonijos, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Šveicarijos, Turkijos, Estijos, Latvijos. Šią rimtą grupę padėjo suburti ne tik Lietuvos lėlininkų tarptautinis įdirbis, bet ir bendradarbiavimas su Lietuvos kultūros instituto Vizitų programa.

Festivalinis gyvenimas neapsiribojo spektaklių peržiūromis: dalyviai turėjo galimybę prisistatyti, diskutuoti apie matytus spektaklius, aptarti būsimą bendradarbiavimą. Kol kas neįmanoma spėti, kokie „Materia Magica“ programos spektakliai pateks į gastrolių maršrutus ar tarptautinių festivalių afišas. Užtat galima įtarti, kad išankstinis įsivaizdavimas, kas yra „lokalu“, įdomu tik vietiniams žiūrovams, ir kas tikrai „pataiko“ į menamą globalią stilistiką, gali stipriai prasilenkti su tikrove. Sudominti gali net spektaklis be vertimo, pasakojantis apie Lietuvos istorijos peripetijas, jeigu jame išryškėja tikras aktorių ryšys su publika ir neverbalinė „materijos magija“. Apie tai festivaliui įpusėjus pasikalbėjome su svečiais iš Kinijos, Jungtinės Karalystės ir Izraelio.

Praminti keliai Kinijoje

Pekine įsikūrusio eksperimentinio teatro „Théâtre du Rêve Expérimental“ įkūrėjas ir režisierius Wang Chong’as Lietuvos scenos meno lauką ištyrė išsamiai: po Klaipėdos festivalio jis peržiūrėjo „Sirenų“ lietuviškąją programą (ir dar spėjo užsukti į Minską).

„Lėlių teatras suaugusiesiems kaip atskira scenos meno forma Kinijoje kol kas nėra pripažintas. Pavyzdžiui, mano sukurti spektakliai šokiravo ir publiką, ir teatro bendruomenę. Nepaisant to, aš norėčiau tęsti intelektualaus, politinio, eksperimentinio teatro estetikos paieškas, ar tai būtų lėlių, ar dramos teatras“, – savo interesus įvardijo režisierius.

Prieš viešnagę Klaipėdoje ir Vilniuje jis turėjo gana didelių lūkesčių, kuriuos suformavo lietuviško teatro patirtys Kinijoje. „Galiu pasakyti, kad mūsų šalies žiūrovai jau neblogai susipažino su Oskaro Koršunovo teatru, matėme ir kitų lietuviškų spektaklių. Publika yra nustebinta ir sužavėta!“ – pripažino režisierius.

Kai kalbėjomės, Wang Chong’as buvo matęs vos porą „Materia Magica“ festivalio spektaklių, bet jau spėjęs rasti jį įkvepiantį kūrinį – „Trupės 459“ teatrinę instaliaciją vienam žiūrovui „Meile, don’t stop“. „Tai yra teatro forma, su kuria nesu anksčiau susidūręs. Visi spektaklio elementai atlikti nepaprastai tiksliai, juose labai daug vaizduotės. Kituose spektakliuose pamačiau labai stiprų ryšį su tradicija – tiek muzikos, tiek daiktinio paveldo. Sakyčiau, festivalio programa yra labai įvairi ir turi ambicijų pristatyti kuo platesnį Lietuvos lėlių teatro spektrą“, – sakė svečias.

Koks, jo manymu, lėlių teatras būtų įdomus Kinijos publikai? „Tikrai žinau, kad Kinijoje yra didžiulis spektaklių, skirtų vaikams, poreikis, ypač spektaklių be teksto. Kaip suprantu, Lietuvoje stiprios fizinio, vizualiojo, lėlių, objektų, muzikinio teatro tradicijos. Manau, būtent tokios formos ar jų kombinacijos tikrai patrauktų jaunuosius Kinijos žiūrovus. Man asmeniškai artimas kūrybiškas, inovatyvus, avangardinis teatras. Tokia teatro kalba puikiai prigyja lėlių teatro scenoje, todėl tikiu, kad mes galime sulaukti ir eksperimentinio lėlių teatro iš Lietuvos. Tikiuosi, jis įkvėps Kinijos lėlių teatro kūrėjus drąsiau eksperimentuoti“, – vylėsi Wang Chong’as. Jis neabejoja, kad į tokius spektaklius, kurie nepriklauso teatrinio „mainstrymo“ tradicijai, Kinijoje susirinktų tie žiūrovai, kurie pamėgo pastaruoju metu čia dažnai gastroliuojantį Lietuvos teatrą.

Tradicinio Kinijos lėlių teatro formos pasižymi didžiule įvairove, jo šaknys siekia ritualinės kultūros ištakas. „Man labai svarbu tai, kad senovėje lėlių teatras lydėjo žmogų visą jo gyvenimą – ne tik vaikystėje. Labai gaila, bet nėra jokio tradicinio teatro ryšio su šiuolaikine visuomene, su šiuolaikinėmis scenos menų formomis. Tikiu, kad senųjų lėlių teatro formų žinovams tikrai nelengva jas išsaugoti, išlaikyti. Bet manau, kad turi būti būdų šiems senovės turtams išeiti iš muziejų į dabarties pasaulį. Tai nėra lengva, bet jei nieko nedarysime, šios tradicijos išnyks“, – svarstė Wang Chong’as.

„Tamsių“ spektaklių beieškant

Santūriai, bet ir labai smalsiai lietuviškus lėlių spektaklius Klaipėdoje stebėjo ir du britai iš Niukaslo. Kerrinas Tatmanas – tarpdisciplininis menininkas, kompozitorius, multiinstrumentininkas, prodiuseris, teatro kūrėjas, Niukaslo lėlių teatro festivalio „Moving Parts“ („Judančios dalys“) meno vadovas ir vienas įkūrėjų, taip pat trupės „Tatwood Puppets“ aktorius ir kompozitorius bei kūrybinis Niukaslo fizinio teatro festivalio „Mimical“ vadovas. Pirmasis festivalis labiau orientuojasi į šeimų auditoriją, antrasis ieško vyresnių žiūrovų, nors abiejų renginių programose būna spektaklių ir suaugusiesiems, ir vaikams.

Mattas Woodas su Tatmanu dalyvauja festivalio „Moving Parts“ veikloje, jie taip pat įkūrė projektą „Tatwood Puppets“, kurio išskirtinis bruožas – neįprastos lėlės, marionetės ir originali spektaklių muzika. Beje, Woodas yra Niukaslo universiteto doktorantas, studijuoja kritinę psichologiją, jo moksliniai interesai apima žmogaus ir kompiuterio sąveiką, skaitmeninių technologijų įtaką seksualumo ir lyties suvokimui.

Menininkų atstovaujama Niukaslo lėlių, objektų, fizinio teatro scena labiau orientuota į eksperimentinę raišką, tarpdiscipliniškumą, vizualumą.

„Nusprendėme čia atvykti pirmiausia dėl to, kad nieko nežinome apie Lietuvos lėlių teatrą. Tiesą sakant, tik minimaliai kažką galėtume pasakyti ir apie pačią Lietuvą bei jos kultūrą. Mums tai yra nuotykis, kelionė į nežinomybę!“ – prisipažino Tatmanas.

„Kai vykstame į tarptautinius festivalius, mus domina spektakliai, kurie yra unikalūs, pasakoja savo istoriją, bet ir turi universalų kodą. Galvodami apie tai, ką galėtume pristatyti savo žiūrovams, įsivaizduojame teatrą, kuris būtų įkvėptas skirtingų tradicijų, kultūrų, bet suprantamas britų auditorijai. Pagrindinis mūsų atrankos kriterijus – spektaklių meninė kokybė. Visada atkreipiame dėmesį į teatrą, kuris kažką daro kitaip, kuris mus nustebina“, – kolegai antrino Woodas.

Svečiai iš Niukaslo pripažino, kad jų lėlių teatro vizijai artimesni „tamsesni“, šiuolaikiškos raiškos spektakliai, dėl to labai patiko Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Smėlio žmogus“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė) ir „Psilikono teatro“ „Plaukuota burna“, sukurta Auksės Petrulienės ir Dariaus Petrulio.

Britų lėlininkai susidarė įspūdį, bent iš to, ką buvo spėję pamatyti festivalyje „Materia Magica“, kad Lietuvos lėlių teatro scena yra labai įvairi. „Matėme ir gerų tradicinių spektaklių, ir tokių, kuriuose naudojama daug šiuolaikinių technologijų, žaidžiama su skirtingais formatais, išraiškos priemonėmis“, – pirmąjį įspūdį apie Lietuvą formulavo Tatmanas.

Pajusti šalies skonį

Shaharas Maromas – Jeruzalėje įsikūrusio „The Train Theatre“ (Traukinio teatro) aktorius, režisierius, teatro rengiamo kasmetinio Jeruzalės lėlių teatro festivalio vadovas. Repertuarinis lėlių teatras vaikams prasidėjo nuo 1981-aisiais miesto parke pastatyto traukinio vagono, o šiuo metu „The Train Theatre“ vadinamas šalies lėlių teatro lyderiu. Maromas dar yra įkūręs „Ha’Hanut“ galeriją-teatrą Tel Avive – alternatyvią vizualaus meno ir performansų erdvę su rezidencijų programa. „Aš čia ieškau spektaklio Izraeliui, savo festivaliui!“ – tiesiai šviesiai savo tikslus Klaipėdos lėlių teatro fojė suformulavo Maromas.

Pagrindinė jo vadovaujamo  festivalio auditorija – vaikai, įpratę matyti spektaklius su aiškiu naratyvu. „Mūsų publika nėra mačiusi daug spektaklių be žodžių, bet stengiamės įtraukti tokių kūrinių į festivalio programą“, – pasakojo svečias iš Izraelio. Ne mažiau svarbūs kriterijai yra galimybė transportuoti spektaklį, jo mobilumas, techniniai gastrolių organizavimo aspektai, sąnaudos.

Tarptautiniuose festivaliuose jam smalsu pajusti šalies „skonį“, suvokti išskirtines savybes. „Matau, kad jūsų lėlių teatro kūrėjai renkasi labai įvairias išraiškos priemones. Bet man įdomiausia įžiūrėti šalies kultūrą, kurią atskleidžia šie spektakliai: artumą gamtai ir tautos tradicijoms vienuose, aštresnį publicistinį požiūrį į sovietinę praeitį ar dabartį kituose. Į savo festivalį ir norėčiau atsivežti tokį spektaklį, kuris atskleistų, pristatytų jūsų šalies kultūrą. Nuolat kartojame, kad gyvename globalizacijos laikais ir kiekvienas kūrinys turi būti suprantamas visur. Bet juk taip nėra! Unikalumas, nauji, nepažinti dalykai – tai yra svarbiausia“, – tvirtino lėlininkas.