Motinos sodas

Maksimo Gorkio pjesėje „Vasa Železnova“ artimųjų santykiai pagrįsti bendru kapitalu. Suaugę vaikai yra finansiškai priklausomi nuo tėvų. Merdint šeimos tėvui Zacharui Železnovui, kyla paveldėjimo rūpesčių. Nors po vienu stogu gyvenančių kelių kartų šeimos paveikslas šiandien retas, merkantiliniai ryšiai tarp giminių neišnykę. Tačiau atrodo, kad šis klasikinis veikalas pasirinktas ne tik dėl savo temų aktualumo, bet ir dėl profesinio tobulėjimo galimybės Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) aktoriams. Spektaklio „Motina“ premjera įvyko lapkričio 9 d. Klaipėdoje, o lapkričio 28-ąją jis rodytas Vilniuje.

Vaidinti pagrindinę pjesės ir spektaklio veikėją motiną Vasą pakviesta aktorė Viktorija Kuodytė. KJT aktoriams darbas su ja tapo gera vaidybos meistriškumo pamoka. Palyginti, tarkim, su pernai per gastroles Vilniuje parodytais spektakliais „Dvi Korėjos“ bei „Helverio naktis“, „Motinoje“ jie atrodo patobulėję. Pastarasis trupei suteikia progą kurti klasikinius personažus ir svariai papildo KJT repertuarą – spektaklis, nors ir nepasižymi inovatyvumu, yra profesionalus.

Darius Rabašauskas, KJT statantis antrą spektaklį (pirmasis – „Mūsų miestelis“, 2018), sukūrė vientisą darbą. Jo vizualinę ir prasminę dalis sieja sodas, puoselėjamas motinos Vasos. Renatos Valčik scenografiją sudaro stelažai su augalais: jie tampa namų kambarių pertvaromis, leidžia lengvai transformuoti erdvę ir, svarbiausia, sukuria palankias aplinkybes aktoriams. Kuodytės Vasa nuo pradžių beria žemę į vazonėlius, sodina augalus, stato juos į miniatiūrinį šiltnamį, karpo nudžiūvusius lapus ir pan. Vandens purkštuvu, skirtu augalams, veikėjai retkarčiais atsigaivina veidą, nes atvėsti šiuose namuose reikia. Net niekšiškai sudegintais laiškais čia tręšiama žemė. Spektaklyje nuosekliai pabrėžiamas ryšys ir kontrastas tarp Vasos asmenybės ir jos kuriamo sodo.

Žalumos užvaldyta erdvė taip pat parodo, kas tikrasis jos šeimininkas, – namuose valdinga Vasa išsikerojusi tarsi augalas, šaknimis apipynęs kiekvieną šeimos narį. Jos vienišumą ir paranoją atskleidžia trys puodeliai. Iš pradžių kambarinė Lipa (Karolina Kuzborska) atneša Vasai žalią kokteilį, tačiau ji jo neliečia, kol neparagauja tarnaitė, įrodydama, kad gėrimas neužnuodytas. Pabaigoje net du žmonės paduoda Vasai po stiklinę vandens ir arbatos, bet nė iš vienos ji nedrįsta atsigerti. Taip perteikiama visa kontroliuojančios ir niekuo nepasitikinčios asmenybės drama.

Rabašausko režisūra išryškina personažus bei aktorius. Vasa savo vaikus sugniuždo, užtat Kuodytė, atvirkščiai, padeda jauniesiems aktoriams atsiskleisti per santykį su ja. Luošas Pauliaus Pinigio Pavelas – infantilus ir isteriškas dėl savo bejėgystės prieš nemylinčią žmoną ir jo gyvenimą valdančią motiną. Jųdviejų ryšį spektaklyje pabrėžia muzikinis graudžios stygos motyvas (kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė). Vasa sūpuoja Pavelą ant kelių tarsi mažą berniuką, bet prireikus išsižada jo dėl „aukštesnių“ tikslų; nors ir ne be kaltės, kurią primins skambanti styga. 

Donato Želvio hedonistas Semionas atsiriboja nuo motinos, paskęsdamas siaurame, miesčioniškame savo žmonos Natalijos malonumų pasaulėlyje. Jie abu svajoja turėti verslą ir puikuotis prieš kitus. Rugilė Latvėnaitė sukuria ryškią veikėją, jos kuklumas ir naivi užuojauta nuskriaustiesiems slepia turtų ir garbės troškimą. Sukaustyti judesiai, rudas kostiumėlis bei įmantri šukuosena – neskoninga pretenzija į eleganciją – tiksliai atspindi jos charakterį, kaip, beje, ir kitų veikėjų išvaizda.

Vasos numylėtinė Pavelo žmona Liudmila sukasi plevėsuodama alyvine suknele. Vaivos Kvedaravičiūtės veikėjos judesiai pabrėžtinai laisvi, ji apsimeta įžūlia plevėsa. Nors švelnios Liudos sielos niekas nesugebėjo ištvirkinti, ji jaučiasi nusidėjėlė, ir Vasa tuo manipuliuoja.

Liudos tėvas ūkvedys Michailas (Rimantas Pelakauskas) yra pagrindinis Vasos parankinis, o dėdė lovelasas Prochoras Železnovas – jos konkurentas, pretenduojantis į šeimos turtą. Tačiau Kęstučio Macijausko dėdė per daug įnikęs į malonumus ir pasimatymus su Liuda, todėl disciplinuotai ir gudriai Vasai nesunku jį pašalinti iš kelio.

Į šeimos intrigų dramą įsitraukia iš pradžių nepriklausoma (nuo palikimo atidalinta) duktė Ana. Raudonu kelnių kostiumėliu vilkinti emancipuota Ievos Pakštytės veikėja greitai užvaldoma motinos. Iš pradžių maniusi esanti už ją pranašesnė, netrukus Ana ima žavėtis jos sumanumu ir kartu suvokia ribotus savo gebėjimus. Ji siekia motinos pripažinimo ir pavydi Liudai jos meilės. Ana stengiasi perprasti artimuosius pataikaudama jiems, o per atsivėrimus gautą slaptą informaciją kaip šnipė perduoda motinai.

Namų atmosferą papildo įsakmi sirena – merdinčio tėvo kvietimas ateiti – ir tyli giminaitė Dunečka (Justina Burakaitė), šnibždanti maldas bei skambinanti Himalajų dubenėliu, turinčiu apvalyti neigiamą namų aurą.

Palyginti su tamsesne ir šiurkštesne Vilniaus mažojo teatro „Motina“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2011), KJT spektaklis šiuolaikiškesnis ir šviesesnis. Eglės Gabrėnaitės Vasa šventai įsitikinusi, kad viską daro dėl vaikų gerovės, ir tuo pateisina bet kokią savo nuodėmę. O Kuodytės Vasos pagrindinis motyvas – ne tariama vaikų gerovė, bet sodas. Ji ištaria žodžius, kurių nėra pjesėje: kad rengiasi pirkti gretimą sklypą ir išplėsti sodo ribas. Ji bučiuoja dokumentų knygą ir dėl idėjos – sodo, verslo, karjeros – paaukoja savo sūnų. Tad KJT spektaklyje motinos sodo grožis yra atvirkščiai proporcingas jos sąžinės ramybei, o ji stipri ir trapi kaip jos augalai.