7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pradžioje buvo... šviesa?

Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis „Errorai“

Kamilė Pirštelytė
Nr. 36 (1273), 2018-11-09
Teatras
Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.

Visai neseniai, spalio 26 d., „Meno forte“ įvyko paskutinės Meno ir mokslo laboratorijos sukurtos trilogijos dalies premjera. Spektaklio „Errorai“ kūrybinė grupė vyksmą pradėjo konceptualia, visus pasaulio pokyčius lėmusia abejone – kas buvo pradžioje? Pradžioje negalėjo būti žodis, mat žodžiui reikalinga mintis, o šiai – sąmonė. Taigi kažkas turėjo būti ir prieš žodį, ir prieš mintį. Galbūt šviesa – Didysis sprogimas, lėmęs mūsų visatos atsiradimą? Režisierius Paulius Markevičius, dramaturgas Justas Tertelis ir visa menininkų komanda nusprendė leistis į savotišką visų įvykių pradžios tyrimą, kurio pamatine hipoteze tapo pasikartojančios klaidos, o gal paklaidos teorija. Empiriniam pagrindimui jie pasitelkė realius istorinius, revoliucinius atsitiktinumus, nulemtus netyčinių žmonijos klaidų, amžiams pakeitusių pasaulio suvokimą. Ar hipotezė pasitvirtino? Kiek rasta klaidų?

 

Menas ir mokslas – rodos, tokie pat skirtingi dėmenys kaip religija ir mokslas. Vis dėlto visos šios sritys susijusios kur kas labiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Prieš daugybę tūkstančių metų pirmykščiai žmonės stebėjo tas pačias žvaigždes ir dėl pareidolijos – gebėjimo atpažinti struktūras – pamatydavo kitokius vaizdinius, kurie lemdavo kultūrinius, mitologinius skirtumus. Šis gebėjimas per daugybę evoliucijos amžių stiprėjo, leido atskirti medžiojamus gyvūnus nuo tų, kurie gali sumedžioti mus pačius.

 

Dangaus kūnai skatino kurti pasakojimus. Pavyzdžiui, Tauro žvaigždyne esantis Sietyno žvaigždžių spiečius žmoniją padalijo į skirtingas tautas su savomis kultūromis: senovės lietuvių dainose šios spiečių sudarančios žvaigždės buvo personifikuotos ir vadinamos „broleliu“, visai panašiai kaip indų legendoje, kurioje septyni broliai, prabudinti stebuklingos melodijos, pakilo į dangų. O Šiaurės Amerikos gentys spiečių regėjo kaip nuo lokių bėgančias mergeles, senovės graikai – kaip Atlanto dukteris, sprunkančias nuo medžiotojo Oriono. Skirtingos tautos savo mitus ir religines dogmas pritaikė menui – ritualams ir iš to kilusiam teatrui, juodafigūrei ir raudonfigūrei keramikai, epinėms poemoms ir poezijai. Pagaliau dailei, iliustratyviais vaizdiniais turėjusiai išmokyti beraščius mitologinių bei religinių istorijų.

 

Tarsi iliustruojant šį žmonijos etapą, kai dangus ir už jo slypinti visata individui keldavo pagarbų nerimą, baimę ir įkyrų smalsumą, „Errorų“ spektaklis prasideda mizanscena, kurioje žmogus, stovyklaujantis atokioje gamtoje, žvelgia į dangų apgaubusį nakties šydą ir apie kažką nenutrūkstamai mąsto. Į šiuolaikinį apdarą įvilktas veikėjas – Žanas Buridanas, mokslininkas, kadaise gyvenęs renesansinėje Prancūzijoje (Simonas Dovidauskas). Vis dėlto Žanas Buridanas žiūrovui iki galo taip ir nėra atskleidžiamas, paliekant savotišką interpretacijų laisvę: ar visas spektaklis vyksta vieno iš pagrindinių veikėjų galvoje, ar tai tėra istorinių asmenybių susitikimo iliuzija anapusinėje laiko ir erdvės stotelėje. Tiesa, „vieno iš veikėjų“ miniu neatsitiktinai. Spektaklis sudarytas iš trijų atskirų linijų – jau minėto Žano, futuristinių merginų (Milda Noreikaitė, Marija Petravičiūtė), pasakojančių apie tikrus atradimus, padarytus per klaidą, ir Tomo Edisono istorijos (Gediminas Rimeika). Visas šias linijas jungia ne tik šiek tiek siurrealus, strikinėjantį „šoumeną“ primenantis pasakotojas (Laurynas Jurgelis), bet ir ta pati mintis apie natūralią neišvengiamybę klysti bei paklaidos mįslingumą. Juk būtent per klaidą gimė naujos galimybės – gyvybė, struktūros, išradimai.  

 

Prigimtinė žmogaus duotybė – nuolatos ieškoti. Vaikas, pradėjęs kalbėti, išmoksta pirmus du klausimus: kas tai? ir kodėl? Gamtos dėsniai ir mitologija visais laikais viliojo mokslininkus ginčyti viešumoje teigiamas tiesas, ieškoti slaptų reikšmių, bandyti iššifruoti miglotą realybę. Isaacas Newtonas, daugybę metų skyręs alchemijai ir Biblijos tyrinėjimui, atrado traukos dėsnį ir padėjo klasikinės mechanikos pagrindus, o Williamo Herschelio žvaigždžių ir šviesos tyrinėjimai lėmė fotografijos atsiradimą. Besivystančios technologinės naujovės, Sigmundo Freudo pasąmonės atradimas įkvėpė ištisas modernizmo dailininkų kartas, paskelbusias avangardinius manifestus. Taigi gamtos dėsniai bei realybę iššifravę mokslo atradimai pastaruosius kelis šimtmečius menininkus traukė savo paslaptimi, skatino gilintis ne tik į mus supančią aplinką, bet ir į savo vidinį pasaulį – sapnus, nuojautas, patirtis. Kas aš? Ko dar mes nežinome? Kas dar slypi už realybės, kuri laukia savo atradėjo, genijaus, pakeisiančio mūsų pasaulio supratimą?

 

Vis dėlto Lietuvos meno diskurse dar neteko matyti tiek teminio mokslo ir meno bendradarbiavimo, kiek pastaraisiais metais. Postokupacinės traumos, asmeninės patirtys, susietos su kartų istorija, socialiniai ir globaliniai įvykiai – temos, vyraujančios Lietuvos scenoje. Mokslo ir meno sintezė vis dažnesnė jaunosios Lietuvos menininkų kartos darbuose. Šiuo atveju norėtųsi pasidžiaugti ne tik Meno ir mokslo laboratorijos iniciatyva, bet ir Justo Tertelio pjese bei Pauliaus Markevičiaus režisūriniais tyrimais. Karta, užaugusi mokslo klestėjimo laikotarpiu, nebeįsivaizduojanti savo buities be technologinių išradimų, jaučia nostalgiją praeičiai, viltį ir ateities įvykių grėsmę, tačiau, priešingai nei modernistai, kūryboje tyrinėja ne atradimų mechanizmą, o jų priežastis ir pasekmes.

 

Spektaklyje „Errorai“ esama gražių vietų. Apmąstymai apie visatos pradžią ir Didžiojo sprogimo teoriją, konceptualūs meniniai sprendimai pasitelkiant skirtingas scenografijos priemones ir metaforas – vandens tekėjimo garsus, ugnies žybtelėjimus pirmykščio žmogaus lazdoje, mėnulio pilnaties, kaip palydovinės antenos, motyvą, teniso rutuliukus, suponuojančius galaktines planetas, Budos biustą, žadinantį nuolatos besisukančios istorijos, būties cikliškumo nuojautas, skirtingų šviesų bei šnabždančių balsų junginį, sekundžių tikslumu surežisuotą sklandžią ir lengvą scenų kaitą... Viskas spektaklyje kūrė atmosferą, leidžiančią žiūrovams įsijausti į intelektinę dramą su komedijos intarpais. Tertelio pjesėje netrūko literatūriškai sėkmingų monologų, filosofinių aliuzijų bei įkvepiančių palyginimų. Nors gana sudėtina atskirti, kur baigiasi dramaturgo vaidmuo ir prasideda režisūrinė interpretacija, Markevičiui teko nemenka užduotis – atrasti būdą, kaip suvienyti visas dalis į darnų vienetą. Režisieriui pavyko pajungti skirtingas meno sritis ir suverpti meditatyvių besikeičiančių vaizdinių reginį, leidžiantį labiau įsijausti į scenoje vykstantį veiksmą.

 

Tačiau, nepaisant pozityvių spektaklio aspektų, stipriam „Errorų“ idėjiniam pamatui pakenkė vietomis mėgėjiška spektaklio raiška. Abejonių sukėlė keletas niuansų. Pavyzdžiui, komiški intarpai, kai per spektaklį dėl neaiškių priežasčių vis išnykstantis ir netikėtai pasirodantis nuolatos susierzinęs Žanas nei iš šio, nei iš to sugalvodavo užvožti pasakotojui, ką tik dėsčiusiam savo rimtus filosofinius apmąstymus. Žanas tai pakeldavo akmens luitą ir trenkdavo juo pasakotojui per galvą, tai išsitraukdavo pistoletą ir kelis kartus šaudavo jam į krūtinę. Renkantis komediją reikėtų gerai pasverti visas rizikas – juk tai vienas sudėtingiausių žanrų. Galbūt taip Žanas bandė įveikti pasakotoją – savo įkyrų balsą galvoje, tačiau šie intarpai išblaškė rimtį, susikaupimą ir kėlė šiek tiek banaloko komiškumo įspūdį. Tiesa, paties Dovidausko vaidyba buvo įtaigi, tačiau trūko aiškesnio suvokimo, kokia jo personažo vieta spektaklyje, bei dažnesnių ir labiau argumentuotų jo pasirodymų. Panašų įspūdį darė ir futuristinių merginų pasirodymai. Nors jos atrodė efektingai, o sprendimas įterpti eiliuotą kalbą spektakliui pridėjo įdomaus klasikinio teatrališkumo, jų epizodai sukėlė sąmyšį bandant įvertinti bendrą spektaklio visumą. Jos harmonijai trukdė paskaitas primenanti poetika. Besidomint nauja mokslo disciplina plūstantis informacijos kiekis suteikia daug įkvėpimo, kuriuo norisi dalintis su kitais. Tačiau šioje vietoje atsiranda rizika tapti arba įkvėpėju, arba per daug įkyriu ir pretenzingu keistuoliu. Gal būtent šio paskaitos ir faktų kratinio įspūdžio kūrybinė komanda ir siekė, bet žiūrint spektaklį ilgainiui tai ėmė varginti, o jį slopino jau anksčiau minėti komiški intarpai.

 

Akivaizdu, kad kūrybinė komanda pasirinko rizikingesnį kelią, kuriame režisieriui teko didžioji dalis sudėtingo darbo – sujungti tris siužetines linijas ir istorinius faktus taip, kad viskas „suskambėtų“. Nors tiek Tertelio dramaturginis pamatas, tiek Markevičiaus režisūrinės galimybės, be abejonės, kelia susidomėjimą ir skatina didelius lūkesčius dėl ateities, „Errorams“, mano nuomone, pritrūko saikingumo ir tos galutinės „razinos“, kuri paskiras dalis organiškai sujungtų į taip lauktą estetinį bei filosofinį sprogimą ir spektakliui, be paskaitą iliustruojančių veikėjų, suteiktų unikalios meninės išraiškos, gyvybingo ir lengvo būties kvėpavimo – visai panašiai, kaip redagavimas tekstams suteikia literatūrinio švarumo.

 

Tačiau tai nereiškia, kad spektaklis patyrė fiasko. Klaidos yra natūrali žmonių ir gamtos gyvavimo dalis. Mūsų skirtumai atsirado dėl DNR mutacijų – atsitiktinių klaidų, kupinų tam tikrų galimybių. Tai, kaip ir mintis, kad visa gyvybė, visata prasidėjo nuo vieno šviesos žybtelėjimo, įkvepia ir kelia daug apmąstymų. Per klaidas ne tik prarandame, bet ir atrandame. Atradimai moko. Nors spektaklyje „Errorai“ esama dvejones keliančių vietų, tai tik keletas ilgo kelio klaidų, o kūrybinė komanda gražiu, intelektualiu ir meniškai įvairialypiu spektakliu žada daug įdomių reginių ateityje. „Errorų“ veikėjai abejoja meno ir mokslo artumu, veliasi į prieštaringas diskusijas, tačiau fizika ir poezija – kokteilis, kurio norėčiau paragauti darsyk.

Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas ir  Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas ir Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Gediminas Rimeika spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Milda Noreikaitė ir Marija Petravičiūtė spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Milda Noreikaitė ir Marija Petravičiūtė spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Marija Petravičiūtė ir Milda Noreikaitė spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Marija Petravičiūtė ir Milda Noreikaitė spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Laurynas Jurgelis spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Simonas Dovidauskas spektaklyje „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Errorai“. R. Davidonio nuotr.
Scena iš spektaklio „Errorai“. R. Davidonio nuotr.