7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žmogus iš žuvies

Jaunimo teatro premjera

Daiva Šabasevičienė
Nr. 2 (1323), 2020-01-17
Teatras
Viktorija Kuodytė ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.

Drama – tai apversta psichoanalizė. (Asia Vološina)

 

Pavadinimas nieko per daug nereiškia, o gal reiškia viską. Šiais laikais tai, kas vieniems atrodo svarbu, kitiems gali taip neatrodyti, tai, kas nujaučiama intuityviai, daugeliui gali būti tuščia vieta. 2016 m. peterburgietės Asios Vološinos (g. 1985) parašyta pjesė „Žmogus iš žuvies“ dažnai statoma Rusijoje, o 2018 m. tapo ypatingu teatriniu įvykiu: Maskvos dailės teatre ją pastatė Jurijus Butusovas (Rimo Tumino pakviestas, jis šiuo metu yra Jevgenijaus Vachtangovo teatro vyriausiasis režisierius). Ši pjesė intelektuali ir labai literatūrinė. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai radijo pjesė, tačiau netrukus įsitikini, kad ji universali, ją galima pastatyti labai įvairiai, dėmesį sutelkiant į skirtingus dalykus.

 

Jauna režisierė Eglė Švedkauskaitė, šią pjesę gavusi it katę maiše (tai Jaunimo teatro pasiūlymas), ėmėsi jos kaip tam tikro eksperimento – nepabijojo pateikti kaip skaitymo, kai susodinti aktoriai įvairiai intonuodami „transliuoja“ pjesę. Tačiau įvyko tai, kas nutinka tik gerame teatre, – cheminė reakcija, kirvis atitiko kotą. Ir visos ikipremjerinės kalbos, kad ši pjesė aktuali, kad ji yra apie nevaldomą Rusijos agresiją ar panašiai, yra ir tiesa, ir bereikalingos šnekos, nes ir pjesė, ir spektaklis pirmiausia sužavi paprastumu, asmeniškumu, autentiškumu, lyrine nostalgija, meile savo miestui, o tai reiškia – visai Rusijai. O tie didžiąją spektaklio dalį kėdėse „įkalinti“ personažai tampa mielais draugais. Režisierė, nekurdama „etapinio“ spektaklio, neieškodama būdų, kaip apversti pasaulį, o kartu su juo ir teatrą, sukūrė brodskišką reginį, suteikdama galimybę „sužinoti, kaip iš vidaus atrodo tai, / į ką tu taip ilgai iš išorės žiūrėjai“.

 

Jeigu rusui skauda ir jis „varo“ ant savo šalies – žinok, kad tai tikras rusas. Rusijai, kurioje chaosas – nuolatinė būsena, tai būdinga „vo veki vekov“ (per amžių amžius). Rusai niekada nebuvo laimingi ir niekada nežinojo, kokie bruožai būdingesni jų tautai – azijietiški ar europietiški. Kitaip tariant, kai rusas per daug pasijaučia europiečiu, jame atgyja labai ryškūs azijiečio bruožai, o kai per daug azijiečiu – ima ilgėtis Europos, sakydamas: „Mes esame europiečiai.“

 

Yra dar viena išskirtinė rusų dalis: tai žmonės, gyvenantys Sankt Peterburge. Daugiau nei prieš tris šimtus metų Petras I pelkėtoje vietovėje pastatė „mažąją Veneciją“. Šį miestą statė italai ir prancūzai. Miestas skirtas rusams, bet jo architektūra jiems svetima, nes yra per daug didinga, pernelyg dideli butai šiame mieste, tad didžiausias džiaugsmas, kai rusiškas veiksmas gali vykti ne „komunalkoje“, o atskirame bute, kaip vyksta šioje pjesėje – „Žmoguje iš žuvies“. (Vološina: „Butas, beje, ne komunalinis. Paprastas trijų kambarių butas, kurį šeimininkė, laikinai gyvenanti Balyje, po kambarį nuomoja draugų kompanijai.“) Lietuviui tai gali nieko nesakyti, bet rusui, netgi gyvenančiam ne Piteryje, tai labai plati sąvoka, apibrėžianti ir socialinę, ir materialinę vieno ar kito žmogaus padėtį. Dramaturgė dar smulkiau paaiškina: „Veiksmas vyksta pramanytame bute Karavannaja gatvėje, arba iš tikrųjų mano galvoje.“ O tai reiškia, kad čia nieko pramanyto nėra, tai yra konkrečios aplinkybės, labai tiksliai charakterizuojančios šio miesto būseną, tebesitęsiančią nuo pirmojo Rusijos imperatoriaus laikų. Kaip rašė Fiodoras Dostojevskis, šis miestas svetimas paprastam rusui, nes jo dvasia susiformavo visai kitokioje aplinkoje – „izbuškų“ (trobelių) ir cerkvių peizažuose. Ir nors Petras I pertvarkė pagrindines gyvenimo sritis, nukirpo vyrams barzdas, nuo 1700 m. įvedė Europoje naudojamą kalendorių (iki tol metai buvo skaičiuojami nuo pasaulio sukūrimo, rugsėjo 1-osios), ir barzdos, ir visi skaičiavimai šiame mieste – ypatingi. Peterburgas pilnas personažų, kokių kitur Rusijoje nėra. O Vološina – tikras šių gražiai apstatytų pelkių vaikas, Rusiją matantis lyg iš skęstančio laivo. Jos personažai smilksta šio miesto nostalgiškame liūdesyje, kuris artimas ir sadomazochistiškai priimtinas kitai Rusijos daliai.

 

Mene, kaip ir gyvenime, dažnai nutinka taip, kad kuo viskas atrodo subjektyviau, arčiau tavęs, tuo problemos universalesnės ir daug labiau jaudinančios nei tos, kurios dažnai bando būti „pačios aktualiausios“. Pirmas šios pjesės impulsas buvo draugės žinutė feisbuke, kad jos dukters neįleido į kultūrinį renginį, nes ši per jauna. Pats tekstas prismaigstytas autorei pačių brangiausių citatų. Jos subjektyvumas tapo objektyvus ne tik tos šalies gyventojams, bet ir mums, manantiems, kad jau seniai esame atsiplėšę nuo Rusijos.

 

Visas šis rusiškas fonas gali prasprūsti pro žiūrovo ausis, per daug neįstrigdamas smegenyse, tačiau enciklopedinio literatūrinio dramaturgės išmanymo, jos fenomenalaus gebėjimo manipuliuoti įvairių autorių įvaizdžiais, jų citatomis nepastebėti neįmanoma. Pjesėje „Žmogus iš žuvies“ nemažai įvairių ekvilibristinių posakių ar šiaip asociatyvių apmąstymų, susijusių su Josifo Brodskio, Friedricho Nietzsche’s, Vladimiro Nabokovo, Antono Čechovo, Sergejaus Dovlatovo, Osipo Mandelštamo, Nikolajaus Gogolio, Aristotelio, Richardo Aldingtono, Velimiro Chlebnikovo, Vladimiro Majakovskio ir kitų autorių kūryba. Autorė, cituodama Nietzsche, sako: „Dievai pateisina žmogaus gyvenimą, nes patys jame gyvena.“

 

Pjesės protas pusiau literatūrinio skaitymo forma persikelia į spektaklį, ir mes kartu su personažais aristoteliškai kažką bandome „išgriebti iš nebūties“, aiškindamiesi, kas yra ta „nimea“. Todėl Švedkauskaitės pasirinkta „sėsli“ atlikimo forma tampa tinkama šiam išminties prisodrintam tekstui. Spektaklis vaidinamas Jaunimo teatro „Salėje 99“. Pradžioje gali pasirodyti, kad šioje nedidelėje erdvėje nieko ypatingo ir nesugalvosi, tačiau prisiminęs Cezario Graužinio unikalų spektaklį – Rolando Schimmelpfennigo „Arabišką naktį“ (2003) – supranti, kad bet kokia erdvė yra režisieriaus fantazijos reikalas. O šiame kontekste norisi pabrėžti labai svarbų dalyką – režisierės atidumą dramaturgei. Režisierė nenori būti aktyvi, ji tos kartos, kuri įsiklauso į aplinką, savaip susiniveliuoja su ja ir tik vėliau, žingsnis po žingsnio, bando įvertinti tai, ką pasiūlo aplinka. Švedkauskaitės režisūra ima mokytis iš Vološinos teksto: „Neegoistiški žmonės – bespalviai, jie praranda savo individualumą. Kai feisbukas siūlo pažymėti save nuotraukoje, aš dažnai perskaitau „nežymėti“. Norite nežymėti savęs? Man atrodo, rašymo prasmė štai kur – kad labai sunku save patį įvertinti. Sunku ir tingisi. O įvertinti tekstui tam tikrų priemonių vis dėlto esama. Todėl ir pasitrauki į tekstą.“ Teatras taip pat tampa ne tam tikrų atradimų ar saviraiškos lauku, o savotišku užutėkiu, oaze, į kurią gali atsitraukti, pabėgti, pasislėpti nuo to nebūtin lekiančio pasaulio. Ir kuo labiau stabdai, tuo jis labiau sprūsta nuo tavęs.

 

Taip be didesnės įtampos jau nuo pirmų akimirkų įvyko harmoningas teksto ir gyvo teatro susikryžminimas. Retsykiais tekstas gali pasirodyti pernelyg abstraktus, panašus į džiazą, bet čia pat režisierė jį „sustabdo“, priverčia įsiklausyti, nepaversdama dramaturgės vien tik daugžodžiaujančia persona. Kai Vološina sako „volteriškas krėslas“, supranti, kad ji šį Apšvietos rašytoją, istoriką ir filosofą pažįsta ne iš mokyklinio vadovėlio. Jos kalbėjimo laukas asociatyvus ir labai prasmingas. Kuo labiau dramaturgė su režisiere bando kritikuoti aplinką, tuo labiau išsiskleidžia didžiulis liūdesys ir sielvartas į įvairias situacijas patekusių žmonių atžvilgiu. Abi šaudo ne tuščiais šoviniais, abiejų kalbėjimas pilnas rimtų poteksčių, abi sėdi tame pačiame filosofiniame krėsle ir pripažįsta, kad teatras – tai apversta psichoanalizė.

 

Pavyzdžiui, kalbama apie Zinaidos Gipijus dienoraščius, bet prieš akis iškyla visa dabartinė Rusija ir, svarbiausia, būsena, kurią išgyvena šiuolaikinis žmogus: „Aštuonioliktais metais ji (Gipijus) svarsto, ar nevertėtų užsiplikyti lapų vietoj arbatos, – bet medžiai Tauridės soduose kažkokie purvini. Smolnio laiptai visi užlieti raudonu vynu ir taip ir suledėję. Grikių kruopose – vinys, į duoną deda grūsto stiklo. Neseniai sušaudė profesorių Nikolskį. Jo turtą ir nuostabią biblioteką konfiskavo. Jo žmona išsikraustė iš proto. Sūnų po keleto dienų iškvietė į „Vseobučą“. Jis nuėjo. O ten jam komisaras gagendamas pareiškė (pokštininkai tie komisarai): „O jūs žinote, kur jūsų tėveliuko kūnas? Mes jį žvėreliams sušėrėm!“ Zoologijos sodo žvėris, tuos, kurie dar nepadvėsė, šeria sušaudytųjų kūnais, nes ir Petropavlovsko tvirtovė netoli. Ką? Visi tai žino. Ką?“ Beje, nuostabus poeto Mariaus Buroko vertimas padeda šiam tekstui nuskambėti lyg baltosiomis eilėmis.

 

Aktoriai šį vertimą „pagavo“ nuo pirmų akimirkų. Vos įžengę į sceną, tapo jos dievais. Energija sklido tokia, kad vos tilpo į tą salytę. Matas Dirginčius, Ieva Kaniušaitė, Aleksas Kazanavičius, Viktorija Kuodytė, Simonas Storpirštis, Asta Zacharovaitė buvo savaip integruoti tarp iš visų pusių susodintų žmonių. Toks režisierės sumanymas: antiherojinį pjesės žmogų integruoti, kad greičiau įvyktų žiūrovo ir jo susitapatinimas. Dažna šiuolaikinio žmogaus būsena – neveiklumas, beprasmybė, nusivylimas, tam tikras abejingumas. Dabar žmonės mėgsta ne veikti, bet mažose grupelėse dalintis savo mažais pastebėjimais. Temų gali būti tūkstančiai. Kiekvienas socialinis žingsnis aplipęs tūkstančiais nesąmonių, kurios su švelniu humoru, o gal greičiau su tam tikra nostalgija garsiai įvardijamos. Peterburgas – lyg maža sala, suspaustas į vieną butą, kuriame žmonių kalbėjimas atskleidžia ir jų jausmus, ir visos šalies gyvenimą: „Į visa tai reaguoti – tas pats, kas piktintis, kad lavonas prastai iškvepintas. Šalies lavonas – supranti? Ar supranti? Ar girdi?“ 

 

Aktyviausia iš visų veikėjų – Zacharovaitės Julka. Jai patikėtas tekstas pats garsiausias, pats vulgariausias, bet ji nesiplūsta, jai, kaip ir visiems kitiems, skauda, ji, kaip ir kiti, įklimpusi į tą Piterio pelkę, iš kurios jau niekur ir niekaip. Julkos „piruetas“: ji pasakoja apie programuotoją, kuris „nebuvo užčiuopęs tikrojo gyvenimo pulso, kuris vedė kažkokią vištą ir soc. tinkluose man skundžiasi, kad ji nuolat vedžioja jų vaikus į cerkvę. Ėmiau ir patikėjau, ir viskas: išsišūdinau sparnus.“ Tai nėra vien jausmų išpažintis. Aktorė taip aktyviai transliuoja savo tekstą, kad prie jos priderinamas ir visas muzikinis spektaklio „takelis“. Kylant balsui ir emocijoms, kompozitorės Agnės Matulevičiūtės muzika vienoje vietoje perauga net į žemų dažnių garsinį foną, kuriame nėra paprasta išbūti. Užklumpa tam tikra prostracija.

 

Bet aktorinė pradžia neatsitiktinai prasideda nuo Kuodytės. Nors visi aktoriai į sceną įžengia tuo pačiu laiku – vienas paskui kitą, Kuodytė įžygiuoja taip tvirtai, kad net batų kulnų kaukšėjimas jau įkaitina jos kuriamą Svetą Salmanovą – filologę, laikinai dirbančią nekilnojamojo turto agente. Ši moteris tampa pagrindine viso spektaklio ašimi. Kuodytė – virtuozė. Ji scenoje tiesiog atgyja, išsiskleidžia. Kuodytė nemėgsta kalbėti pakeltu balsu, tad ši kamerinė salė jai itin gerai tinka. Kartais net atrodė, kad aktorė ims ir netikėtai „suves sąskaitas“ su dramaturge, kuri leidžia sau kai kada „banguoti“ – nuslūgti ir vėl keltis, taip priartindama ir vėl nutolindama mintį, patį dramaturginį veiksmą. Bet taip neatsitiko. Šalia Kuodytės visi partneriai jaučiasi puikiai, nes ji nesoluoja, nors visada išlieka išskirtinė. Kuodytė iš tų retų aktorių, kurie, gerbdami ne tik save, bet ir žiūrovą, daugiausia dėmesio sutelkia į teksto logiką, kiekvieno ištarto sakinio prasmę. Net jeigu tai subjektyvu, visada yra pagrįsta, todėl ir artima žiūrovui.

 

Scena prie betoninės gėlių klombos, šiek tiek primenančios sumažintą miesto baseinėlio modelį, skirta pasakojimui apie sraigę vardu Osvaldas (pavadintą ne Spenglerio garbei), suvaidinama taip raiškiai ir organiškai, kad tampa tam tikru jautriu aktorės benefisu, kuris nuskamba ypač šmaikščiai. O kai finalinėje scenoje Kuodytės Sveta ateina į prirūkytą salę ir primena, kad buvo susitarta, jog „bute nerūkoma“, ji šį tekstą išsako jau kaip savą, puikiai įprasmindama esamą situaciją.

 

Dirginčius kuria jau ne pirmą gana didelį vaidmenį, tačiau tik šiame spektaklyje jį galima išskirti kaip visiškai išskirtinio talento aktorių. Jo Benua – antropologas, menotyrininkas. Nors dramaturgė remarkose nurodo, kad jis gali būti visoks, spektaklio kūrėjai nusprendė, kad jis bus labai tikslus prancūzas. Dar visai neseniai didžioji dalis senosios peterburgiečių kartos kalbėjo prancūziškai (istoriškai susiklosčiusi situacija), o šiandien rusų ir prancūzų kultūrinis ryšys taip pat gana stiprus, tad šiame kontekste Dirginčius pasirodė kaip tikras peterburgietis. Jis nieko neutriravo, nesistengė išsiskirti, tačiau jo Benua tapo spektaklio atradimu. Nustebino šio aktoriaus sceninė laisvė, švelnumas, personažo vidinis grožis. Aktorius itin muzikalus, todėl ir jo plastika, ir bendravimas su partneriais atrodo labai organiškai. Neabejoju, jeigu šis spektaklis būtų spėjęs patekti į „Auksinių scenos kryžių“ svarstymus, nominacija Dirginčiui būtų buvusi garantuota. (Paprastai komisija didesnį dėmesį skiria naujausiems darbams, tad kas bus po metų, sunku prognozuoti.) Kita vertus, jeigu prancūzas Benua savaip „įklimpo“ į Peterburgo pelkes ir jau, matyt, visiems laikams pasiliko šioje „širdyje ant piršto galiuko“, kaip šį miestą pavadino autorės cituojamas Denis Diderot, gal ir Dirginčius visiems laikams įklimpo į teatrą, ir bus smagu laukti naujų jo vaidmenų.  

 

Stebint aktorius vis dėlto tenka pripažinti, kad tam tikra laisvė, jų organiškumas ir atidumas pirmiausia sklinda nuo Švedkauskaitės „burtažodžių“. „Žmogus iš žuvies“, nors ir nedidelis, tampa rimtu spektakliu, nes jame nėra dirbtinumo, būdingo daugeliui šiuolaikinės dramaturgijos pastatymų. Jis nuo pradžios iki pabaigos netrūkčioja ir nieko tyčia nekomplikuoja – nedemonstruoja teatro svarbos. Šią pjesę labai lengvai galima paversti beprotiška, nepastatoma, bet taip neatsitiko. Ir tokią palankią aplinką pirmiausia kuria puikus aktorių ansamblis, kuris režisierės „diriguojamas“ net pirmąją premjeros dieną pasirodė virtuoziškai.

 

Todėl Kaniušaitės filologė Liza ir Storpirščio rašytojas Griša, dažnai pagal mizanscenas atsidurdami vienas šalia kito, arba net Lizai sėdint ant Grišos kelių, taip pat kūrė gana tikslią „Žmogaus iš žuvies“ atmosferą. Šį kartą Kaniušaitė išsiskyrė drąsa ir, aišku, daina. Dabar šiuolaikiniai dramaturgai kaip „raziną“ savo kūriniams dažnai rekomenduoja vieną muzikinį „gabalą“ – dainą, kuri galėtų tapti įsidėmėtinu intarpu. Vološina taip pat neatsiliko nuo savo kolegų ir parašė remarką: „Skamba mano mėgstamiausia daina. O gal ir ne.“ Režisierė nepraleido progos ir Kaniušaitės lūpomis sudainavo „mano mėgstamą dainą“. Tikrai gražu.

 

Storpirščio Griša – tipinis šiuolaikinis rašytojas, niekuo neišsiskiriantis iš masės. Po viso to, kas jau parašyta, praktiškai nieko naujo parašyti neįmanoma. Galvodamas apie tekstą, skirtą Paryžiui, jis sako: „Aš taip parašyčiau. Vienas iš burbulų nuskrenda. Ir viena iš mergyčių nubėga paskui... Pro... pro viską, kas tik tame Paryžiuje yra.“ Storpirštis nekuria egocentriško rašytojo, nekuria ir grafomano. Jo rašytojas, kaip ir dramaturgės nurodyta, labai šiuolaikiškas, tad aktoriui nesunkiai sekasi „suktis“ viso spektaklio epicentre.

 

Ilgai tarp žiūrovų pasodintas prabūna Kazanavičiaus Stasikas. Rodos, jau spektaklis link pabaigos, jau prasideda epigrafas, ir staiga, vos atitraukęs kėdę, priekyje atsiduria girtutėlis Stasikas. Girtumas – tai ne tik personažo diagnozė, tai unifikuota „tipažinė“ būsena. Panašūs personažai matomi dažnoje pjesėje. Po viso to, kai „žmogus iš žuvies ir dar du – kažkas-ten-iš-globos-rūpybos“ – išsiveda Odrę, aštuonerių metų mergaitę, bute Karavannaja gatvėje prasideda suirutė. O Kazanavičius, kaip atėjęs iš daugelio kitų spektaklių ir kartu ypač tinkantis šiam spektakliui, vadovaujasi labai svarbiu jo veikėjui skirtu aprašymu: „Niekas nežino, ką daryti. Išskyrus Stasiką. Stasikas tvarkoj.“ Kazanavičius tą „tvarkoj“ ir suvaidina. Jis išsitraukia cigaretę, užsirūko. Nors salėje oras jau seniai būna iškvėpuotas, nes veiksmas tęsiasi jau beveik dvi valandas, nei jam, nei režisierei nė motais, kad žiūrovai dūsta. Jis vaidina linksmą „alchašiuką“, žmogų, kurio problemos – nesibaigiančios istorijos apie vagystes, muštynes, būrimą iš delno linijų ir panašiai. Visos istorijos pasakojamos aistringai. Kazanavičius ne šiaip gerai atlieka šį vaidmenį – jis tiesiog maudosi, klesti vaidmenyje. Jo Stasikas pripratęs būti iš visur vejamas, tad jis ir klausia, ir atsako pats: „O ko tu toks susiaudrinęs?“ O aš jam: „O Stasikas, jis visada toks susiaudrinęs.“

 

Po spektaklio vienas aktyvus žiūrovas, kurį tenka sutikti dažname spektaklyje, garsiai pasakė savo nuomonę: „Spektaklis prasidėjo tik tada, kai atsirado Stasikas.“ Jis aiškiai turėjo omenyje personažų skaidrumą. Kazanavičiaus Stasikas, nors ir kalba niekus, tikroviškas, visi kiti – „paplaukę“.

 

Labai tiksliai aktoriaus ir, sakykim, daugiau poetinio veikėjo atskirtį nusako pati dramaturgė. Kalbėdama apie Odrei (ji scenoje taip ir nepasirodo) atliekamą sanitarinę apžiūrą, sako: „Šitą mes žinome kaip aktoriai, nes veikėjai ten niekada nebuvo, o mes lankėmės, ir mums ten aiškino „procedūras“, taigis.“ Tai yra šmaikščiausios kūrinio vietos, kada autorė „išlipa“ iš savo kūrinio ir vėl „įlipa“ (manau, tai neakivaizdi Woody Alleno filmų įtaka). Žiūrovui šiame spektaklyje veikti yra ką, nors ir oro trūksta, ir pabaigos kelios, tos pačios dramaturgės prigalvotos.

 

Kaip tam tikrą reprizą Vološina vis prisimena Mandelštamo 1930 m. eilėraščio „Leningradas“ frazes, o tai itin būdingas Peterburgo inteligentų bruožas. Nors gyvena dabartyje ir jau retai kada arbatą iš lėkštučių sriūbčioja, šie žmonės niekada nepamiršta savo tautiečių, ypač tų, kurie kūrė jų istoriją, kurie yra jų didžiosios kultūros dalis.

 

Į lig ašarų savą, – kaip vaiko liga, –

Aš grįžau į pažįstamą miestą atgal.

 

Tu grįžai atgalios, tad nuryki greičiau

Vaistus leningradietiškų molų karčius.

 

Ūkanotos dienos tu esi kalinys,

Kaip niauriam degute įmaišytas trynys.

 

Peterburge, klausyk, dar nenoriu numirt:

Knygeles telefonų tu mano turi.

 

Atminty dar išsaugojau adresus aš,

Negyvųjų balsus dar galėsiu surast.

 

Gyvenu laiptų narvo tamsiam kambary

Ir sutvinksi skambutis gailus smilkiny.

 

Kiaurą naktį pralaukęs brangiausių svečių,

Grandinėlių retežiais prie durų žaidžiu.

 

(Vertė Audrius Dzikaras)

 

Įdomu, ar šiandien yra sniego Karavannaja gatvėje, kur dramos istorija tebesitęsia?

Viktorija Kuodytė ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Asta Zacharovaitė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Ieva Kaniušaitė, Simonas Storpirštis, Viktorija Kuodytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Ieva Kaniušaitė, Simonas Storpirštis, Viktorija Kuodytė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Simonas Storpirštis spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė, Viktorija Kuodytė, Simonas Storpirštis, Asta Zacharovaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė, Viktorija Kuodytė, Simonas Storpirštis, Asta Zacharovaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Ieva Kaniušaitė spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Simonas Storpirštis, Ieva Kaniušaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Simonas Storpirštis, Ieva Kaniušaitė ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Simonas Storpirštis ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Asta Zacharovaitė, Simonas Storpirštis ir Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.
Matas Dirginčius spektaklyje „Žmogus iš žuvies“. L. Vansevičienės nuotr.